Kodėl maži vaikai naktimis blogai miega: interviu, kuris ne vienam atvers akis

 (16)
Niekad nemaniau, kad vaiko negalėjimas užmigti dažnai yra susijęs su tėvų jausmais jam ir ypač su mamos nerimu. Jeigu mažylis atbėga į tėvų lovą vidury nakties, tai dažniausiai rodo, kad mama nesąmoningai dėl jo nerimauja. Pasvarstykime, kiek vaiko miegas susijęs su pačių tėvų ramybe.
Kodėl maži vaikai naktimis blogai miega: interviu, kuris ne vienam atvers akis
© Vida Press

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.

Maži vaikai dažnai prisigalvoja įvairių priežasčių, kad tik jiems nereikėtų miegoti. Kai tėvai paguldo, prisimena, kad nori į tualetą arba valgyti. Kodėl miegas mažiems vaikams kelia tiek neigiamų emocijų?

Manau, pirmiausia vertėtų žinoti, kad miegas yra vadinamas laikinąja mirtimi. Tai būsena, per kurią mes negalime savęs kontroliuoti, iki galo funkcionuoti ir laikinai tarsi išeiname iš gyvenimo.

Mes, suaugusieji, miegoti nebijome, dažnam miegas susijęs su malonumu, nes pasitikime savo jėgomis, jaučiamės saugūs, žinome galimybes, orientuojamės aplinkoje. Mažas vaikas nesijaučia toks saugus kaip suaugęs žmogus, saugumo jausmas stiprėja augant. Todėl ir bijo užmigti, neretai stengiasi atitolinti „nugrimzdimą" į laikinąją nebūtį.

Naujagimis yra visiškai nesaugus ir priklausomas nuo mamos. Jis turi jausti mamos kūną, jos rankas, žinoti, kad šalia yra maisto. Augdamas vaikas pradeda geriau suvokti, kas vyksta aplink, ima pasitikėti savo jėgomis, didėja supratimas apie pasaulį, tuo pačiu metu suvokimas, kad atsigulti ir užsimerkti nėra pavojinga, o išsimiegoti malonu.

Tarp suaugusio žmogaus ir vaiko yra dar vienas skirtumas – suaugęs žmogus pats sprendžia, kada jam metas į lovą, ir tarsi valdo miegą, dėl to jaučiasi saugus. Vaikas negali rinktis, kada eiti miegoti, nes tai už jį padaro tėvai.

Vadinasi, vaikas nuo pat kūdikystės bijo užmigti? Net jei nieko nenutuokia apie gyvenimą ir juo labiau mirtį?

Dažnai tėvai, labai mylėdami kūdikį ir baimindamiesi dėl jo ateities, sveikatos, nesąmoningai „perduoda" savo baimes, kurios, paprastai tariant, ir trukdo miegui. Jeigu tėvai, ypač mama, labai nerimauja, jaudinasi, savo nerimu užkrečia kūdikį, kuris būdamas mamai ant rankų nesijaučia visiškai saugus. Nors ji ramiu balsu dainuoja lopšinę, mamos nerimą vaikas vis tiek jaučia ir negali užmigti.

Apie kokį mamos nerimą kalbate? Baimę dėl to, kad kūdikis gali būti nesotus ir pan., ar tokį, kuris tūno pasąmonėje?

Kalbu apskritai apie nerimą, kurio turi kiekvienas žmogus. Vienas – daugiau, kitas – mažiau. Apie nerimą, kuris lydi mus nuo vaikystės, jį padidinti gali kasdieniai įvykiai: darbo rūpesčiai, piniginės bėdos, šeiminio gyvenimo sunkumai. Jeigu mama yra nerimaujanti iš prigimties, o dar jai ant pečių užgula daugiau rūpesčių, natūralu, kad jos savijauta pablogėja. Labai dažnai suaugę žmonės patys negali įvardyti savo nerimo, nesuvokia jo, bet jis egzistuoja ir veikia vaiką. Viską, ką jaučia tėvai,
vaikas sugeria it kempinė, augdamas perima jų psichikos ypatybes. Iš kurio daugiau, priklauso nuo to, su kuriuo tėvų yra artimesnis.

Iš esmės vaiko gebėjimas užmigti priklauso nuo tėvų vidinės būsenos, nuo sugebėjimo mylėti savo atžalas, jų neverčiant, nespaudžiant, o suteikiant laisvą galimybę užmigti. Tėvams tenka nelengva užduotis. Viena vertus, jie besąlygiškai myli savo vaiką, antra vertus, turi sukurti jam režimą, miego ritmą, prižiūrėti, kad jis laiku nueitų miegoti, kad pakankamai laiko miegotų. Be to, labai svarbu, kad miegas netaptų kalėjimu, kai mažylis būtinai privalo eiti miegoti vis tuo pačiu metu, būtinai toje pačioje lovoje, būtinai namuose ir t. t.

Iš esmės vaiko gebėjimas užmigti priklauso nuo tėvų vidinės būsenos, nuo sugebėjimo mylėti savo atžalas, jų neverčiant, nespaudžiant, o suteikiant laisvą galimybę užmigti.
Viktoras ŠAPUROVAS

Reikia daug meilės ir dėmesio, kol tėvai pajunta, kad šią minutę mažylis dar negali gultis, nes jam nesimiegos, jį reikia nuraminti ir išaiškinti, kad jau miego metas, bet neturi būti prievartos. Daug jausmų reikia įdėti, kad vaikas suprastų, jog jo aplinka saugi, kad yra mylimas, o miegas nėra bausmė ar priešas.

Guldydami vaiką, nors matome, kad jis dar nenori miegoti, naudojame prieš jį prievartą?

Taip, vaikas iš tiesų jaučia prievartą. Suprantu, kad būna aplinkybių, kai būtina užmigdyti vaiką. Antraip jis neišsimiegos, kad gali tėvai neturėti laiko ilgai aiškinti, jog metas į lovą. Bet noriu pabrėžti, kad jeigu tėvams pavyksta su vaiku sukurti tikrą ryšį, pagrįstą meile, mažylį užmigdyti būna paprasčiau. Vaikas ramiai užmigs, kai žinos, kad jo aplinka saugi, tai yra girdėdamas mamos balsą, žinodamas, kad tėtis šalia. Ne kas nors kitas, tėvai garantuoja vaikui geras emocijas prieš miegą.

Vaikai dažnai nenori miegoti dieną. Kartais net į darželį nenori eiti, nes ten reikės miegoti. Kodėl?

Dieną vaikas gali būti nepakankamai pavargęs, kad norėtų miego. Todėl reikėtų pagalvoti, ar jo veikla tinkama, o gal jis per daug žiūri filmukų ir neišsidūksta?

Darželyje vaikai nenori miegoti irgi dėl tėvų jausmų. Juk jiems ne taip lengva savo vaiką palikti svetimiems žmonėms ir išeiti uždarius duris. Ar vaikas miegos darželyje, labai priklauso nuo tėvų elgesio. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi tas mažylis, kuris nuolatos girdi, kad mama bijo jį palikti darželyje, jeigu kalbasi su tėčiu, kokia bloga auklėtoja. Visa tai girdėdamas vaikas nenorės miegoti darželyje, nes jame nesijaus saugus, nesijaus saugiai su auklėtoja.

Išties įdomu, kodėl vieni vaikai užmiega bet kokiomis sąlygomis (kad ir parpuolę ant grindų), o kiti gali miegoti tik savo namuose.

Svarbu ir vaiko įgimtos temperamento savybės. Yra vaikų, kurie, nors ir tinkamai auklėjami, negali bet kur užmigti.

Kaip manote, ar gerai, kai vaikas miega tėvų lovoje? Joje jis turėtų jaustis saugus.

Labai gerai, kai vaikas saugiai jaučiasi savo lovoje. Kai nenori naktį atbėgti pas tėvus, kai jam gera būti savo erdvėje. Tai siekiamybė. Tad nuo gimimo jis turi būti nuosekliai „viliojamas" į savo lovą. Aišku, naujagimis, mažas kūdikis turi būti šalia tėvų arba vienoje lovoje miegoti, galbūt miegoti tame pačiame kambaryje, nes tik taip jausis saugiai.

Tačiau paaugęs iš tėvų lovos turėtų būti perkeltas į lovytę, vėliau – į atskirą kambarį. Kada ateina metas mažyliui atskirai miegoti, turėtų pajausti patys tėvai, stebėdami savo vaiką, jo gebėjimus, norą atitolti nuo mamos. Svarbu, kad sutuoktiniai nepamirštų, jog yra ne tik tėvai, bet ir vyras su žmona. Nuo jų gebėjimo džiaugtis vienas kitu, nuo džiaugsmo, kurį teikia visapusis fizinis artumas (ne vien seksualinis), nuo jų laimės priklauso ir vaiko gebėjimas užaugti laimingu žmogumi.

Aišku, kai gimsta kūdikis, visas dėmesys yra skiriamas tik jam, bet ilgainiui to dėmesio vaikui reikia mažiau, jis labiau susijęs su konkrečiais poreikiais, o tėvai turėtų rasti galimybę pabūti kartu. Ir jeigu vaikas vidury nakties atbėga į tėvų lovą, reikėtų susimąstyti, kodėl. Dažniausiai atbėga, nes jaučia mamos nerimą.

Labai gerai, kai vaikas saugiai jaučiasi savo lovoje. Kai nenori naktį atbėgti pas tėvus, kai jam gera būti savo erdvėje. Tai siekiamybė.
Viktoras ŠAPUROVAS

Mamos ir vaiko santykis yra išskirtinis. Nuo jos daugiausiai priklauso, koks užaugs vaikas. Kartais mama, manydama, kad tai „mano vaikas", ir nenorėdama jo paleisti, neleisdama jam pačiam spręsti, mokytis būti savarankiškam, daro klaidą. Maždaug iki pusantrų metų įprasta, kad vaikas visada šalia mamos, vėliau – nebe. Per daug prieraiši mama neleidžia vaikui augti savarankiškam ir tarp kitų kyla ir miego bėda. Atbėgdamas į tėvų lovą dažniausiai mažylis vykdo nesąmoningą mamos norą visą laiką būti kartu, jį perdėtai saugoti, per daug juo rūpintis, nors to rūpesčio reikia vis mažiau.

Bet juk tai įprasti mamos jausmai...

Reikia paisyti, ko reikia vaikui. Normalu yra pastebėti, kad vaikas jau gali būti pats atsakingas už tam tikrus veiksmus, kad jau gali atskirai miegoti, apsirengti, išsivalyti dantukus. Užuot rišus vaiką prie savęs, reikia leisti jam atitolti, būti vis savarankiškesniam. Noras pririšti vaiką prie savęs kyla iš dalies dėl to, kad mūsų visuomenėje pati moteris jaučiasi mažiau saugi už vyrą.

Įdomu tai, kad pagerėjus tėvų (ypač mamos) psichologinei būsenai, dažniausiai baigiasi ir vaiko miego bėdos. Kartais žmonės sako, kad nieko nekeitė, nieko nedarė, o vaikas pradėjo gerai miegoti. Jeigu mama ir tėtis ramūs, niekas netrukdo ramiam jo miegui.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Vystymasis

Kaip išmokyti vaiką daryti reikalus į naktipuodį (22)

Jūsų mažyliui jau pusantrų metų? Pastebėjote kokių nors požymių, kad jis jau pasirengęs atsisveikinti su sauskelnėmis? Vadinasi, galima pradėti skiepyti jam naujus įpročius.

Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Kai kūdikio žindymo etapas praeina, apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu, kodėl.

Mamos ir tėčio atostogos dviese: kaip jaučiasi pas močiutę paliktas vaikas (17)

Tik su vyru atostogų išvykstanti jauna mama teiraujasi psichologės, ar nepakenks toks atsiskyrimas vienerių metų vaikui.

Dėl Dievo meilės, nesakykite to pagimdžiusiai moteriai (42)

Po gimdymo dar kurį laiką, veikiama hormonų ir naujo gyvenimo ritmo, moteris būna jautresnė, negu įprastai. Netyčia ištartas grubesnis žodis ar neapgalvota pastaba gali atnešti daug ašarų ir graužaties.

Sutrikusi mama: nesusitvarkau su dviejų metų vaiku (27)

Dvejų metų sūnų auginanti mama jaučiasi ne juokais sutrikusi, o to priežastis – sūnaus elgesys.

Ko labiausiai reikia vaikui, kurį apima isterija? Atsakymas – tikrai ne diržo ir bausmės! (36)

Daugiau kaip metukų dukrytę auginanti mama sunerimo – jos mažylė neleidžia pasišalinti iš kambario nė minutei. Kai mama grįžusi paima ant rankų, isterijos kaip nebūta.

Darželio grupėje yra neklaužada: kaip reaguoti kitiems (41)

Pustrečių metų sūnų auginanti mama leidžia jį į darželį ir nerimauja, ar ten sūnus neišmoks netinkamo elgesio iš kitų vaikų.

Didžiausias iššūkis, kurį patiria vaiko susilaukę tėvai (4)

Kūdikio gimimas - didžiulis džiaugsmas daugumai šeimų. Ar įmanoma tam pasiruošti iš anksto ir ką svarbu atminti tapus tėvais?

Požymiai, perspėjantys apie galimą vaiko autizmą (14)

Kada reikėtų sunerimti ir pasikonsultuoti su specialistais? Pateikiame požymius, perspėjančius apie galimą autizmo spektro sutrikimą.

Lietuvių mamų išpažintys: kuo motinystė kartais panaši į kalėjimą (43)

Vaikų auginimas – nelengvas išbandymas. Kas nervina mamą? Ar išėjimas į darbą gali būti tarsi terapija? Išklausykime mamų išpažintis.

Prieš keldami į feisbuką vaiko nuotrauką, perskaitykite tai (32)

Dar visai neseniai kūdikių ir vaikų nuotraukos gražiai gulė šeiminiuose albumuose, dabar jos puikuojasi virtualioje erdvėje ir dažnai yra pasiekiamos ne tik artimiausiems šeimos nariams.

Paprasta formulė: kokio ūgio bus jūsų vaikas (47)

Norėtumėte sužinoti, ar jūsų vaikas praaugs visa galva visus kitus ar liks už visus mažesnis? Yra paprasta (nors nebūtinai teisinga) matematinė lygtis, kuri gali padėti prognozuoti jūsų atžalos ūgį.

Kaip gimimo laikas turi įtakos charakteriui

Kaip metų laikas, kuriuo gimė vaikas, turi įtakos jo charakterio ypatumams?

Kas yra autizmas: tiesa ir mitai (22)

Yra žmonių vienišių, kurie preciziškai domisi viena kuria nors tema ar sritimi, tačiau jiems sunkiau įsijausti į kito žmogaus būseną ir tinkamai bendrauti – dažnai jie apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto. Kai šie autistiški bruožai tokie ryškūs, kad stabdo vaiko vystymąsi, kalbame apie „autizmą" kaip apie sunkų raidos sutrikimą.

Kodėl taip nutinka, kad kai kurie tėvai nebesusitvarko su vaiku (27)

Su trejų metų nesulaukusiu sūnumi nesusitvarko mama klausia psichologės patarimo, kaip jai elgtis. Moteriai atrodo, kad į jos kalbas mažylis reaguoja kaip į juoką ir toliau netinkamai elgiasi – mėto daiktus ir tranko duris.