Kaip kovoti su vaiko kaprizais: patarimai, kurie padės išvyti ožius

 (32)
Kai draugės sūnui Juliukui buvo keli mėnesiai, visi aplinkiniai tik ir aikčiojo - koks ramus ir geras vaikas! Pyplys iš tiesų buvo ypač ramus, kai nemiegodavo, šypsodavosi savo bedante burnyte visam pasauliui ir, rodos, nė neketino verkti. Tačiau neseniai aplankiusi draugę, pamačiau visai kitokį vaiką.
Kaip kovoti su vaiko kaprizais: patarimai, kurie padės <em style="color: #ff0000;">išvyti ožius</em>
© Vida Press

Tą patį patvirtino ir ji pati - pusantrų sulaukęs berniukas klykė ko nors negavęs, šaižiai spygavo iš lauko nešamas į kambarį, neleisdavo mamai kalbėti telefonu, reikalavo TV pultelio....Draugė tik bejėgiškai ištarė: „kažin, kaip jie iš angeliukų virsta visiškais ožiais? Rodos, taip jį myluojame, glaudžiame, o čia...."

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad būtų keisčiau, jei vaikas nepasiektų šio natūralaus, vadinamojo separacijos individuacijos raidos tarpsnio. Jis tęsiasi nuo pusės metų iki kol vaikučiui sueis treji. Nuo gimimo buvęs visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliejęs, vaikas ima po truputį atsiskirti, pajaučia savo „valdžią", bando manipuliuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas", t. y., kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrinėdamas pasaulį, mažylis per šį laiką tampa savarankiškas ir suvokia, kad jis daug ką gali pats. Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio.

Todėl labai svarbu, kaip mama ir tėtis reaguoja į savo mažojo tyrinėtojo „atradimus", ar geba paleisti jį, ir, nepaisydami to, koks jis grįžta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti saugumo, stabilumo jausmą.

Dažnas atvejis - kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigubą stresą - iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų - mamą, susiduria su neigiama jos emocija.

Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais".

Kita klaida - jei į vaiko nerimą tėvai reaguoja dar didesniu, perdėtu nerimu, taip dar labiau išgąsdindami vaiką. Juk jei net mama taip išsigando, vadinasi pasaulis išties labai baisus! Teisingiau būtų nuraminti vaiką ir paskatinti jį naujiems tyrinėjimams.

Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais".
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Faktas - žviegiantis, besispardantis pyplys - vaizdelis ne silpnų nervų savininkams. Net kantriausi tėvai pavargsta, visą dieną ramindami „ožiuką". Visgi psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti" savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t.t.

Įsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę". Be abejo, susikalbėti su pusantrų - dvejų metų vaikiuku, o dar verkiančiu - nelengvas darbas. Tačiau ramus mamytės balsas, jos vidinis nusiteikimas, kad vaiką priima su visais jo jausmais, galų gale - dėmesio parodymas, bet ne guodimas, turėtų padėti nurimti greičiau.

Pasiekę 18 - 24 mėnesių tarpsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atsiskirti. Pasijutęs saugus ir vėl elgsis kaip įprasta.

Mąstote, kodėl jūsų vaikas ožiuojasi? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to, mažasis suvokia, kad turi ypatingų galių - tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. V. Čioraitienė primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne", iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais?

Tarkim, į pilną puodų spintelę lendantis vaikas - jis tai daro iš smalsumo, tai jo būdas pažinti pasaulį. Tačiau nereta mama neleidžia to daryti, nes tuomet jai tektų nuolat stovėti šalia, kol mažasis žais su puodais, saugoti, kad jų nesugadintų, o vėliau viską sutvarkyti. Taigi, vienas iš būdų sumažinti „ožiukams" - talkinti vaikui ten, kur įmanoma ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti. Vaiko kaprizus skatina tiek mamytės ar tėčio abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą - tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš" pajautimo padariniai.

Kaip kovoti su vaiko kaprizais: patarimai, kurie padės <em style="color: #ff0000;">išvyti ožius</em>
Tėvai, niekada nesakantys „ne", iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus.
© Vida Press

Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:

1. Šalia „negalima", sakykite ir „galima", taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: "Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele".

2. Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi - vaikui tiesiog neegzistuoja.

3. Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.

4. Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas, kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote - guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina. Jei vaikas pajaučia mamos susierzinimą, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti rami.

5. Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.

Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis - ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus.

Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas.
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Jis mąsto: „jei nematau, vadinasi nėra". Nuo metų iki trejų mažyliai pamažu suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas toks pyplys patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs" tėvus nežino, kaip reaguoti - nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais: „O kas, jei vėl išeis?".

Kaip vaikas reaguoja į mamos ar tėvo išėjimą ir grįžimą, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausmą iš mamos dar iki metų gavę vaikučiai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mamą lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar nėra, žaidžia, valgo, o susitikęs, lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijaučiantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali liūdėti, prastai valgyti ar miegoti, o sulaukę grįžusių tėvų dar kone visą dieną vaikščioti aplinkui, žiūrėti į juos, kaip į nepažįstamus.

Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Eidamas trečiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą - atsiskyręs nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas. Tiesa... Tuomet ateina vadinamoji trejų metų krizė, bet apie ją - kitą kartą.

vppc.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Vystymasis

Požymiai, perspėjantys apie galimą vaiko autizmą (14)

Kada reikėtų sunerimti ir pasikonsultuoti su specialistais? Pateikiame požymius, perspėjančius apie galimą autizmo spektro sutrikimą.

Lietuvių mamų išpažintys: kuo motinystė kartais panaši į kalėjimą (43)

Vaikų auginimas – nelengvas išbandymas. Kas nervina mamą? Ar išėjimas į darbą gali būti tarsi terapija? Išklausykime mamų išpažintis.

Prieš keldami į feisbuką vaiko nuotrauką, perskaitykite tai (32)

Dar visai neseniai kūdikių ir vaikų nuotraukos gražiai gulė šeiminiuose albumuose, dabar jos puikuojasi virtualioje erdvėje ir dažnai yra pasiekiamos ne tik artimiausiems šeimos nariams.

Paprasta formulė: kokio ūgio bus jūsų vaikas (47)

Norėtumėte sužinoti, ar jūsų vaikas praaugs visa galva visus kitus ar liks už visus mažesnis? Yra paprasta (nors nebūtinai teisinga) matematinė lygtis, kuri gali padėti prognozuoti jūsų atžalos ūgį.

Kaip gimimo laikas turi įtakos charakteriui

Kaip metų laikas, kuriuo gimė vaikas, turi įtakos jo charakterio ypatumams?

Kas yra autizmas: tiesa ir mitai (22)

Yra žmonių vienišių, kurie preciziškai domisi viena kuria nors tema ar sritimi, tačiau jiems sunkiau įsijausti į kito žmogaus būseną ir tinkamai bendrauti – dažnai jie apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto. Kai šie autistiški bruožai tokie ryškūs, kad stabdo vaiko vystymąsi, kalbame apie „autizmą" kaip apie sunkų raidos sutrikimą.

Kodėl taip nutinka, kad kai kurie tėvai nebesusitvarko su vaiku (27)

Su trejų metų nesulaukusiu sūnumi nesusitvarko mama klausia psichologės patarimo, kaip jai elgtis. Moteriai atrodo, kad į jos kalbas mažylis reaguoja kaip į juoką ir toliau netinkamai elgiasi – mėto daiktus ir tranko duris.

Kuri mama iš visų 12 Zodiako ženklų yra verčiausia supermamos vardo (12)

Šis horoskopas padės iššifruoti kiekvieno Zodiako ženklo motiniškų instinktų niuansus.

Kaip sėkmė gyvenime priklauso nuo to, kelinti šeimoje gimėte (1)

Ar egzistuoja ryšys tarp vaikų gimimo eiliškumo šeimoje ir jų charakterio šeimoje? Šis klausimas domina jau ne vieną kartą, neabejojama, kad sąsajų tikrai yra.

Pavasarį gimę vaikai – kitokie (4)

Pasidomėjome, kuo ypatingi mažyliai, pasaulį išvydę pavasarį: kokie dažniausi mitai susiję su „pavasarinukais"?

Gydytoja: ar saugu mažyliui miegoti lovoje kartu su tėvais (10)

„Ar tikrai kūdikiui saugiausia miegoti viename kambaryje su tėveliais?

Kurią savaitės dieną gimsta laimingiausi vaikai (5)

Tikėti neliepiame, bet pasiskaityti visada smagu: kokių savybių žmogaus charakteriui dovanoja savaitės diena, kurią jis gimė.

10 priežasčių, kodėl būdama mama esu laiminga (5)

Būti ar nebūti laiminga mama - štai kur klausimas! Tinklaraštininkės Eglės mintys apie motinystę ir amžiną mamų (ne) pasitenkinimo savimi jausmą.

Kas nutinka, jei vaikystėje gauname per mažai meilės (23)

Mokslininkai, ištyrę vaikų vystymąsi ankstyvame amžiuje, padarė tokią išvadą: vaikams, kurie nuo 9 mėnesių iki 2 metų amžiaus ilgai paliekami vieni (vaikiškoje lovelėje ar manieže), sulėtėja intelektualinis vystymasis. Ateityje toks vaikas turės ir emocinių problemų, bendraudamas su aplinkiniais.

Originalus būdas atsisveikinti su čiulptukais

Pripratinti mažylį prie čiulptuko nėra sunku, tačiau atpratinti prireikia ir laiko, ir kantrybės, ir išradingumo.