Kaip kovoti su vaiko kaprizais: patarimai, kurie padės išvyti ožius

 (32)
Kai draugės sūnui Juliukui buvo keli mėnesiai, visi aplinkiniai tik ir aikčiojo - koks ramus ir geras vaikas! Pyplys iš tiesų buvo ypač ramus, kai nemiegodavo, šypsodavosi savo bedante burnyte visam pasauliui ir, rodos, nė neketino verkti. Tačiau neseniai aplankiusi draugę, pamačiau visai kitokį vaiką.
Kaip kovoti su vaiko kaprizais: patarimai, kurie padės <em style="color: #ff0000;">išvyti ožius</em>
© Vida Press

Tą patį patvirtino ir ji pati - pusantrų sulaukęs berniukas klykė ko nors negavęs, šaižiai spygavo iš lauko nešamas į kambarį, neleisdavo mamai kalbėti telefonu, reikalavo TV pultelio....Draugė tik bejėgiškai ištarė: „kažin, kaip jie iš angeliukų virsta visiškais ožiais? Rodos, taip jį myluojame, glaudžiame, o čia...."

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad būtų keisčiau, jei vaikas nepasiektų šio natūralaus, vadinamojo separacijos individuacijos raidos tarpsnio. Jis tęsiasi nuo pusės metų iki kol vaikučiui sueis treji. Nuo gimimo buvęs visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliejęs, vaikas ima po truputį atsiskirti, pajaučia savo „valdžią", bando manipuliuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas", t. y., kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrinėdamas pasaulį, mažylis per šį laiką tampa savarankiškas ir suvokia, kad jis daug ką gali pats. Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio.

Todėl labai svarbu, kaip mama ir tėtis reaguoja į savo mažojo tyrinėtojo „atradimus", ar geba paleisti jį, ir, nepaisydami to, koks jis grįžta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti saugumo, stabilumo jausmą.

Dažnas atvejis - kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigubą stresą - iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų - mamą, susiduria su neigiama jos emocija.

Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais".

Kita klaida - jei į vaiko nerimą tėvai reaguoja dar didesniu, perdėtu nerimu, taip dar labiau išgąsdindami vaiką. Juk jei net mama taip išsigando, vadinasi pasaulis išties labai baisus! Teisingiau būtų nuraminti vaiką ir paskatinti jį naujiems tyrinėjimams.

Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais".
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Faktas - žviegiantis, besispardantis pyplys - vaizdelis ne silpnų nervų savininkams. Net kantriausi tėvai pavargsta, visą dieną ramindami „ožiuką". Visgi psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti" savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t.t.

Įsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę". Be abejo, susikalbėti su pusantrų - dvejų metų vaikiuku, o dar verkiančiu - nelengvas darbas. Tačiau ramus mamytės balsas, jos vidinis nusiteikimas, kad vaiką priima su visais jo jausmais, galų gale - dėmesio parodymas, bet ne guodimas, turėtų padėti nurimti greičiau.

Pasiekę 18 - 24 mėnesių tarpsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atsiskirti. Pasijutęs saugus ir vėl elgsis kaip įprasta.

Mąstote, kodėl jūsų vaikas ožiuojasi? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to, mažasis suvokia, kad turi ypatingų galių - tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. V. Čioraitienė primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne", iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais?

Tarkim, į pilną puodų spintelę lendantis vaikas - jis tai daro iš smalsumo, tai jo būdas pažinti pasaulį. Tačiau nereta mama neleidžia to daryti, nes tuomet jai tektų nuolat stovėti šalia, kol mažasis žais su puodais, saugoti, kad jų nesugadintų, o vėliau viską sutvarkyti. Taigi, vienas iš būdų sumažinti „ožiukams" - talkinti vaikui ten, kur įmanoma ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti. Vaiko kaprizus skatina tiek mamytės ar tėčio abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą - tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš" pajautimo padariniai.

Kaip kovoti su vaiko kaprizais: patarimai, kurie padės <em style="color: #ff0000;">išvyti ožius</em>
Tėvai, niekada nesakantys „ne", iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus.
© Vida Press

Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:

1. Šalia „negalima", sakykite ir „galima", taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: "Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele".

2. Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi - vaikui tiesiog neegzistuoja.

3. Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.

4. Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas, kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote - guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina. Jei vaikas pajaučia mamos susierzinimą, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti rami.

5. Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.

Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis - ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus.

Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas.
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Jis mąsto: „jei nematau, vadinasi nėra". Nuo metų iki trejų mažyliai pamažu suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas toks pyplys patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs" tėvus nežino, kaip reaguoti - nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais: „O kas, jei vėl išeis?".

Kaip vaikas reaguoja į mamos ar tėvo išėjimą ir grįžimą, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausmą iš mamos dar iki metų gavę vaikučiai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mamą lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar nėra, žaidžia, valgo, o susitikęs, lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijaučiantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali liūdėti, prastai valgyti ar miegoti, o sulaukę grįžusių tėvų dar kone visą dieną vaikščioti aplinkui, žiūrėti į juos, kaip į nepažįstamus.

Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Eidamas trečiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą - atsiskyręs nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas. Tiesa... Tuomet ateina vadinamoji trejų metų krizė, bet apie ją - kitą kartą.

vppc.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vystymasis

Vaikas miega vienoje lovoje su tėvais: yra privalumų

Miegojimas bendroje lovoje turi daug privalumų, ypač auginant kūdikius ir mažus vaikus. Pirma, galite stebėti savo atžalos miegojimą. Tai daugiausiai susiję su kvėpavimo kontrole, kuri itin svarbi pirmuosius tris mažylio gyvenimo mėnesius.

Iki ašarų jaudinanti istorija: Amelijos gimimas buvo ne toks, kokį įsivaizdavo mama (30)

Žinia, kad laukiasi vaikelio, Amelijos tėvams buvo netikėta, tačiau ypač džiugi. Visą nėštumo laikotarpį būsimoji mama reguliariai lankėsi tiek pas šeimos gydytoją ir ginekologę poliklinikoje, tiek privačiai. Tačiau likimas šiai šeimai buvo paruošęs nelengvą išbandymą. Amelijos mamos pasakojimas.

Kineziterapeutė atskleidžia taisyklę, kurią žinoti turi visi vaikų susilaukę tėvai (5)

Kineziterapeutė Indrė Pateckienė dažnai sutinka tėvelių, kurie nežino kaip elgtis, kai jų mažylis stojasi ant kojyčių ir nori žengti pirmuosius žingsnius.

Kaip tapti gera mama: po vieną taisyklę kiekvienai mėnesio dienai (17)

Pasaulyje yra tik vienas tobulas vaikas. Ir jį turi kiekviena mama.

Kaip pripratinti vaiką užmigti savarankiškai (11)

Nusprendėte, kad jūsų vaikas jau nebe kūdikis ir gali miegoti savo lovytėje bei užmigti pats? Tuomet jums pravers šie patarimai.

Vaikas nesisėda ant naktipuodžio – ką daryti? (17)

Sunerimusi mama klausia psichologės patarimo dėl savo dviejų metų dukrytės elgesio: nuo 8 mėnesių be problemų sėdėjusi ant naktipuodžio, mažylė dabar ėmė protestuoti – nesisėda, spiriasi, verkia.

Kaip išmokyti vaiką daryti reikalus į naktipuodį (24)

Jūsų mažyliui jau pusantrų metų? Pastebėjote kokių nors požymių, kad jis jau pasirengęs atsisveikinti su sauskelnėmis? Vadinasi, galima pradėti skiepyti jam naujus įpročius.

Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Kai kūdikio žindymo etapas praeina, apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu, kodėl.

Mamos ir tėčio atostogos dviese: kaip jaučiasi pas močiutę paliktas vaikas (19)

Tik su vyru atostogų išvykstanti jauna mama teiraujasi psichologės, ar nepakenks toks atsiskyrimas vienerių metų vaikui.

Dėl Dievo meilės, nesakykite to pagimdžiusiai moteriai (42)

Po gimdymo dar kurį laiką, veikiama hormonų ir naujo gyvenimo ritmo, moteris būna jautresnė, negu įprastai. Netyčia ištartas grubesnis žodis ar neapgalvota pastaba gali atnešti daug ašarų ir graužaties.

Sutrikusi mama: nesusitvarkau su dviejų metų vaiku (27)

Dvejų metų sūnų auginanti mama jaučiasi ne juokais sutrikusi, o to priežastis – sūnaus elgesys.

Ko labiausiai reikia vaikui, kurį apima isterija? Atsakymas – tikrai ne diržo ir bausmės! (36)

Daugiau kaip metukų dukrytę auginanti mama sunerimo – jos mažylė neleidžia pasišalinti iš kambario nė minutei. Kai mama grįžusi paima ant rankų, isterijos kaip nebūta.

Darželio grupėje yra neklaužada: kaip reaguoti kitiems (41)

Pustrečių metų sūnų auginanti mama leidžia jį į darželį ir nerimauja, ar ten sūnus neišmoks netinkamo elgesio iš kitų vaikų.

Didžiausias iššūkis, kurį patiria vaiko susilaukę tėvai (4)

Kūdikio gimimas - didžiulis džiaugsmas daugumai šeimų. Ar įmanoma tam pasiruošti iš anksto ir ką svarbu atminti tapus tėvais?

Požymiai, perspėjantys apie galimą vaiko autizmą (14)

Kada reikėtų sunerimti ir pasikonsultuoti su specialistais? Pateikiame požymius, perspėjančius apie galimą autizmo spektro sutrikimą.