Mamos dalijasi patirtimi, kaip atpratino vaikus nuo sauskelnių

 (25)
Patarimų, kada ir kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių ir išmokyti visus reikalus atlikti į puoduką, yra įvairiausių. Tačiau teorija kartais ir lieka teorija. Po vieno portalo TavoVaikas.lt parengto straipsnio apie tai, sulaukėme daug komentarų ir asmeninio pasidalijimo, kaip jums sekėsi namuose mokyti vaiką draugauti su naktipuodžiu. Jūsų dėmesiui - patirtimi pasidalinusių mamų asmeninė patirtis.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

1 patirtis. "Išlepusios mamos šiais laikais"

Mano dičkis anksti atsisakė sauskelnių, nes jis jau vienerių metų viską kalbėjo, o štai su mažyliu teko pavargti. Spaudimo tokiu atveju negalima daryt ir nereikia mamų tinginėmis vadinti. Aš jį patyriau. Mano mama 6 vaikus užaugino, sesė - 3, ir jos man sakė: „Išlepusios mamos šiais laikais". Bet kai joms abiems leidau pasireikšti, abi pasakė: „Taip, dabar kiti laikai ir kiti vaikai". Be to, senais laikais vanduo ir elektra nekainavo brangiai.

TAIP PAT SKAITYKITE:
6 svorio mažinimo mitai: kokie jie?
Žinomos šeimos į mados renginius - su vaikais

Tik nepradėkite sakyti, kad kelnės ir palutės yra pigiau už sauskelnes. Bandžiau ir su dičkiu, ir su mažuoju, patikėkite, kai per dieną reikia pakrauti tris skalbimo mašinas ir su daugiabučio radiatoriais jas išdžiovinti, nėra paprasta. Mano dičkis pykdavo, kad virtuvė, jo kambarys - viskas nukrauta brolio pėdkelnėmis, kelnėmis ir apatiniais. Jie ne džiūdavo, o net rūgo.

2 patirtis. "Psichologas patarė vaiko nekelti naktimis"

Mes taip pat kankinamės. Negaliu sakyt, kad dėl visko kaltos tinginės mamos, nes pirmas vaikas darė viską savarankiškai jau iki 2 metų, o miegojo be sauskelnių nuo 2,5 metų. Jau tada galvojau, kad labai sunkiai pripratinom prie puoduko reikalu, bet su antru... Tikrai daug dirbom! Ateina pavasaris - nuimam sauskelnes. Ateina ruduo - uždedam (baisu peršalti). Vėl pavasaris... Ir vėl rudenėlis... 4,5 metų vaikas vis dar padaro (na, ne kas kartą) į kelnes, o naktį su sauskelnėmis miega. O jei naktį nededu sauskelnių, tai jis prisidaro ir nepabunda. Miega iki ryto. Vėl baisu peršalti.

Bandėm naktimis keisti prišlapintą patalyne, tada visi išsibudina ir ryte visi būna pikti, neišmiegoję. Paskui bandėm naktį keltis, sodinom ant puoduko (kartais net ir po to naktį dar spėdavo padaryti). Bet vaikas ryte net neprisimena, kad kėlėsi. Vadinasi, neįsisąmonina to naktinio veiksmo. O ir psichologo rekomendacija buvo nekelti jo naktimis. Tai štai... Laukiam, valom, plaunam, darželyje pilna atsarginių kelnių.

3 patirtis. "Sodinau ant naktipuodžio nuo 6 mėnesių"

Abu vaikus sodinom ant naktipuodžių nuo 6 mėnesių. Maždaug iki metų viskas buvo gerai. Kas per beda buvo su pirmuoju, jau nebeatsimenu, bet maždaug 15 mėnesių pradėjo paniškai bijoti puodo. O mažoji irgi - pamatė, kaip iš jos bėga „čiuriukas" ir... išsigando. Baigėsi visi sėdimai ant puodo, bet kadangi jau turėjau patirties su pirmuoju, tai net nesinervinau. Pasiūlyti pasiūlydavau, bet jei nenori sėst, tai ir nereikia. Pirmagimis išėjo į darželį 18 mėnesių ir po poros mėnesių pats išsitraukė naktipuodį iš spintos, pradėjo plėšti nuo savęs kelnes. Vos tai pamačiau, iškart sodinau. Padarė. Išgyrėm, išbučiavom ir ... palikom ramybėj. Jei rodo į puodą - sodinam, jei ne - ir galvos nekvaršinam. Jei nepadaro nieko, tai dar paguodžiam, kad nieko tokio, kitą kartą pavyks. Po dviejų savaičių tokio elgesio „avarijų" į sauskelnes nepasitaikydavo. Tada iškilmingai nuėjom į parduotuvę ir leidom vaikui pačiam išsirinkti „tikras" kelnaites. Viskas - nuo to laiko jokių problemų.

Su mažąja irgi ties metais prasidėjo „puodo isterijos", tai aš nekreipiau dėmesio. Kai tik parodydavo susidomėjimą, tiesiog vesdavausi su savimi į tualetą ir aiškindavau, ką aš ten dariau. Susidomėjimą vaikas rodė, bet ant puodo vis tiek nesėdo. Nuo 18 mėnesių prasidėjo giminių spaudimas, kodėl aš nieko nedarau... Pabandėm palas - reakcijos jokios, vaikšto sau iki ausų šlapia ir galvon neima. Paleidom be kelnių, nubėgo į kampą, pridirbo ir atvedė mane, kad išvalyčiau. Ant puodo nesėdo.

Ties dviem metais prasidėjo aplinkinių „geranoriški" patarimai... Štai čia jau man kraujas užvirė ir pasiunčiau visus tuos "padėjėjus" šieno ravėti. Jokių palų nebedėjau, nuogu užpakaliuku nebeganiau. Kartas nuo karto pasiūlydavau atsisėsti ant puodo ir tiek. Ji niekada nieko nepadarydavo, o uždėjus sauskelnes iš karto padarydavo. Nieko nesakiau, kol vieną kartą pavyko sugauti pradedant daryti „sisiuką", tada pasidžiaugiau, paraginau padaryti dar, ir vaikas paklausė! Tą dieną visiems džiugiai ir garsiai (kad vaikas girdėtų) pasakojau, kokia mūsų mažoji šaunuolė, kaip ji šiandien padarė diiiiiiiidelį darbą, ir ne bet kur, o ant PUODO. Kitom dienom vėl reguliariai, bet ne per dažnai siūliau sėstis ant puodo, jei matydavau, kad sauskelnės tuščios, o vaikas jau gali norėti. Kai nepavykdavo - guosdavau, kai pavykdavo - džiaugdavausi.

Mamos dalijasi patirtimi, kaip atpratino vaikus nuo sauskelnių
© Shutterstock nuotr.

Dar po savaitės parodžiau, kokias gražias apatines kelnaites jai nupirkau (specialiai rinkau su paveiksliukais, kurie ją domino). Pasimatavom, pasidžiaugėm, kaip gražu. Kai norėjau numauti, atsisakė. Palikau ir po valandos radau balą ant grindų. Nebariau, negėdinau, tik kai išvaliau, paklausiau, ką apmauti - sauskelnes ar kelnaites. Pasirinko jas. Po valandos - vėl bala. Vėl ta pati istorija. Tačiau per savaitę balos mažėjo, ji is dažniau pasiprašydavo.

Savaitės gale jokių problemų nebekildavo. Jai buvo 2,5 metu, kai atėjo tas laikas, kuomet ji pati buvo pasiruošusi ir norėjo atsisakyti sauskelnių. Moralas paprastas: kiekvienam vaikui skirtingai ateina laikas, kuomet jis pasiruošęs atsisakyti sauskelnių. Tėvai turi du kelius: arba prievartaut vaiką ir sukelti bereikalingą stresą tada, kai jis tam nepasiruošęs, arba tiesiog ramiai laukti, kol to užsinorės vaikas, ir pats per kelias dienas atsisakys. Beje, nei vienas iš mano vaikų po to maždaug savaitės laikotarpio jokių "avarijų" į kelnaites nebeturėjo. Manau, jog būtent tai yra tikras ženklas, kad vaikas buvo pribrendęs pasikeitimui.

4 patirtis. "Jaučiausi nevykėlę, tingine, apsileidėle, kad mano vaikas nesėda ant puodo"

Prieš keletą mėnesių tai buvo pati skaudžiausia tema. Jaučiausi nevykėle, tingine, apsileidėle, nes mano mažyliui artėjo antrasis gimtadienis, o jis dar nesėdo ant puodo. Bijojo jo kaip baubo. Nors, kaip ir daugelis mamų, jį su puoduku pradėjau pažindinti tada, kai pradėjo sėdėti, nuo 6 mėnesių. Tuomet „pagaudavom sysiuką" iškart po miego, maniau, kad sueis sūnui metai ir sauskelnėms pasakysim „atia". Bet ne. Viskas vyko sklandžiai iki 9 mėnesių, galima sakyti, jau draugavom su puodu.

Kai suėjo 9 mėnesiai ir savaitė, vaikas pradėjo nenorėti puoduko, pamatęs jį imdavo verkti. Klausiau vyro, vyresniojo brolio, ar nepasodino vaiko ant šalto puodo, ar nenukrito, gal dar kas nutiko? Visi purtė galvas, kad nieko. Pradėjau ieškoti informacijos, kas gi nutiko, kad draugavęs su puodu, vaikas staiga jo nebenori visai? Niekas nepadėjo. Paslėpiau tą puodą ir ištraukiau po kelių mėnesių. Maniau, jau metai vaikui, tai gal jau dabar pavyks. Ne. Nesėsdavo, ir viskas. Tada palikdavau jį plikinėti, bet namuose buvo vėsu, atšaldavo kojos, prasidėjo ligos. Dėjau palutes į kelnes, kad vaikas jaustų nemalonų jausmą pasišlapinęs. Vargom mėnesį. Nuleidau rankas ir tariau sau, kad išmoks, kai eis į darželį - sėsis ant puodo trys vaikai, sėsis ir mano ketvirtasis.

Atėjo ruduo, sūnui 1, 7 m., ruošiamės darželiui, o sauskelnės - mūsų draugai. Darželio ilgai nelankė, nes prasidėjo ligos, teko padaryti metų pertrauką.

Tetos, dėdės, visi kaip susitarę klausinėjo, kodėl sūnus dar su sauskelnėmis. Aiškinu, kad jis nesėdi, nedaro, neina. Mano mama ir sesė mane višta išvadino, skaudu, man tai antras vaikas, o aš jo prie puodo nesugebu pripratint. Pirmagimis tokio amžiaus jau be sauskelnių buvo.

Išvykom atostogų pas mamą. Ji su mano sese sako: „Tuoj mes tą tavo lepūnėlį išauklėsim". Bet po poros dienų jos abi pripažino, kad vaikas tam dar nesubrendęs. Jis pasėdi ant puoduko 15 minučių ir nieko, o atsistojęs 3 kartus iškart pasisioja.

Prasidėjo ruduo, namie vėsoka, kelnės šlapios ir šlapios, nebespėju plauti. Puolu į neviltį, juk gėda - vaikas toks „didelis", o nedraugauja su naktipuodžiu. Bendraamžė draugų mergytė jau seniai pati sėdasi.

Sugalvojau ne prie puodo, o prie tualeto pratinti, nupirkom vaikišką klozeto dangtį. Drąsinom, kad jis jau didelis, brolis, mama, tėtis čia daro, ir jis taip pat. Nieko.

Jaučiausi siaubingai, jau pradėjau manyti, kad teks eiti į mokyklą sauskelnių keisti... tačiau pastebėjau, kad jis vis žvilgčioja ir čiupinėja sauskelnes, kai pasisioja. Tuo momentu aš jį iš karto sodinu ant puodo, sūnus - verkti ir pats sau dedasi sauskelnes.

Paslėpiau jas visas, liko vienerios. Sūnus rodo, kad reikia jas dėti, o aš aiškinu, kad čia skirta nakčiai, nes tėtis „pamiršo" jų daugiau nupirkti. Taip jis pradėjo daryti į puoduką, liko tik vienerios sauskelnės, nakčiai. Aišku, „avarijų" būdavo daug, ir kai jau po kelionių būdavo tuščia sauskelnėse, supratau, kad jis subrendo. Kurį laiką „rimtas reikalas" likdavo kelnėse, supratau, kad jam kietoki viduriai nuo gimimo, ir kai reikia susikaupti tam, tai jis įlenda į kampa ir...

Taigi, mielos mamos, varkit nevargusios, bet vaikas pats turi tam subręsti, svarbu tik to momento nepražiopsoti. Aš daugiau niekada per mažo vaiko su puoduku neversiu draugauti.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vystymasis

Kalbos raidą tyrinėjanti mokslininkė dr. Ingrida Balčiūnienė: dvynių kalba – iššūkis tėvams (3)

Dr. Ingridos Balčiūnienės, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docentės, parengtas straipsnis apie dvynukų kalbos raidos ypatumus.

Kai vaikas sako NE, jis tėvams nori perduoti vieną svarbią žinią (1)

„Ar nori valgyti?“ „Ne!“ „Eime į lauką“ „Ne!“ „Kurią kepurę nori dėtis – raudoną ar geltoną?“ „Ne!“ Jeigu jums pažįstamos šios situacijos, skaitykite toliau.

Sveikatos psichologė Milda Kukulskienė: mums trūksta švelnumo

Apibaru vaiką, kad išpylė arbatą. Vyras niekur neranda, kur praėjusiais metais padėjo kalėdines lemputes. Visi vairuoja kaip išprotėję. Gana rimtai apsvarstau Geležinės lapės pasiūlymą „Susipykti su visais, tada nereikės pirkti tų nelaimingų kalėdinių dovanų". Facebook platybėse akį patraukia vaizdinga skritulinė diagrama: „Kodėl pykstu?". Atsakymas: „Nežinau", 100 proc. Juokiuosi.

Kiek iš tiesų skiriame laiko savo vaikams per dieną

Jau kone anekdotu tapęs posakis, kad „lietuviai tėvai savo vaikams skiria 7 minutes“ kažin ar yra statistiškai tikslus. Visgi kaip rodo tyrimai, tėvai vis daugiau skiria laiko vaikams, negu, pavyzdžiui, prieš keliasdešimt metų.

Kodėl vienos moterys po gimdymo verkia, o kitos – juokiasi (5)

Ką jaučia moteris po gimdymo? Kodėl vieną akimirką ji juokiasi, o kitą - jau verkia? Apie tai pasakoja psichologė Karolina Gurskienė.

Patarimai labai pavargusiai mamai (3)

Pervargusi mama ne visada pati supranta, kad jai reikia pagalbos. Gerai, jei pirmuosius jos „perdegimo“ požymius pastebi artimieji. O jei ne? Siūlome keletą patarimų nuo vaikų auginimo pavargusioms mamoms. Jei ne visi, tai bent vienas ar kitas tiks būtent jums.

Pirmieji vaiko metai: svarbiausi raidos požymiai kiekvieną mėnesį

Nors pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikas atrodo labai gležnas, o atsiranda ir manančių, kad šiuo periodu jis tik valgo bei miega, tačiau kūdikių raidos specialistai pataria atidžiai stebėti vaiko reakcijas, stimulus į aplinką, sudaryti jam tinkamas sąlygas vystytis tiek fiziškai, tiek emociškai.

Psichologė pataria, kaip paruošti vaiką brolio ar sesės gimimui

Naujojo šeimos nario atsiradimas iš esmės pakeičia visą šeimos gyvenimą – namie atsiranda daugiau sumaišties ir daug daugiau nežinomybės.

Vaikas nesisėda ant puoduko: psichologės patarimai tėvams (1)

Beveik dvejų metų berniukas jau buvo atsisakęs sauskelnių ir apie tris mėnesius nebesituštino į jas. Tačiau gimus broliui viskas pasikeitė. Kaip vėl iš naujo suformuoti jam savarankiško tualeto įgūdžius?

Kokio Zodiako ženklo vaiką sunkiausia auklėti

Kelis vaikus auginantys tėvai pastebi, kad neretai vienoje šeimoje augančių ir vienodai auklėjamų vaikų charakteriai iš esmės skiriasi. Viena iš priežasčių - tam tikrus charakterio bruožus vaikas atsineša jau gimdamas. Svarbu nepamiršti, kada jis gimė ir koks yra jo Zodiako ženklas.

6 vaikų auginimo klausimai, dėl kurių dažniausiai susipeša mamos

Mamų interneto forumai Lietuvoje pamažu prarado savo turėtą populiarumą, kai išpopuliarėjo socialinis tinklas „Facebook“. Daugelis mamų grupių tiesiog persikėlė bendrauti čia.

Ilga kelionė namo: ką patiria neišnešiotų kūdikių mamos

Lapkričio 17 d. minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Visada šalia neišnešioto kūdikio yra jo mama. Anksčiau laiko pagimdžiusios moterys dažniau susiduria su psichologiniais sunkumais – nerimu, depresija, potrauminiu stresu. Tik nedidelė dalis gauna reikalingą psichologinę pagalbą. Kol visi susikoncentravę į vaikelį, mama lieka antrame plane.

Psichologė – apie moters tapimą mama: tarp vienatvės ir visuomenės spaudimo (2)

Sigita Valevičienė – keturių vaikų mama, psichologė, dirbanti su moterimis nėštumo, gimdymo metu ir po jo. Su ja kalbėjausi apie tai, kam skiriama mažiausiai dėmesio knygose apie nėštumą ir gimdymą – laikotarpį iš karto po gimdymo.

Kur ir kaip guldyti kūdikius (9)

Pagaliau išvydusios savo 9 mėnesius lauktą mažylį, mamos nori kuo ilgiau būti su juo. Tačiau akušeriai bei neonatologai pataria miegoti atskirai, kūdikį paguldant į savo lovelę. Medikai įsitikinę, kad pirmosiomis naujagimio gyvenimo savaitėmis reikėtų vengti bet kokios rizikos, be to, tėvų lova mažyliui yra tiesiog per minkšta.

Vaikas žnaibosi: kaip tinkamai sureaguoti, kad tai nepasikartotų (3)

Sunerimusi mama klausia psichologės patarimo, kaip tinkamai reaguoti į savo dukrytės žnaibymąsi. Metų ir trijų mėnesių mažylė ne kartą yra skaudžiai įžnybusi ir tėčiui, ir močiutei.