Mano kūdikis smurtauja

 (10)
Augusto mamos ir tinklaraštininkės Lauros pamąstymai apie mažo vaiko raidos etapą, kuomet jis ima nesąmoningai muštis. Kaip protingiausia pasielgti tokiu atveju?
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mažasis – idealus vaikas. Tik yra vienas „bet“ – supykęs mušasi. Muša mane, tėtį, senelius, o jei nieko nėra aplinkui, rankute pats sau tranko per galvą. Ką daryti? Sprendimo (kuris pasirodė super paprastas) ieškojau kone pusmetį.

Nuo pat jo mažų dienų kartoju – kaip sunku, kai su mažyliu turi ieškoti kitų bendravimo priemonių, išskyrus kalbą.

Kaip ir šiuo atveju – gali pasakyti NE, tačiau tas NE, kai mažasis visas virpa iš susierzinimo, maskatuoja kojomis ir rankomis, o akyse – ašaros, netampa stipriu argumentu nustoti.

Suprasti jo norus ir nenorus iš veido išraiškų, verksmo intonacijų, veiksmų – man tai iki šiol prilygsta mistikai.

Ir dar dabar, jei kas paklausia „kodėl?“ mažajam pravirkus, supykus ar griuvus ant šlapio grindinio, dažnai vis dar pasiteisinu: „Nežinau, aš dar nelabai jį pažįstu".

Viskas prasidėjo seniai – dar kai Augustas neturėjo nė metukų. Pirma maniau, kad tie jo plaukštelėjimai rankutėmis man per veidą, kai jis šypsosi, tik žaidimas, kurio išmokė ne itin mažojo erzinimams pakantus katinas.

Tačiau žaidimas peraugo į sąmoningas pykčio išraiškas kaskart Augustui supykus ar susierzinus.

Buvau įsitikinusi, kad tokie poelgiai, kaip ir voliojimasis ant žemės prekybos centre išmokstami dalykai.

Prisipažįstu – šitokių dalykų nei aš, nei tėtis jo tikrai nemokė. O ir vyresniųjų draugų, galinčių parodyti, ką daryti, kai pyktis netelpa širdelėje, aplinkui nėra.

Ir vis dėlto supykus muštis, griūti ant žemės, daužyti galvą į grindinį tėra tik natūralios neigiamų emocijų išraiškos.

Patarimų prisiklausiau daug. Tačiau ne visi jie veiksmingi. Keli populiariausi, pasirodę esantys ne itin teisingi:

  • Trenkti atgal. Tačiau tokiu būdu mažajam tik parodai, kad fizinis pykčio demonstravimas yra priimtinas dalykas. Juk jis mokosi ne žodžiais, o veiksmais. Juk jei mama, kaip ir jis pats, visa kas blogiausia ant širdies, išreiškia pliaukštelėjimais, pakeltu balso tonu, suirzusiu balsu, tad galima ir jam, ar ne? Tiesa, pliaukštelt per rankas bandžiau ir aš – kartą apsiverkė, kelis kitus kartus žiūrėdavo itin susidomėjęs. Ir vis dėlto nepadėjo.

  • Apsimestinai raudoti, kaskart šiam trenkus – mažasis nebuvo jautrus tokioms mano reakcijoms. Juk jis gal dar per mažas, kai blogai, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir raudančia mama – taip galvoju aš.

  • Nekreipti dėmesio – nesuveikė ir tai. Augustas ir toliau pliaukšėdavo man per veidą, tikėdamasis bent menkiausios reakcijos.

Kažkur skaičiau – bet kokio pobūdžio ožius pradėję demonstruoti mažyliai tiesiog nežino, kaip susitvarkyti su savo emocijomis. Pyktis ar erzulys – kažkas nauja, bet labai stipru.

Ir ką daryti? Nežinai. Juk žodžiais neišsakysi, o verksmas, kai labai labai blogai, taip pat nebepadeda.

Baimė – štai ką jie dažniausiai jaučia kaskart, aplankius nerimui ar pykčiui. Ir bet kokie ožiukai tėra tik nevalingi, intuityvūs bandymai susidoroti su nemaloniais jausmais.

Ir jokiu būdu ne sąmoninga agresija ar manipuliacija – tokių dalykų jie dar tikrai nemoka.

Juk verksmų ir pykčių nebūna be priežasties. Nori valgyti, miegoti ar tiesiog pabūti saugiame glėbyje. Tai irgi priežastis, labai rimta, į kurią nekreipti dėmesio negalima.

Šitai kartoju kaskart mažajam apsiožiavus. Tiesa, visus neigiamų emocijų protrūkius suvaldyti gan sunku, tačiau mokausi.

Juk ne tik jam nauja, ką reiškia pyktis, nerimas ar baimė. Nauja ir man – kaip kalbėti su žmogumi, kai jam tavosios kalbos – dažnai tik bereikšmiai sakiniai.

Tik prieš kelias dienas išgirdau pagaliau realiai veikti pradėjusį patarimą. Juo pasidalino mano pačios mokytoja, mokiusi pradinėje mokykloje. Apie jį kiek vėliau. O čia sąrašas patarimų, kuriais dalinasi ekspertai ir kiti tėvai internete:

  • Palikti vaiką verkiantį, kol nusiramins – ne išeitis. Tokiu būdu parodome, kad netoleruojame ne jo pykčio išraiškų, o visų jo neigiamų emocijų. O jas juk jas gali reikšti, ar ne? Nereikėtų pykstančio ar susierzinusio mažylio palikti likimo valioje, nes būtent tada jam reikia paguodos ir nusiraminimo. Priglausti ir raminti – protingiausia išeitis.

  • Nereaguoti emocionaliai – taip mažasis tik supras, kad mušimu jis geba kontroliuoti, iššaukti norimas reakcijas. O kontrolės jausmas, žinia, jiems labai patinka. Pamatęs, kad pliaukštelėjimai per veidą supykdo mamą, jis to nesiliaus kartoti.

  • Nors tavųjų paaiškinimų "taip negražu, muštis negalima, man skauda" pažodžiui jis dar gal nesupras, tačiau ramus pokalbis, kai blogai, yra veiksminga priemonė. Gal ne iškart, bet tie ramūs bandymai paaiškinti, po metų kelių, jam bus kur kas geriau suprantami, jei šitaip pradėsi bendrauti jau dabar.

  • Jei pažįsti savo mažylį ir matai, kad jau tuoj tuoj pyktis pasieks apogėjų,užkirsk kelią galimiems susierzinimo protrūkiams. Šiluma, ramybė, saugumo jausmas tavo glėbyje – viskas, ko jam reikia.

  • Kai rankutė jau artėja link tavo veido, ją sulaikyk. Ramiai parodyk, kad trenkti – negražu.

  • Apgauk – kaskart pradėjus mažajam muštis, kartok „ca ca“, ar kitus sutartinius žodžius, reiškiančius, kad rankutės skirtos tik teigiamiems veiksmams. Ir ką, mums tai padėjo! Kaskart išgirdus „ca ca“ - komandą, kuri mažajam beprotiškai patinka, jo reakcijos kaipmat pasikeičia – pyktį po truputį keičia šypsena, o energingi rankos mostai – švelnų braukimą per plaukus.

Vis dėlto kaskart, kai jis prie svetimų žmonių akių pliaukši man per galvą ar suirzęs griūna pasivolioti ant žemės, būna labai nepatogu.

Juk pati anksčiau maniau – kokia mama, nemoka tvarkytis su savo nuosavu vaiku. Ir tik dabar atsirado pakantumo ir supratimo – visokiausi ožiai, net ir pasireiškiantys agresija, tėra tik natūralus raidos etapas. Ir tu dėl to nė kiek nekalta.

Tavo valioje – po truputį kantriai rodyti, kas tinkama, o kas – nelabai.

Kantrybės, čia jos prireiks. Šilumos ir meilės – taip pat.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vystymasis

Psichologė – apie pagimdžiusių moterų santykį su savo kūnu

Kai susilaukiau pirmagimės, patyriau santykių su savo kūnu renesansą.

Vaikas nesisėda ant puoduko: psichologės patarimai tėvams (1)

Beveik dvejų metų berniukas jau buvo atsisakęs sauskelnių ir apie tris mėnesius nebesituštino į jas. Tačiau gimus broliui viskas pasikeitė. Kaip vėl iš naujo suformuoti jam savarankiško tualeto įgūdžius?

Kokio Zodiako ženklo vaiką sunkiausia auklėti

Kelis vaikus auginantys tėvai pastebi, kad neretai vienoje šeimoje augančių ir vienodai auklėjamų vaikų charakteriai iš esmės skiriasi. Viena iš priežasčių - tam tikrus charakterio bruožus vaikas atsineša jau gimdamas. Svarbu nepamiršti, kada jis gimė ir koks yra jo Zodiako ženklas.

Ilga kelionė namo: ką patiria neišnešiotų kūdikių mamos

Lapkričio 17 d. minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Visada šalia neišnešioto kūdikio yra jo mama. Anksčiau laiko pagimdžiusios moterys dažniau susiduria su psichologiniais sunkumais – nerimu, depresija, potrauminiu stresu. Tik nedidelė dalis gauna reikalingą psichologinę pagalbą. Kol visi susikoncentravę į vaikelį, mama lieka antrame plane.

Psichologė – apie moters tapimą mama: tarp vienatvės ir visuomenės spaudimo (2)

Sigita Valevičienė – keturių vaikų mama, psichologė, dirbanti su moterimis nėštumo, gimdymo metu ir po jo. Su ja kalbėjausi apie tai, kam skiriama mažiausiai dėmesio knygose apie nėštumą ir gimdymą – laikotarpį iš karto po gimdymo.

Kur ir kaip guldyti kūdikius (8)

Pagaliau išvydusios savo 9 mėnesius lauktą mažylį, mamos nori kuo ilgiau būti su juo. Tačiau akušeriai bei neonatologai pataria miegoti atskirai, kūdikį paguldant į savo lovelę. Medikai įsitikinę, kad pirmosiomis naujagimio gyvenimo savaitėmis reikėtų vengti bet kokios rizikos, be to, tėvų lova mažyliui yra tiesiog per minkšta.

Vaikas žnaibosi: kaip tinkamai sureaguoti, kad tai nepasikartotų (3)

Sunerimusi mama klausia psichologės patarimo, kaip tinkamai reaguoti į savo dukrytės žnaibymąsi. Metų ir trijų mėnesių mažylė ne kartą yra skaudžiai įžnybusi ir tėčiui, ir močiutei.

Kaip nuo mažų dienų užkirsti kelią vaiko isterijoms ir netinkamam elgesiui

Auginanti beveik vienerių metų vaiką mama klausia, kaip tinkamai reaguoti į mažylio nepasitenkinimą, kai jam neleidžiama daryti, tai, ko norisi.

Atviras pokalbis su mamomis: ar savo vaikus tikrai myliu vienodai (1)

Vieną dieną kalbėjausi su drauge apie vaikus ir nejučia kalba pakrypo apie meilę jiems. Ji prasitarė: „Gal aš ir baisi mama, bet mažąjį myliu labiau..." Susimąsčiau: deklaruojame, kad visus savo mažylius mylime vienodai, bet ar tikrai? Kelios mamos atvirai pasakoja apie meilę savo vaikams (vardai jų prašymu pakeisti).

Sveikatos psichologė – apie vaikų miegą: klausykite savo širdies

Besilaukdama pirmojo vaiko apgalvojau daug klausimų, bet apie miegą mąsčiau kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kas čia gali būti sunkaus? Pavargai, atsigulei ir užmigai, - man taip atrodė.

Vaikas masturbuojasi: kaip tinkamai sureaguoti tėvams (11)

Pastebėjusi, kad sūnus save liečia ir jaučia malonumą, mama sutriko: kaip tinkamai reaguoti į tokius vaiko veiksmus? Psichologės komentaras.

Vaikas kategoriškai atsisako sėstis ant naktipuodžio: psichologės komentaras (5)

Trejų metų vaiką auginanti mama nerimauja, kad jos duktė niekaip neatsisako sauskelnių. Savo laiške skaitytoja rašo išbandžiusi daug būdų ir visi nepadėjo. Ką mamai patars specialistė?

Viena iš priežasčių, kodėl kūdikiai prastai miega naktimis

Kūdikio verksmas naktį iš vėžių gali išmušti net ir ramiausią mamą. Ypač kai mažylis dieną saldžiai miega, o naktį verčia apie jį šokinėti. Kodėl supainioja dieną su naktimi?

5 keisti naujagimio požymiai: kada iš tiesų verta sunerimti

Net jeigu per nėštumą jūs ruošitės tapimui tėvais, skaitysite daug knygų ir eisite į kursus, gimus vaikui tikrai pasitaikys dalykų, kurie jus nustebins.

Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats (18)

Kūdikį auginanti mama teiraujasi specialisto pagalbos, kaip jai išmokyti vaikelį užmigti greičiau ir paprasčiau. Nes dabar jis užmiega vienu būdu - tik mamai kartu su juo šokinėjant ant kamuolio.