4 vaikų mama: galiu palyginti mokyklas Lietuvoje ir Londone

 (100)
Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt. Šįkart Birutės žvilgsnis į mokyklas ir švietimo sistemą.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jau keli mėnesiai internetinėje erdvėje stebiu tarsi susišaudymą tarp rašančių apie mokyklas, tarp mokytojų ir mokinių, tarp mokyklų vadovų. Aštrios nuomonės, argumentai, mokinių kontrargumentai. Man vis kirbėjo ši tema, brendo, kapsėjo ir vis žadėjau parašyti.

Pradėsiu nuo to, kodėl manau galinti išsakyti savo nuomonę. Pirma, turiu pradinių klasių mokytojos išsilavinimą. Antra, daugiau nei dvidešimt metų organizuoju vaikams renginius, spektaklius, stovyklas, įvairias dirbtuves, ilgalaikius visuomeninius projektus. Trečia, šiuo metu organizuoju jau ketvirtą respublikinį konkursą vaikams. Ketvirta, pati auginu keturis vaikus. Penkta, iš patirties galiu lyginti mokyklą Lietuvoje ir Anglijoje.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Interviu su lietuve dula, dirbančia Anglijoje: su džiaugsmu priimu kiekvieną naujagimį
Būti mama Lietuvoje ir Švedijoje: du skirtingi požiūriai į motinystę

Pabrėšiu tik, kad tai mano asmeninė patirtis, ne statistika, ne skaičiai. Šitas rašinys apie tai, kaip aš jaučiuosi kaip mama, auginanti keturis vaikus, kaip organizatorė, daug bendraujanti su mokytojais Lietuvoje. Ir tai yra subjektyvi mano nuomonė. Čia tokia ilga įžanga tiems, kurie tarp eilučių jau perskaitė: „Ir vėl ji varys ant Lietuvos."

Kas geriau: ar mažiau žinių,bet geresnė vaiko nuomonė apie save ir psichologiškai stipresnis, ar daugiau žinių, bet labai prasta savivertė? Juk jam nuo pirmos klasės Lietuvoje kalama į galvą, kad viską pamiršta, yra žioplas ir išsiblaškęs?
Birutė Jakučionytė

Labai dažnai ir daug galvoju apie švietimo sistemą Lietuvoje, apie pačius mokytojus, apie tai, kaip viskas pasikeitė, kodėl mokiniai nuvažiavo nauju greituoju traukiniu, o didžioji dalis mokytojų į jį taip ir nespėjo. Galvoju, kodėl jie taip pyksta, kad nespėjo drauge su savo mokiniais? Man atrodo, kad iš to pykčio, neprisitaikymo, negebėjimo kontroliuoti naujos situacijos, valdyti nebesuvaldomos naujos kartos vaikų, mokytojai jiems tarsi keršija dar ir dar labiau spausdami jau nebe prie sienos, o prie grindų. Tarsi bandydami kojomis užlipę ir prispaudę dar vis kontroliuoti ir saugoti savo autoritetą: „Aš mokytojas, todėl esu už tave savaime viršesnis, didesnis, privalai manęs klausyti".

Didžioji dalis mokytojų kaltina mokinius ištižimu, atsilikimu, negebėjimais, versdami juos kas dieną dešimtis kartų blogai jaustis dėl pamiršto sąsiuvinio, nepadarytų darbų, kraudami ir kraudami jiems vis didesnę nepasitikėjimo savimi kuprą. Vilniaus licėjaus direktorius, S. Jurkevičius sako: „Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą". Fizikos mokytoja internete viešai prisipažįsta: „Man visada buvo svarbiausia įkrėsti mokiniams į galvas nors tą žinių minimumą, kuris vertas minimalaus įvertinimo. Dvejetus vesdavau be jokio gailesčio... Ir kaip jūs manote, ką gavau už savo principingumą?"

Žinau, ką jūs gavote ir ką dar gausite, miela mokytoja, jeigu tuoj pat nepadarysite sau kažko, kad pagaliau pradėtumėte galvoti, jog mokytojas nėra savaime viršesnis už mokinį, vien todėl, kad jis mokytojas. Mokinys ir mokytojas yra du vienodi lygūs partneriai, turintys tą patį tikslą - augti, mokytis ir džiaugtis mokymosi procesu. Ir užaugti savimi pasitikinčia, brandžia, žinančia, ko nori ar ko siekia, asmenybe. Kodėl taip kalbu? Nes visa švietimo sistema, mokytojai atsiliko, nespėjo į traukinį, nesugebėjo taip greitai keistis, kaip keitėsi šiuolaikiniai vaikai, neįsisavino labai svarbių evoliucijos ir naujųjų technologijų pokyčių.

Kai dvimetis tapšnoja per ekraną ir pats junginėjasi sau patinkančias daineles anglų kalba, mokytojai pirmoje klasėje dar vis moko juos skaityti su ta pačia metodine medžiaga, kurią išmoko, pasigamino, įsigijo prieš dešimt ar net dvidešimt metų ir vis dar naiviai tiki, kad jie yra teisūs, ir jie „perlauš" tuos vaikus, nes žino kaip juos reikia mokyti! Nors kuo toliau, tuo labiau tai atrodo juokingai.

Aš šiek tiek perdedu, bet noriu, kad būtų aišku, apie ką aš čia. Paskambinsiu varpais iš savo, „Kamštelių vajaus" organizatoriaus, varpinės. Tai ketvirtas mano organizuojamas konkursas, kuriuose paprastai dalyvauja nuo vieno iki dviejų šimtų skirtingų mokyklų iš visos Lietuvos. Vien registracija į konkursą yra tarsi mokytojo sąmoningumo testas. Keliuose konkursuose naudojusi elektroninę registracijos formą, šiemet vėl grįžau prie pačios paprasčiausios registracijos elektroniniu paštu. Kodėl? Todėl, kad reta kuri mokytoja sugeba teisingai ir iki galo užpildyti visus reikiamus langelius, uždėti varneles ir sulaukti patvirtinimo, kad registracija buvo sėkminga.

Štai kaip atrodo šių metų registracijos instrukcijos:
Norėdami registruotis į konkursą „Kamštelių vajus'2014", rašykite ekodaiktai@gmail.com
Laiške turite atsakyti į aštuonis klausimus:

1. Komandos / įstaigos pavadinimas
2. Atsakingo asmens vardas ir pavardė, pareigos
3. Visas adresas (miesto pavadinimas, gatvė ir namo numeris, pašto indeksas)
4. Kontaktinis telefono numeris
5. Elektroninio pašto adresas
6. Asmenų, kuriems turės būti išrašyti padėkos raštai, vardai ir pavardės (ne daugiau nei trys)
7. Nurodyti, kuriai amžiaus grupei priklausys sukurtas meninis darbas:
a. I grupė, b. II grupė, c. III grupė, d. IV grupė
8. Pasirinkite miestą, į kurį pristatysite kamštelius: PANEVĖŽYS, ŠIAULIAI, MAŽEIKIAI, KLAIPĖDA, MARIJAMPOLĖ , ALYTUS, VILNIUS.

Gavę jūsų laišką dėl registracijos, per 48 val. patvirtinsime, kad jūsų komanda yra priregistruota konkursui „Kamštelių vajus'2014".

Kaip jums atrodo, ar labai sudėtinga surašyti atsakymus į šiuos aštuonis klausimus? Aš manau, kad tikrai ne. Bet tikrai negaliu atsakyti, kas dedasi mokytojų galvose, nes mažiau nei pusė sugeba iš pirmo karto surašyti viską, ko čia prašoma. Dalis iš jų siunčia paraiškas ant įstaigos firminio blanko su parašais ir antspaudais, dalis viską užpildo didžiosiomis raidėmis, dalis neatsako į visus klausimus. Anksčiau aš nervindavausi, pati tikslindavausi adresus ir pašto kodus, ieškodama jų internete. Šiemet nustojau tai daryti. Kiekvieną kartą, kai ko nors trūksta, rašau joms atgal. Bukai, negalvodama.

Šiandien yra prisiregistravusios 45 komandos. Gal penkiolika iš jų atsiuntė viską pagal instrukcijas iš pirmo karto. Sakysite, kad aš neturiu ką veikti, kam tas vargšes mokytojas erzinti? Nepaliaujamai vis siunčiu ir siunčiu joms laiškus: pamiršote pašto kodą, surašykite pavardes, kokiam mieste pristatysite kamštelius? Čia tas pats, ką ir mokytojai daro kiekvieną dieną, kai dėl kiekvienos smulkmenos šokdina savo mokinius ir jų tėvus: pamiršai pieštuką, atsinešk pratybas, nepadarei namų darbo, jūs nupirkote ne tą pratybų sąsiuvinį, jūsų vaikas pamiršo sportinę aprangą ir taip toliau, tarsi pasaka be galo. Tiek daug pastabų dėl tvarkos, kad visi pamiršta apie esmę. Ko mes visi susirinkom į mokyklą??? Išmokti tvarkos ar išmokti mokytis?

4 vaikų mama: galiu palyginti mokyklas Lietuvoje ir Londone
Prieš pusantrų metų Birutė su keturiais sūnumis išsikraustė iš Lietuvos į Londoną
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvieną kartą, kai mokytojai vaiko tėvus po parduotuves dėl smulkmenų, skambina, kad jų vaikas kažką pamiršo, rašo pastabas apie neatliktus darbus, kritikuoja vaikus už negebėjimus, kiekvieną kartą jie daro mus ir mūsų vaikus durneliais. Šiaip sau, iš principo, kad mokytojas yra autoritetas ir jo reikia klausyti. Gyvendama Lietuvoje aš tikrai pavargau pusę etato dirbti mokykloje - aprūpinti savo tris vaikus, lankančius mokyklą ar darželį, viskuo, ko reikia mokyklai. Aš pavargau būti kalta, kad kažką pamiršau nupirkti, nunešti, patikrinti. Pavargau būti kalta už vaikų daiktus ir namų darbus. Ir kad būčiau objektyvi, palyginsiu:

Lietuvoje man reikėjo nupirkti vaikams begalę priemonių ir rūpintis, kad jie jas visada turėtų -

Londone man nereikia nei nieko pirkti, nei rūpintis, kad jie kažką pamiršo.

Lietuvoje jie gaudavo daugybę namų darbų kasdieną - Londone gauna tik atostogoms ar savaitgaliui, bet juos padaryti nebūtina.

Lietuvoje uniforma vaikui kainuoja minimum 150 Lt - Londone nupirkau dvigubai pigiau.

Lietuvoje kuprinės neįmanoma panešti, ir ji kainuoja mažiausiai 100 Lt - Londone kuprinė skirta pietų dėžutei nešiotis ir kainavo 20 litų.

Lietuvoje nuolat iš savo draugų girdžiu apie pokalbius su mokytojais, apie jų reikalavimus, kritiką, pastabas - Londone aš girdžiu tik komplimentus ir pagyras savo vaikams. Kaskart išeinu iš susirinkimų tarsi ant sparnų, pakylėta ir apie save labai geros nuomonės. Bet tai tikrai nereiškia, kad mano vaikai kažkokie neeliniai. Ne, jie paprasčiausi mokiniai su savo trūkumais ir bėdom, tik apie trūkumus čia kalba mažai ir pirštą įsmeigę tarsi į žaizdą, jo nesukioja.

Lietuvoje nuolat iš savo draugų girdžiu apie pokalbius su mokytojais, apie jų reikalavimus, kritiką, pastabas - Londone aš girdžiu tik komplimentus ir pagyras savo vaikams. Tai tikrai nereiškia, kad mano vaikai kažkokie neeliniai. Ne, jie paprasčiausi mokiniai su savo trūkumais ir bėdom, tik apie trūkumus čia kalba mažai ir pirštą įsmeigę tarsi į žaizdą, jo nesukioja.
Birutė Jakučionytė

Gerai, tarkim, kad man pasisekė, nes jau girdėjau, kad kiekvienoje mokykloje yra kitaip ir uniformų kainos gali labai skirtis. Prisipažinsiu, buvau nustebusi, už Kristupo, kuris nuo rugsėjo eis į Westminster Academy, uniformą paklojusi 100 svarų: švarkas, dveji marškiniai, kaklaraištis, dveji sportiniai marškinėliai, trumpos ir ilgos sportinės kelnės, džemperis, raktas spintelei. Berods, viską išvardinau. Palyginti su dabartine, pradine mokykla, tai labai didelė suma.

Užduodami namų darbai kiekvienoje mokykloje taip pat skiriasi - mano vaikams užduoda mažai, todėl daugelis iš karto pasakys, kad man nepasisekė, nes jeigu neduoda daug namų darbų, reiškia žemi reikalavimai, tai yra - mažiau žinių ir kvailesni vaikai. Ir čia prieiname esminį klausimą, į kurį aš sau labai aiškiai atsakiau. Kas geriau: ar mažiau žinių,bet geresnė vaiko nuomonė apie save ir psichologiškai stipresnis, ar daugiau žinių, bet labai prasta savivertė? Juk jam nuo pirmos klasės Lietuvoje kalama į galvą, kad viską pamiršta, yra žioplas ir išsiblaškęs?

Aš pasirinkau pirmąjį variantą sau ir savo vaikams, todėl jie mokosi Londone ir būtent todėl aš toje mokymo sistemoje įžvelgiu daugiau privalumų nei Lietuvos.

Labai gerai prisimenu praeitą rudenį, kai Marijonas turėjo problemų dėl mokytojos, kuri pradėjo jo reikalauti teisingai rašyti, o jis buvo lankęs anglišką mokyklą tris mėnesius. Ji jam piešė liūdnus veidelius ir rašė pastabas: „Išmok spelinti". Rezultatas buvo siaubingas - septynmetis nuolat kalbėjo apie savižudybę. Buvo daug bėdos ir rūpesčio, kalbėjau su direktore ir pavaduotojomis mokykloje. Visos jos kartojo tą patį: „Svarbiausia, kad vaikas būtų laimingas ir norėtų eiti į mokyklą".

Po kelių mėnesių tą mokytoją atleido, ir dabartinė jo mokytoja sako: „Aš esu labai laiminga, mokydama Marijoną". Daugelis mano draugų, šeimos narių, kurie gerai žino Marijoną, nuolat kartoja, kaip pasikeitė tas vaikas: laimingas, atsipalaidavęs, nuolat šypsosi, yra tikrai labai mielas ir labai nori eiti į mokyklą.

Labai daug kas, gyvenantis JK stebisi, kad aš taip džiaugiuosi mokyklomis, pasakoja įvairias istorijas ir siaubus, kurie ten vyksta. Galbūt, kad pasisekė, nes nieko panašaus mano vaikų mokykloje nevyksta. Galbūt tai ir yra bonusas man už tai, kad aš pasirinkau sąmoningai gyventi Vakarų Londone, mokėti brangiau už buto nuomą, bet vaikus leisti mokytis į geresnę mokyklą. Atsakymo nežinau. Statistikos nevedu, pasakoju tik savo patirtis.

Pabaigoje noriu papasakoti savo istoriją, kodėl aš netapau mokytoja, bet parašiau knygą. Ir kaip svarbu yra kartais mokytojo palaikymas, ar iš principo parašytas blogas pažymys, ir kur tai gali nuvesti jau suaugusį žmogų.

Aš mokiausi pedagoginėje mokykloje, ruošiausi būti pradinių klasių mokytoja. Mokiausi geriau nei vidutiniškai, t.y. mano pažymių vidurkis penkiabalėje sistemoje buvo didesnis nei 4,3. Man patiko mokytis ir vesti pamokas mokykloje per pedagogines praktikas, ir dėstytojai mano pamokas vertino labai gerai.

Praėjus daugybei metų ir tiek dirbus su vaikais įvairiuose projektuose, manau, kad aš būčiau buvusi gera mokytoja. Bėda buvo ir yra iki šiol viena - kažkokiame gyvenimo etape man nustojo patikti matematika. Galbūt dėl to, kad aš nemokėjau .... daugybos lentelės. Vieną mano vedamą pamoką stebėjo matematikos metodikos dėstytoja, aš ją pravedžiau labai gerai, bet ji pamatė mano užrašuose, pamokos plane, klaidą ir suprato, kad aš nemoku daugybos lentelės. Dėstytojos būta tokios, apie kurią sako: labai griežta, principinga ir reikli. Mokslų pabaigoje buvo du valstybiniai egzaminai. Vienas lietuvių kalbos, o kitas specialybės - pedagogikos.

Savo vaikams nuoširdžiai linkiu ne tokių mokytojų, kurie iš principo nori rodyti savo valdžią, būti teisūs ir rašyti be gailesčio dvejetus. Aš linkiu savo vaikams tokių mokytojų, kurie juos palaiko, skatina ir įžvelgia jų gebėjimuose didelį potencialą.
Birutė Jakučionytė

Ištraukiau labai gerą klausimą, labai gerai pasiruošiau ir labai gerai atsakinėjau. Jaučiausi tvirtai ir savimi pasitikėjau, planavau gauti penketą. Klausimas nebuvo iš matematikos, tačiau komisijoje dalyvavo daugelio dalykų dėstytojai. Kai aš atsakinėjau, prie komisijos prisijungė ir matematikos pedagogikos dėstytoja. Ji klausinėjo manęs.... daugybos lentelės. Norėjo man parodyti, įrodyti, pirštu pabaksnoti skaudžiausią vietą, norėjo būti teisi. Aš gavau diplomą su vienu vieninteliu trejetu - iš specialybės egzamino, kuris tarsi kokia ligos diagnozė papuošė mano diplomą: mokytoja, Birute, tu būti negali, nes pedagogikos, savo specialybės, gavai tris už valstybinį egzaminą. Na, ką gi, aš paverkiau ir mokytoja netapau. Dėstytoja įrodė, kad ji teisi.

Bet aš turėjau dar vieną dėstytoją - lietuvių literatūros, Vidą Mickuvienę. Nežinau, kodėl aš jai kritau į akį, bet ji nuolat kartojo, kad mano rašiniai labai geri. Kai visų rašinius ištaisydavo, jie buvo suskirstyti į kelias grupes. Didžioji dalis - prasti, keletas gerų ir du ar vienas labai geras. Mano grupiokės mane prašydavo paskaityti, nes nei aš, nei jos nesuprasdavom, už ką čia man vėl parašė penkis ir taip išgyrė. Reiktų man tuos rašinius kada nors pas tėvus palėpėje susirasti - gal dabar suprasčiau, už ką gaudavau gerus pažymius ir ar tikrai taip gerai rašiau? Per kelis metus dėstytoja tarsi įkalė man į galvą, kad aš gerai rašau, nors aš tada taip nemaniau ir dabar man atrodo, kad ji mane gyrė ir vertino su labai dideliu avansu, nes aš jai patikau labiau kaip žmogus, o ne kaip gerai rašanti: aš dainavau jos suburtam folkloro ansamblyje, padėdavau organizuoti šventes.

Bet tai buvo labai seniai, daugiau nei prieš dvidešimt metų. V. Mickuvienės tikėjimas manimi buvo toks, kad rašant knygą „Moteris iš raudonos Audi" aš daugybę kartų ją prisiminiau ir vis sau sakiau: „Aš sugebėsiu parašyti gerą knygą, aš moku rašyti, jau tada, kai dar studentė buvau, labai gerai rašiau". Vienintelis žmogus, kuriam norėčiau nuoširdžiai padėkoti, kad ją parašiau ir nuvežusi padovanoti knygą ir yra ta mano dėstytoja.

Taigi, dvi mano dėstytojos ir du keliai. Todėl galvodama apie savo vaikų mokslus nuoširdžiai jiems linkiu ne tokių mokytojų, kurie iš principo nori rodyti savo valdžią, būti teisūs ir rašyti be gailesčio dvejetus. Aš linkiu savo vaikams tokių mokytojų, kurie juos palaiko, skatina ir įžvelgia jų gebėjimuose didelį potencialą. Deja, mano palinkėjimą labai sunku išpildyti Lietuvoje, nes visa švietimo sistema sukurta taip, kad vertintų, lygintų, moralizuotų, baksnotų pirštu ir varytų stresą.

www.jakucionyte.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Kaip po patirto šoko jaučiasi Angelinos Jolie ir Brado Pitto vaikai (2)

Praėjus beveik pusei metų nuo to laiko, kai Angelina Jolie ir Bradas Pittas pateikė dokumentus skyryboms, aktorė ir šešių vaikų mama pirmą kartą atvirai papasakojo, kaip tai atsiliepė jai ir jos vaikams.

Išplepėjo, kokios lyties dvynių laukiasi Clooney (4)

Praėjusi savaitė pasaulyje į istoriją įėjo kaip "dvynių savaitė".

Skandalinga fotosesija prieš 6 metus: kaip gražiausia vadinta mergaitė atrodo šiandien (24)

Vaikų kaip modelių naudojimas madų industrijoje visada buvo vertinamas prieštaringai. Daugelis žmonių mano, kad tai negerai – esą, vaikas patiria neigiamą poveikį ir tai jam kenkia.

Garsios dainininkės žodžiai siunčia žinią visoms pasaulio mamoms (5)

Esame įpratę matyti, kad žinomos moterys - Holivudo aktorės ar visame pasaulyje garsios dainininkės, sportininkės - po gimdymo gana greitai atrodo taip, tarsi jų kūnai nepatyrė nėštumo.

Ko galime pasimokyti iš Kate Middleton (17)

Princas Williamas ir Kembridžo hercogienė Kate Middleton nori įdiegti vaikams tvirtas vertybes. Apie tai, kad labai svarbu lavinti vaikų emocinį intelektą, o ne tik mokyti juos matematikos ar rašymo, karališkoji pora prakalbo viešai.

Katažina Zvonkuvienė – apie patirtą pragarą nėštumo metu (75)

Dvynių Donato ir Kornelijos susilaukę Katažina ir Deivydas Zvonkai ryžosi atviram interviu apie nėštumo metu patirtą nerimą.

Beyonce patvirtino: taip, aš laukiuosi dvynių

Trečiadienio vakarą socialinis tinklas "Instagram" suūžė nuo netikėtos naujienos: dainininkė Beyonce paskelbė esanti nėščia.

Kristina Savickytė-Damanskienė prabilo apie skaudžią savo praeities patirtį (20)

„Sumažinkime lūkesčius savo vaikams ir žiūrėkime į jų esmę, o ne matykime juos tokius, kokius norime matyti", – skatina trijų vaikų mama aktorė Kristina Savickytė -Damanskienė ir priduria, jog šis suvokimas atėjo ne iš karto, o nuosekliai dirbant ir ieškant atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Dainininkas nustebino gerbėjus: gimė trynukai

Trigubas džiaugsmas JAV dainininko Pharrell Williams šeimoje. Pranešama, kad jis su žmona susilaukė trynukų.

Holivudo veteranas tėčiu tapo devintą kartą (36)

Sulaukęs 61 metų garsusis Holivudo aktorius Melas Gibsonas vėl tapo tėčiu. Jau devintą kartą.

Karališkosios poros ir jų vaikų laukia didžiulės permainos (22)

Princo Williamo (34) ir Kate Middleton (35) gyvenime nusimato rimtų permainų. Karališkieji rūmai išplatino oficialų spaudos pranešimą, kuriame pranešama, kas ir kodėl keisis garsiosios šeimos gyvenime.

Knygą apie nevaisingumą parašiusi lietuvė: įkalbinti žmones atsiverti buvo nelengva (10)

Kodėl šiandien tiek daug jaunų porų negali susilaukti vaikų? Kokie jausmai apima, kai po 15 nevaisingumo metų paimi ant rankų ką tik gimusį kūdikį? Knygą „Kai atgimsta viltis“ parašiusi Gintarė Jankauskienė drąsiai ir atvirai pažvelgė į nevaisingumo temą Lietuvoje.

50 metų sulaukusi Janet Jackson pirmą kartą tapo mama (13)

Pranešama, kad sausio 3 dieną, antradienį, dainininkė Janet Jackson pagimdė sveiką sūnų.

Netradicinis interviu su Andriumi Mamontovu: klausimai, kurių suaugusieji neužduoda (19)

TAVO VAIKO žurnale esančioje rubrikoje „Kaip paaiškintum vaikui“ kalbinami žinomi Lietuvos tėčiai, kurie atsako į mažų vaikų klausimus.

Agnė Jagelavičiūtė: jeigu neturėtumėm vaiko, mes jau seniai būtumėm išsiskyrę (43)

Atvirą interviu davusi Agnė Jagelavičiūtė prisipažįsta pasimokiusi gyvenime, kad ambicijos griauna šeimą.