Neramaus kūdikio košmaras, arba ko niekada nesupras tie, kam su vaiku lengva

(16)

Mano mergaitei jau metukai. Ir pagaliau drįstu parašyti apie pirmojo pusmečio išgyvenimus, auginant reiklią nuolatiniam dėmesiui, itin neramią dukrytę. Pirmasis mudviejų pusmetis buvo mano didžiausias fizinių jėgų ir emocinės pusiausvyros išbandymas.

Dalinuosi savo patirtimi dėl trijų priežasčių:


Pirmoji priežastis: noriu, kad dar daugiau žmonių suprastų, jog mamos, kurios augindamos kūdikį nespėja išsiplauti galvos ar pavalgyti, nėra mitas. Jos egzistuoja, nes egzistuoja ne tik miegantys, pildantys sauskelnių turinį ir tyliai guguojantys kūdikiai, bet ir neramūs, jautrūs, nuolat verkiantys mažyliai. Pervargstančios motinos nėra tinginės ar silpnos, kaip dažnai atrodo mamoms, spėjančioms pailsėti, nusilakuoti nagus, pagaminti vakarienę ar net pažiūrėti mėgstamą serialą, kol mažylis guli, nereikalaudamas dėmesio. Bevertės replikos ar tuščios pagyros apie tokius kūdikius, su kuriais „nėra ką veikti", tikrai skaudina tas, kurios su savo vaikais „veikia" nuolat ir be pertraukų.

Kiek daug „rožinių ir pūkuotų" istorijų apie kūdikių auginimą, bet beveik nieko apie tai, kodėl ir ką išgyvena mamos, kurios fiziškai ir psichologiškai palūžta kasdien ne dėl pogimdyvinės depresijos. Jos jaučiasi išsekusios ir nelaimingos dėl ne vieną mėnesį trunkančio beveik nuolatinio kūdikio klykimo, jos keliasi naktį dėl kas pusvalandį nubundančio mažylio, jos negali išeiti su naujagimiu toliau savo namų kiemo, negali važiuoti su mažyliu automobiliu, nes jis neužmiega, nes verkia tiek ir taip, kad alpsta išvargęs. Dalis skaitytojų neabejotinai čia atpažins save. Ir tokie kūdikiai būna sveikut sveikutėliai. Jie užauga nuostabūs, dažnai netgi labai ramūs ir dėmesingi, nors jų augimo pradžia mamoms gali prilygti košmarui.


Antroji priežastis: noriu, kad mamos, kurias paminėjau, žinotų, jog viskas yra normalu, jeigu medikai nesako kitaip; tokių kaip jos ir jų kūdikiai yra daug, nepaisant to, kad jų savoj aplinkoj dažnai nei matyti, nei girdėti; sunkumai gali bet kada stebuklingai baigtis; nėra reikalo lyginti savęs su tomis, kurios parke ramiai vežioja miegančius kūdikius, geria kavą nesupdamos šalia stovinčio vežimo ar keliauja ir tikrai pailsi su mažyliais; o geriausia žinia – internete rasite mokslininkų išvadų apie tai, kad iš neramių kūdikių išauga aukštesniu IQ pasižymintys vaikai.


Trečioji priežastis: noriu, kad palengvėtų apie panašią patirtį perskaitysiančioms mano likimo draugėms, kad jos drąsiai (nors ir anonimiškai) galėtų komentaruose pasidalinti savo išgyvenimais, o gal net pasidalinti būdais, kurie palengvino sunkias dienas ir naktis. Ir gal nevilties minutę vos trumpam užsnūdus mažyliui vėl stebuklingų patarimų „Google" ieškanti mama atras mano straipsnį, kuris ją nuramins ir suteiks jėgų.


Kad būčiau gerai suprasta ir komentatoriai nesuklystų vertindami, noriu dėl savo „skundimosi" pagarbiai atsiprašyti mamų, kurios augina sergančius, neįgalius vaikučius, kurios augina vaikus vienos ar yra susidūrusios su dar didesniais išbandymais. Gerbiu, žaviuosi ir užjaučiu tokias mamas. Apie jas reikėtų rašyti ir kalbėti daug dažniau.


Knygose apie tai nerašė, niekas apie tai nesakė – negaliu nuraminti savo vaiko.


Planuojant kūdikį tikslingai pakeičiau darbovietę, kad darbo tempas ir krūvis būtų mažesni, kasdien nepatirčiau įtampos. Norėjosi išnešioti sveiką ir ramų kūdikį, pradėti juo atsakingai rūpintis nuo pirmųjų dienų. Ir turbūt dauguma darėm panašiai – kalbėjomės su mažyliais pilvuose, leidome ramią muziką, švelniai ir tyliai laukėm. Net garsesnių koncertų, ką bekalbėti apie skrydžius lėktuvu, atsisakiau – kad tik mažylė pilve jaustųsi rami ir saugi. Tikėjausi, kad ir gimusi bus tokia.


Prieš gimstant dukrai perskaičiau „n" knygų. Visose rašė, kad kūdikis verkia dėl objektyvios priežasties: pilnų sauskelnių; alkio; šalčio; karščio; išgąsčio; artumo poreikio arba skausmo. Todėl kai tik parsivežėme mažylę iš ligoninės ir ji be perstojo klykė kelias valandas, o jokia mudviejų su vyru pagalba jos nenuramino, išsigandau, jog tai kažkas rimto. Ir nuo to laiko kasdien kone pusę metų galvodavau tą patį. O gydytojai ramino, jog tai tėra vaiko natūra ir pilvo diegliai. Pieno užteko, ūgis ir svoris augo puikiai. Tačiau giminaitis pediatras, pabuvęs pas mus visą dieną tepasakė, kad per savo praktiką nėra matęs nieko panašaus. Sveikas veikas klykia kone visą laiką, jeigu nevalgo arba nemiega, o pamiega dažniausiai pusę valandos ir vėl kamuojasi iš naujo.Dukrytę pamainomis nešiojome ant rankų. Statmenai laikant ir šokinėjant po kambarį ji kartais nurimdavo, bet dažniausiai verkimas nesiliaudavo net ir prigludus prie tėvelių, supant, pamaitinus.


Vyrui išėjus į darbą, nesulaukusi pietų meto jau rašydavau jam, prašydama atvažiuoti bent trumpam, nes su kūdikiu ant rankų negaliu nieko... Padėti šitaip verkiančios mažylės į lovelę, o ne glausti prie savęs negalėjau.

Išbandėme viską, apie ką tik sužinodavome. Fenas, nešioklės, vyšnių kauliukų pagalvėlės, baltasis triukšmas, įvairūs sūpavimai, visi įmanomi lašiukai dieglių kamuojamiems kūdikiams, masažai, vonelės, arbatėlės ir t.t. Niekas nepadėjo. Tiesa, truputį padėjo besisupantis gultukas. Ten ji kartais rami išbūdavo 20 minučių.

Ištverti padėjo mano tėveliai, pas kuriuos su mažyle išvykome vasaroti porai mėnesių ir pasikeisdami trise nešiodavome savo brangiausią žmogų, tokį mažą, suprakaitavusį, raudoną nuo klykimo... Žindžiau, kiek galėjau, nes valgydama ji dažniausiai neverkdavo. Bet vos baigus maitinti vėl tekdavo eiti iš proto dėl skausmo, kurio vaikui palengvinti negalėjau. Kartą gydytoja pasakė, kad mums pasisekė, jog mažylė neverkia bent tuo metu, kai valgo. Puiki paguoda...


Stengiausi išlikti rami, kad ramesnė taptų dukrytė. Bet jėgos seko.


Grįžus iš tėvų teko didvyriškai tvarkytis patiems. Kai vakarais nešiodamas mažylę po kambarius vyras įsikišdavo ausų kištukus ir glausdamas ją prie savęs nervingai trypčiodavo kojomis, buvo gaila jų abiejų ir savęs. O dienomis ašarodavau negalėdama įgyvendinti jokių svajonių apie ramiai ant rankų užsnūstantį kūdikį, su šypsena pasitinkamą iš darbo grįžtantį vyrą, jaukią vakarienę. Ką bekalbėti apie tai, kad negalėjau susitikti su bičiulėmis parke, be baimės išvežti mažylės į lauką. Ji bet kada galėjo pradėti verkti ir nesiliauti valandą ar daugiau... Su klykiančiu kūdikiu ant rankų ir vežimu sugrįžti į namus be didesnio vargo galėjau tik iš kiemo. Ten ir sukdavau ratus, pasiruošusi bėgti, kai tik prireiks.


Kūdikiai ilgai miega? Maniškei pakakdavo pusvalandžio. Man ne.


Dažnai tenka girdėti, kaip mamos pailsi numigdamos kartu su kūdikiu arba jo miego metu susitvarko namus, pavalgo. Tiesa, toks miegas, kiek žinau, trunka bent valandą. Dabar šypsausi, bet mano dukrai dienomis miegant pusę valandos arba 45 minutes, būdavo liūdna. Naktimis ji keldavosi kas porą valandų vidutiniškai, rytas prasidėdavo anksti, tad irgi nepailsėdavau.


Apie tai skundžiantis gydytojai, tegaudavau atsakymą, kad vaikas auga puikiai, yra žvalus, energingas, tad miego trūksta man, bet ne jai.


Antrasis pusmetis – perspektyva šviesesnė. Ramybės daugiau.


Pusmečio sukakties proga išdrįsome išvykti į SPA centrą su dviem nakvynėmis. Abi naktis dukrytė verkė praktiškai nuolat su pusvalandiniais pailsėjimais. Tą sykį eilinį kartą išgyvenau klausimą „kodėl negalime taip, kaip gali vaikų turintys bičiuliai?". Tiesa, tuo metu, kaip paaiškėjo vėliau, kalėsi ketvirtasis dantukas.


Bet vis dėlto, antrasis pusmetis nuo pirmojo skyrėsi kaip diena ir naktis. Dukrytė retai pravirkdavo be priežasties. Miego ir valgymo režimas keitėsi retai ir jai tiko, atrodė pailsėjusi, linksma. Nors naktimis ji ir dabar keliasi, pravirksta kelis kartus vidutiniškai, dienomis išmiega jau porą kartų po maždaug valandą, o tai man yra didelis palengvėjimas.

Žaisti bent truputį viena ji dar tik mokosi, toks mano mažylės būdas – nuolat rodyti, bendrauti, dalintis, nuolat mėgautis dėmėsiu ir kitus apdovanoti savo atidžiu vaikišku rūpesčiu. Tad atsitraukti nuo jos vis dar sudėtinga. Bet viskas geryn.


Ir kai mano mažoji, neseniai sulauksi metukų, puikiai vaikšto, linksmai plepa sava kalba arba atkartoja mūsų žodžius, neša šiukšles į šiukšlių dėžę, sėkmingai daro reikalus į puoduką, dažnai ir su geru apetitu valgo ir netgi pati neblogai valdo įrankius, neleidžia niekam lįsti prie rozečių, kieme pravirksta dėl kito vaiko „popos" ir glostydama jį užjaučia, atėjusi apsikabina ir bučiuoja, aš šypsausi... Ji nuostabi. Labai imlus, protingas ir empatiškas vaikas. Ir tas pirmojo pusmečio košmaras ima atrodyti vertas to, ką matau ir jaučiu dabar.


Jeigu tau sunku, mama, žinok, kad tai tuoj praeis.


Jūsų skaitytoja

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis