Kokius trūkumus turi vaikų migdymo metodai, kuriais žavisi daug šiuolaikinių mamų

Kūdikio atėjimas į šeimą – didžiulė laimė. Tačiau tėvų džiaugsmas greitai ima blėsti, jei kas naktį juos pažadina verksmas.

Pagalvokite, juk taip nutinka kelis ar net keliolika kartų per naktį. O jei tai tęsiasi metus, dvejus... penkerius? Tikriausiai dauguma tėvų galėtų papasakoti įvairiausių naktinių istorijų iš savo patirties. Galbūt pažįstate ir tokių, kuriems drauge su vaikais ilgiau ar trumpiau teko nemiegoti visai. Ką daryti, kad jums taip neatsitiktų? Kaip elgtis, jei kūdikis naktį jus vis pažadina? Ko griebtis, jei ūgtelėjęs vaikas bijo eiti miegoti ar naktį pašoka iš lovos? Kaip visai šeimai atgauti saldų miegą ir gyvenimo džiaugsmą?

Atsakymą žino Sarah Ockwell-Smith (Sara Okvel-Smit) – britų psichologė, vaikų ugdymo specialistė, rašytoja ir hipnoterapeutė, ypač besidominti vaikų miego problemomis, viena iš tinklalapio www.gentleparenting.co.uk įkūrėjų. „Ramaus miego knyga“ (leidykla "Tyto alba") – tai vadovas, kuriame miego trūkumo iškankinti tėvai ras patarimų, kaip sureguliuoti miegą nuo pirmos naujagimio dienos iki mokyklinio amžiaus.

Džiaugiamės galėdami publikuoti ištrauką iš S. Ockwell-Smith knygos "Ramaus miego knyga: praktinis vadovas auginantiems naujagimius, kūdikius ir ikimokyklinukus".

Tipinių griežtų migdymo metodų trūkumai

Kontroliuojamas verkimas

Pradėkime nuo kontroliuojamo verkimo ir „išsiverkimo". Ar tai padeda mūsų vaikui suprasti, kad visuomet esame pasirengę jam padėti? Ar taip jis mokomas pasitikėti mumis, kad tenkinsime jo emocinius ir fizinius poreikius? Ar jaučia, kad gerbiate jį ir jo jausmus? Ar mokosi atjautos? Argi mes jį atjaučiame? Ar paliktas vienas jis gali būti laimingas, saugus ir nepriklausomas? Nemanau.

Manau, temokome jį, kad mamytė ir tėvelis jo poreikiais rūpinasi nuo ryto iki vakaro, bet ne naktimis. Žinau, labai supaprastinau, ir jūs tikrai to nesiekiate, bet pažiūrėkite į tai vaiko akimis: kaip jis įvertins jūsų veiksmus ir ketinimus, juolab kad jo smegenys dar nesubrendusios ir jis negeba mąstyti racionaliai kaip suaugęs? Įsivaizduokite, koks sutrikęs jis turėtų būti. Pagalvokite, o jei jūsų partneris tik pusę laiko būtų jums geras, atjaučiantis ir supratingas? Ar pasitikėtumėte ir kliautumėtės juo? Žinoma, ne. Ar būtent tai norite pasakyti savo vaikui?

Paimti ant rankų, paguldyti, greitai sugrįžti ir pamažu išeiti

O ką reiškia paimti ant rankų, paguldyti, atskubėti į kambarį vos jam pravirkus, tačiau nesuteikti to, ko jis iš tiesų nori (jūsų artumo – ir fizinio, ir emocinio), arba kas naktį stumti kėdę vis toliau nuo lopšio ar lovelės? Šie metodai dažnai liaupsinami kaip švelnus kontroliuojamo verkimo ir išsiverkimo pakaitalas. Tačiau jie anaiptol ne švelnūs. Ar jie atitinka ilgalaikius jūsų tėvystės tikslus? Ar naudodamiesi jais gerbsite vaiko poreikius? Ar įtikinsite jį, kad visada pagelbėsite? Ar taip kuriate stiprius, patikimus saitus su juo? Ar padedate jam suprasti, kad kitų jausmai yra svarbūs? Vėlgi nemanau. Taip elgėsi daktaro Džekilo ir pono Haido tėvas iš Stevensono romano – mylintis, atjaučiantis ir dėmesingas dieną, bet šaltas, atitolęs ir nereaguojantis naktį. Kokių jausmų tai sukelia vaikui? Trikdo ir skaudina.

Miego įgūdžius ugdantis laikrodis

Laikrodžiai su mielų gyvūnėlių, atsimerkiančių rytais, snukučiais, šviečiantys laikrodžiai, atėjus rytui ar vakarui užsidegantys ar keičiantys spalvas, meilūs miegančių arba žaidžiančių žvėrelių paveikslėliai – gali pasirodyti, kad tai švelnus sprendimas. Bet kokią pasąmoninę žinią perduodame vaikui kabindami tokius laikrodžius? Būsiu greta tavęs tada, kai man atrodys tinkama. Jei laikrodis miega, tavo poreikiai turi palaukti. O galbūt tokią: aš nuspręsiu, kiek tu turi miegoti, kad ir ko tavo organizmas norėtų, nes pažįstu jį geriau nei tu. Nė neabejoju, kad dauguma tėvų nė neketina sakyti tokių dalykų savo vaikams ir tokį laikrodį įsigyja skatinami geriausių norų. Tačiau mąstykite kaip vaikas: kad ir kaip jis džiūgautų turėdamas savo laikrodį, džiaugsmas kaip mat išgaruos, kai supras, kad jis diktuoja, kiek laiko galima praleisti su tėvais. Ir tada viskas atrodo ne taip jau ir miela.

Kova dėl miego – laimėtojai ir pralaimėtojai

Įsivaizduokite – kovą dėl miego vieni laimi, kiti pralaimi. Dar kartą perskaitykite jau aptartus migdymo metodus ir įsivaizduokite, kad jie suveikė. Davė trokštamų rezultatų – vaikas pasidavė ir užmigo. Kas laimėjo? Tėvai? Valio, tai bent pergalė: pagaliau mažylis miega, priešaky visos nakties poilsis, matyti nežmoniško nuovargio pabaiga, rodos, grįžta normalus gyvenimas. O tai kas pralaimėjo? Jei tėvai laimėjo, tai vaikas, žinoma, pralaimėjo? Šiaip ar taip, vis tiek negavo iš tėvų to, ko jam labai reikėjo. Neteko – ir tai blogiausia. Neteko pasitikėjimo tėvais, prarado mažą dalelę savęs – ne tik dabar, bet ir ateičiai. Laimėdami grumtynes vakarais vaiką visada pažeminame iki pralaimėtojo. Ar tikrai to norite? Ar žvelgiant vaiko akimis pergalė išties tokia saldi? Žinoma, kai kurie specialistai bandytų jus įtikinti, kad visa tai – vaiko gerovei, kad miegas gyvybiškai svarbus ir nepailsėjęs mažylis susirgs, tad padedate jam užmigti jo paties labui.

Apmaudžiausia štai kas: jūs dėl miego stygiaus esate pažeidžiami, bet jūsų vaikai – dešimtkart labiau. Iš tikrųjų vaikui reikia jūsų. Privalote būti savo vaiko gynėjai ir sergėtojai, saugoti jį naktį – šiuo tamsiu ir gąsdinančiu paros metu jis tik jus ir teturi. Esmė – surasti jūsų ir mažylio emocinius bei fizinius poreikius tenkinantį sprendimą. Tai neturėtų būti „ar – arba", kaip rodytų metodai, nuo kurių pradėjau šį skyrių. Jūs turite poreikių, o jūsų vaikas turi savųjų, ir nėra jokio stebuklingo visus juos tenkinančio sprendimo, tačiau galima imtis visiems priimtinų ir švelnesnių būdų.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis