Kas nutinka moterims, kad jos tampa mamomis siaubūnėmis

 (146)
Šių dienų įvykiai parodė, jog nemokame atpažinti pavojaus signalų. Kodėl nutinka taip, kad vaiką pagimdžiusios motinos kartais tampa tikromis siaubūnėmis, kaip atpažinti pirmuosius ženklus, kad reikia pagalbos? Į šiuos klausimus atsako žurnalo TAVO VAIKO straipsnis, kuris buvo publikuotas 2016 metų Nr.12.
© Fotolia nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Esame vis dar labai nepakantūs kitaip mąstantiems, kitaip atrodantiems, kitaip mylintiems, kitaip tikintiems, bet neįtikėtinai ir, pasak psichologų, net pražūtingai pakantūs... pavargusiems. Savo ir kitų nuovargį toleruojame iki pavojingos ribos: kol socialinis ar emocinis nuovargis atima protą.

Konsultuoja VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros profesorė Psichologinio konsultavimo ir mokymo centro vedėja dr. Roma Jusienė.

Regis, viena po kitos mūsų širdis draskė ir siaubą kėlė per televizorius parodytos istorijos apie mamas. Vieną, kuri įmetė savo kūdikį į šulinį, kitą, kuri iki mirties žalojo vaiką leisdama jam po oda formaliną, trečią, kuri alkūne taip vožė vaikui į veidą, kad sukrėtė smegenis. Kas nutinka moterims, kad jos tampa siaubūnėmis?

„Siaubūnėmis jų nevadinčiau. Tai nelaimingos ir labai pavargusios moterys, – pataiso prof. Roma Jusienė. – Istorijų apie mamas, kurios skriaudžia savo vaikus, buvo visada, tik anksčiau gal ne taip garsiai apie jas kalbėdavome. Kodėl šiandien jų atrodo tiek daug ir viena už kitą baisesnės? Priežastis, manau, yra vienas labai teigiamas pokytis – mes tampame vis mažiau pakantūs, mažiau tolerantiški netinkamam elgesiui su vaikais. Tačiau vis dar esame išskirtinai tolerantiški pavargusioms šeimoms, kuriose fiziškai ar emociškai skriaudžiami vaikai.

Kodėl Lietuva lenkia kitas šalis pagal savižudybes ir nužudymus? Dėl labai aukštai užkeltos tolerancijos kartelės. Kai žmogus sako: „Man blogai, pavargau", mes net nesureaguojame. Reaguojame tik tada, kai žmogų ištinka kažkas išties sukrečiančio, drastiško – tada susigriebiame ir nustembame: „Vaje, jam tikrai labai blogai!" Lygiai taip nutinka mamoms, kurias pavadinote siaubūnėmis. Ir taip gali nutikti kiekvienai, kuri galvoja: „Dar galiu, dar pakentėsiu, dar ištversiu, nieko čia tokio, praeis...", ir tveria, kenčia, kol visiškai nieko nebegali, palūžta. Mums atrodo, kad vertinga ir stipru yra kentėti, o ne atpažinti ir pripažinti, kad artėjame prie kritinės ribos, ir paprašyti pagalbos. Deja, neturime gebėjimo, įgūdžio pasirūpinti savimi".

Nepatenkinti poreikiai

„Anksčiau tyčinis vaiko sargdinimas buvo vadinamas perduotu Miunchauzeno sindromu, dabar tai vadinama medicininiu smurtu vaiko atžvilgiu. Dažniausiai mamos savo vaikus sargdina, žaloja nesąmoningai, nesuvokdamos, ką daro, ir neretai tokiu elgesiu prašydamos pagalbos... sau. Tai mamos, kurioms labai reikia besąlygiškai joms priklausančio ir besąlygiškai jas mylinčio vaiko, juo galėtų nuolat rūpintis ir globoti, nes tik tai darydamos jaučiasi esančios kažko vertos. Ir kaip tik dėl to joms reikia, kad vaikas nuolat sirgtų: juk sveikas, aktyvus, drąsus eis ir gyvens savo gyvenimą, o tokia mama negali to leisti.

Istorijų apie mamas, kurios skriaudžia savo vaikus, buvo visada, tik anksčiau gal ne taip garsiai apie jas kalbėdavome. Kodėl šiandien jų atrodo tiek daug ir viena už kitą baisesnės? Priežastis, manau, yra vienas labai teigiamas pokytis – mes tampame vis mažiau pakantūs, mažiau tolerantiški netinkamam elgesiui su vaikais.
prof. Roma JUSIENĖ

Deja, ne visas smurto prieš vaiką formas gebame atpažinti. Jei atidžiai peržiūrėtume atvejus, kai vaikams skiriamas namų mokymas, rastume nemažai tokių pavyzdžių, kurie yra akivaizdžios mamų pastangos pririšti vaiką prie savęs, nepaleisti jo į socialinį gyvenimą. Dažniausiai taip elgiasi nelaimingos ir pavargusios mamos, kurios turi nuoskaudų, jaučia tuštumą dėl dar vaikystėje nepatenkintų savo pačių poreikių", – sako R.Jusienė.

„Užstrigusios" vaikystėje

„(Pa)tenkinti vaiko saugumo, savirealizavimo, savigarbos, rūpinimosi juo poreikius itin svarbu pirmuosius septynerius-devynerius gyvenimo metus. Iki tokio amžiaus vaikas viską „pasi­ima" – visą rūpestį juo ir dėmesį jam, ir tik imdamas mokosi rūpintis savimi.

Kas atsitinka tam, kuris negavo meilės, saugumo, kurio savęs realizavimo poreikis nebuvo patenkintas? Mes, psichologai, tokį vaiką vadiname apleistu. Vaikas gali būti apleistas socialiai, t. y. neprižiūrėtas, alkanas, skriaudžiamas ir pan. Tačiau yra ir kitaip apleistų vaikų. Jie gyvena tvarkingose, materialiai apsirūpinusiose šeimose, bet yra apleisti emociškai. Kas nutinka? Užauga žmogus, kuris turi nepatenkintų poreikių. Kaip ieškos išeičių, kokiais būdais tenkins savo poreikius, priklausys nuo žmogaus prigimties, temperamento, intelekto, pažintinių gebėjimų ir kitų aplinkybių.

Emociškai apleistos ir nebrandžios, mažesnį išsilavinimą, mažesnius kitus vidinius išteklius turinčios moterys savo kūdikius augina taip, kaip supranta. Mes net negalime reikalauti ar tikėtis kažko daugiau, nes jų emocinė branda kartais yra kaip trimetuko. Jos, suaugusios moterys, yra „užstrigusios" poreikiuose, kurie turėjo būti patenkinti, kai joms buvo treji. Ar galime norėti, kad trejų metų vaikas gebėtų tinkamai prižiūrėti kūdikį? Negalime."

Mylėk mane!

„Mama, kuri turi nepatenkintų emocinių poreikių, tačiau augo palankesnėje aplinkoje, turi aukštesnį IQ, yra gavusi geresnį išsilavinimą, yra sėkminga darbinėje veikloje, galbūt taip pat nesugeba tinkamai pasirūpinti kūdikiu, patenkinti jo emocinių poreikių, tačiau ieško kitokių sprendimų, nei aptartos moterys. Negebėdama emociškai rūpintis savo kūdikiu, ji stengiasi pasirūpinti jo gerove samdydama aukles, prašydama artimųjų pagalbos, leisdama į brangų privatų darželį, perdėtai rūpindamasi vaiko materialine gerove."

Tačiau, pasak R.Jusienės, ir vienoms, ir kitoms mamoms būdinga tai, kad jos nemoka pasirūpinti savimi, todėl tikisi, kad kažkas kitas jomis pasirūpins. „Nuo aplinkos, kurioje augo, intelekto ir kitų gebėjimų priklauso, kaip konkreti mama tikisi aplinkos meilės: vienos jos laukia pasyviai, lyg išmaldos, o kitos jos reikalauja. Gana dažnai taikiniu, į kurį mama sudeda savo viltis ir reikalavimus, tampa jos kūdikis: tai jis turi „pasirūpinti", kad mama jaustųsi mylima, kompensuoti trūkumą, kurį jaučia dėl vaikystėje nepatenkintų poreikių. Tokioms mamos svarbu ne tai, kad „aš jį myliu", o tai, kad „jis privalo mylėti mane besąlygiškai." Kartais kaip tik tuo galime paaiškinti itin dažnus nėštumus ir gimdymus. Gali būti, kad vieną vaiką po kito gimdanti mama yra valdoma nesąmoningo poreikio: reikia turėti mažą bejėgį kūdikį šalia, kuris visiškai nuo manęs priklausytų, nes tik toks mylės mane besąlygiškai.

Kitos moterys nebūtinai gimdys vieną vaiką po kito. Jos reikalaus suaugusiųjų meilės ir dėmesio."

Nuovargis paverčia siaubūnėmis

Didesnė rizika fiziškai ir emociškai skriausti vaiką yra asocialiose, emociškai pavargusiose, perfekcionizmu „sergančiose" šeimose (fizinis nuovargis pinasi su emociniu). Tačiau, pasak R.Jusienės, mums visiems kartais nutinka visko.

„Kartais šaukiame ant savo vaikų, kol prarandame balsą, atstumiame, vejame juos šalin. Tie kartai nutinka dažniausiai tada, kai jaučiamės labai pavargusios. Pasižiūrime į save iš šono ir išsigąstame: „Kokia siaubinga mama tapau!"

Todėl itin svarbu yra brandus mokėjimas pasirūpinti savimi. Jei namo grįžtu su visiškai išūžta galva, pervargusi ir žinau, kad laukia vaikas, kuriam manęs reikės, bus išsiilgęs, kabinsis ant kaklo, visko klausinės ir man bus sunku tai ištverti, tai gal galiu trumpiau su juo pabūti, pavyzdžiui, ne dvi valandas, o tik vieną? Tačiau net ir prieš tą valandą pirmiausia turiu nusiraminti ir pasirūpinti savimi, kad įstengčiau apsaugoti vaiką nuo savęs tokios, kokia esu pavargusi. Blogiausia, kad, užuot pailsėjusios, vėl apkrauname save įvairiais „privalau" ir „turiu". Retkarčiais galime tiesiog pasakyti net ir labai mažam vaikui: „Žinai, man dabar tikrai labai blogai, noriu pagulėti. Aš atsigulsiu, o tu atsigulk šalia", paprašykite artimųjų pagalbos. O gal jūs atsipalaiduojate duše, vonioje, važinėdama dviračiu ar bėgiodama ristele? Jei ieškosite būdų, kaip savimi pasirūpinti, jų tikrai rasite.

Kartais šaukiame ant savo vaikų, kol prarandame balsą, atstumiame, vejame juos šalin. Tie kartai nutinka dažniausiai tada, kai jaučiamės labai pavargusios. Pasižiūrime į save iš šono ir išsigąstame: „Kokia siaubinga mama tapau!

Vieną kartą stabtelkite ir paklauskite savęs, kodėl leidžiu sau taip save nualinti. Ir vis mažinkite nuovargio toleranciją: „Negerai, jei kelis vakarus iš eilės man skauda galvą arba ir vėl neišsimiegu." Savimi reikia pasirūpinti iškart. Tai efektyviausia tų siaubingų kartų prevencija."

Vaikystės patirtys

Didžiausia laimė, jei vaikystėje tėvai mus mylėjo, gerbė, rūpinosi, kad jaustumės saugūs, tada mes natūraliai išmokstame rūpintis savimi ir jau suaugę gebame rasti būdų, kaip tinkamai patenkinti poreikius. Jei mumis rūpinosi, tai mums atrodo savaime suprantama, kad pirmiausia turime pasirūpinti savimi, kad galėtume rūpintis kitais.

Uždara šeima

„Norvegijoje uždara šeima yra pavojaus signalas, todėl specialistai yra įgudę tokias atpažinti ir itin atidžiai stebėti. Labai svarbu, kiek tokia šeima yra linkusi bendrauti su kitais. Būna, kad labai aiškiai pasako: „Ne jūsų reikalas, nesikiškite." Tai rimtas galimo pavojaus signalas."

„Pavargusi" šeima

Esame išmokę įtariai žiūrėti ir bėdų laukti iš asocialiai gyvenančių šeimų, bet net nepagalvojame apie tai, kad superrūpestingos šeimos, kuriose vaikai maitinami pagal valandas, kurių ir namai, ir daiktai, ir vaikai visada yra „savo vietose", tvarkingai išrikiuoti, su gyvenimo planais ir lūkesčiais, kuriuos turi išpildyti, gali būti tokia pat rizikinga kaip ir asociali šeima.

Gerai tai, kad superšeimose vaikai nėra žalojami fiziškai, yra švarūs ir sotūs, miega gražiose lovose, tačiau dažnai kenčia emociškai. Jaunimą, kuris kaip tik taip yra užaugintas, mes, specialistai, vadiname „nepamatyta" karta. Tie vaikai augo aptekę daiktais, veiklomis, tačiau „nepamatyti" emociškai. Išoriškai jie labai „kieti", o viduje – labai išsigandę. Kai kurie jau turi savo vaikų: žiūri išsigandę į ką tik gimusį kūdikį ir nežino, ką su juo daryti. Viskas, ką žino ir daro, tai arba kviečiasi gerą specialistą į namus, arba veža į geriausią priežiūros įstaigą, nes pinigų turi, o gebėjimų juo rūpintis patys – ne. Save ir kitus tėvus jie vertina tik pagal tai, kokiais drabužiais kūdikius rengia, kokiuose vežimukuose juos vežioja, pas kokio gerumo ar garsumo specialistą veža.

Šeimoje paprastai yra daugiau žmonių nei tik mama ir kūdikis, tačiau dažniausiai jie arba nepastebi pirmųjų pavojaus ženklų, arba nemoka jų pastebėti, arba pastebi, bet nežino, kaip reaguoti, kaip padėti.

Tokia šeima yra ne socialinės, o emocinės rizikos, arba „pavargusi" šeima. „Pavargusios" yra ir vos galą su galu suduriančios šeimos, kasdien sukančios galvą, kaip patenkinti pamatinius poreikius – pavalgyti, apsirengti ir pan. Tačiau labai daug yra emociškai „pavargusių" šeimų, kuriose visos pastangos, visas dėmesys skiriamas tik materialinei gerovei."

Pirmas žingsnis

Šeimoje paprastai yra daugiau žmonių nei tik mama ir kūdikis, tačiau dažniausiai jie arba nepastebi pirmųjų pavojaus ženklų, arba nemoka jų pastebėti, arba pastebi, bet nežino, kaip reaguoti, kaip padėti. Psichologė psichoterapeutė R.Jusienė pataria, į ką atkreipti dėmesį.

1. Mamos kartais pačios pasisako, kad jaučiasi pavargusios ar mažai miegojo. Tačiau tai matyti ir iš išvaizdos. Galima tiesiog paklausti: „Ar nesi pavargusi?"

2. Nerimą keliantis signalas – kai mama nuolat pasakoja apie vaiką, ką ir kaip jis valgė, kiek suvalgė, kaip miegojo, kaip „kakojo", ko išmoko ir t. t. Tokios pakanka paklausti: „O kaip tau sekasi, kaip tu jautiesi?" Neretai išgirdusios klausimą apie save mamos sutrinka ar net pradeda verkti, prisipažįsta, kad niekas jų anksčiau to nėra klausęs.

3. Jei susitikusios mamos geba kalbėtis ne tik apie vaikus ir jais girtis, bet pasikalbėti ir apie save, tai jau gerai. Labai dažnai užtenka suteikti progą mamai laiku išsisakyti, išlieti susikaupusius jausmus ar abejones, ir viskas stoja į savas vėžes.

4. Jei kūdikį auginančios šeimos namuose viešpatauja tobula tvarka, moteris kaip pareiginga mokinukė vakare grįžtantį vyrą visada pasitinka su garuojančia vakariene ir pan., galime įtarti, kad ji kelia sau labai daug reikalavimų, siekia būti tobula, taigi, greičiausiai labai pavargsta. Paklauskite, ką ji veikia, kai kūdikis miega. Jei, užuot kartu pamiegojusi, valo ir tvarko namus, verda, kepa, tai ją labai alina. Pasikalbėkite apie tai, ar jums visiems to tikrai reikia, ar tikrai gerai jaučiatės tobuluose namuose?

Vasario mėnesį TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Žurnalas TAVO VAIKAS švenčia 25 metų jubiliejų

Kur dingsta vaivorykštė?

Atsako tėčiai

Renata Voitechovskaja-Norvilė:

„Dar norėčiau dukrytės“

Darželio istorijos:

auklėtoja – vyras

Dvylika melo laiškų:

lankomės Vilniaus krizių centre

Žurnalą užsiprenumeruoti galima ČIA.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vystymasis

Kodėl vaikas nenori tuštintis į tualetą, nors šlapinasi be problemų

Skaitytoja klausia patarimo apie tai, kaip pripratinti vaiką tuštintis į tualetą. Sauskelnių jis atsisakė prieš pusmetį, tačiau "tualeto reikalai" vis dar šlubuoja.

Skaitytoja: kaip ištverti vaiko isterikavimus ir kritimą ant žemės ko nors negavus (1)

Trejų metų dukrytę auginanti mama prisipažįsta sunkiai susitvarkanti su mažylės isterijos priepuoliais. Ką jai patars specialistė?

Birutė: vaikas nemėgsta savo močiutės, tiesiog bėga nuo jos – ką daryti? (20)

Mama klausia specialistų patarimo: ką daryti, jei sūnus nemėgsta močiutės ir nenori su ja pasilikti. Močiutę tai liūdina, mama irgi jaučiasi nepatogiai. Gal yra išeitis?

Ant nugaros miegodamas kūdikis gali uždusti: tiesa ar mitas (8)

Saugaus kūdikio miego taisyklių žinojimas neabejotinai gali padėti išvengti Staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS).

Rugsėjo mėnesį yra trys neeilinės dienos – 9, 19 ir 21

Kai šeimos planuoja pagausėjimą, jos iš anksto apgalvoja, kokiu metų laiku gims būsimasis vaikelis. Jeigu paklaustumėte JAV dirbančių pedagogų, kuo jiems ypatingas rugsėjis, daugelis atsakytų, kad būtent šį mėnesį yra švenčiama daugiausia vaikų gimtadienių.

Kaip sužinoti, kokio ūgio užaugęs bus jūsų vaikas (3)

Kažin, kokio ūgio bus mano vaikas? Taip savęs klausia ne vieni mažylio susilaukę tėvai. Preliminarų vaiko ūgį užaugus galima sužinoti atlikus kelis matematinius veiksmus.

Neramaus kūdikio košmaras, arba ko niekada nesupras tie, kam su vaiku lengva (67)

Mano mergaitei jau metukai. Ir pagaliau drįstu parašyti apie pirmojo pusmečio išgyvenimus, auginant reiklią nuolatiniam dėmesiui, itin neramią dukrytę. Pirmasis mudviejų pusmetis buvo mano didžiausias fizinių jėgų ir emocinės pusiausvyros išbandymas.

Kad vardas atneštų sėkmę gyvenime, svarbu kai ką žinoti (5)

Egzistuoja daugybė veiksnių, darančių poveikį žmogaus likimui. Vardas – dažnai toli gražu ne patį nereikšmingiausią vaidmenį atliekantis veiksnys.

Vaikai, kuriems nebus lengva gyvenime: kaip padėti gali tėvai

Vaikai krykštauja, žaidžia, o jis stovi vienas ir stebi arba ramiai sau piešia įsispraudęs kamputyje. Ar sunerimti tėvams? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Būkite žmonės, niekada nesakykite to pagimdžiusiai moteriai (100)

Vaiką pagimdžiusi mama jautriai reaguoja į aplinkinių pastabas apie vaikų auginimą, žindymą ir kūną po gimdymo. Neretai neatsargiai vieną ar kitą žodį lepteli artimi žmonės - anyta, mama, bendradarbė, draugė.

Miego problemų specialistė: kiek turi miegoti skirtingo amžiaus vaikai (4)

Esu tikra, kad matėte keletą lentelių, kiek valandų tam tikro amžiaus vaikas turi miegoti dieną ir naktį.

Jei vaikas miega tėvų lovoje: dar negirdėti faktai (40)

„Kuo daugiau vaikas myluojamas vaikystėje, tuo ramesnis jis bus suaugęs."

Kokius trūkumus turi vaikų migdymo metodai, kuriais žavisi daug šiuolaikinių mamų (12)

Kūdikio atėjimas į šeimą – didžiulė laimė. Tačiau tėvų džiaugsmas greitai ima blėsti, jei kas naktį juos pažadina verksmas.

Psichologės patarimai apie vaikų miegą, kuriuos išgirsti turėtų visi tėvai (3)

Kūdikio miegas jo gyvenime užima didelę laiko dalį ir labai svarbią vietą.

Kai šokdina ir neklauso nuosavas vaikas: ką patars specialistė

Kaip reaguoti, kai vaikas elgiasi nepagarbiai su jumis ir ožiuojasi? Siūlome keletą galimų šios problemos sprendimo būdų.