Atviras interviu: gimęs vaikas aktorių šeimoje pakoregavo gyvenimo būdą

AktoriųRoko Petrausko (29 m.) ir Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės (32 m.) šeimoje jau beveik metai krykštauja sūnelis Džiugas. Ilgai lauktas vaikas menininkų gyvenimą pripildė džiaugsmo ir... atsirado tvarkos.

Indrė. Vaiko labai norėjome, planavome, tėvystei ruošiamės, teko palaukti šiek tiek, bet sulaukėme. Penkerius metus gyvenome be Džiugo ir greitai bus metai, kai gyvename su juo. Mudu su Roku esame grupės draugai, tai toks savitas tarnybinis romanas.


Rokas. Taip dažnokai pasitaiko tarp aktorių, tuokiasi tarpusavyje, mūsų kurso dvi poros „apsiženijo", iš tiesų mes labai daug ir sunkiai dirbome besimokydami, nebuvo laiko iš šonus žvalgytis (juokiasi). Muzikos akademija mane išmokė, kad ir sunkiai, tačiau mėgstant savo darbą siekti tikslo. Man nepatinka, kai viskas lengviau, paprasčiau, nepatinka slysti paviršiumi.


Indrė. Tos pačios profesijos žmonėms drauge gyventi, manau, yra labai gerai. Mes vienas kitą labiau suprantame, kodėl reikia ilgiau repetuoti, kodėl mano vyras grįžta namo vėliau, kodėl išvažiuoja gastrolių į kokią Škotiją trims savaitėms. Kažin ar susitaikyčiau su tuo, jei būčiau, tarkim, buhalterė.


Rokas. Pamenu, kai pradėjome mokytis akademijoje, nebeliko tokios sąvokos – „Pagaliau penktadienis!", nes šeštadienį – paskaitos, sekmadienį repetuoji, dirbome 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Kitiems tai sunku suprasti, kad nėra jokio ritmo, pas mus kaip „užplaukia": arba kiekviena diena – šventė arba kiekvieną dieną reikia dirbti.


DELFI / Andrius Ufartas


Kaip jūsų sūnus taikosi prie judviejų grafiko?


Indrė. Taikosi jis, taikomės ir mes. Auklių neturime, padeda, kai labai reikia, Roko sesuo, studentė. Po truputį grįžtu į darbą, dabar daug spektaklių neturiu, bet dirbu organizacijoje „Raudonos nosys, gydytojai klounai". Veiklos užtenka mums abiem. Perskaičiau knygą, kokia turėtų būti kūdikio dienotvarkė, ir pagalvojau: „Negi dabar auginsime sūnų įspraudę į rėmus, kai pačių gyvenimo grafikas neprognozuojamas?" Juk negali vaiko auklėti kitaip, nei pats elgiesi ir gyveni.


Rokas. Reikia pripažinti, kad Džiugas mūsų grafiką pakoregavo. Kažkada Indrė man sako: „Na, kodėl mes taip ilgai miegame, gyvename be tvarkos? Mes gal kokie tinginiai..." Aš ją nuraminau, kad mes – ne tinginiai, mes – menininkai. (juokiasi) Iš tiesų taip yra, kai kartais turi mažiau darbo, pavyzdžiui, tik vieną spektaklį, tikrai stengiesi pamiegoti ilgiau, nes galbūt kitą savaitę dirbsi nuo septynių ryto iki nežinia kada. Vaikelis tikrai duoda rėmus – ryte nebegali miegoti tiek, kiek nori, tiesą sakant, kartais ir naktį nelabai pamiegosi.


Gimus Džiugui vis dėlto teko keisti savo menininkišką gyvenimo būdą?


Indrė. Kai ko tikrai nebegalime daryti, prie ko buvome pratę, tarkime, vakarais žiūrėti gerus serialus, dabar net serijos nebepažiūrime. Pati įsijungiu tik žinias, o šios jo dėmesio nepatraukia.


Dažnas artistas pasiguodžia, kad jų vaikai augo užkulisiuose.


Indrė. Ne, mūsų Džiugas dar nebuvo teatre. Pati mačiau kolegių, kurios vaidindavo spektakliuose vos ne iki pat gimdymo, todėl buvau nusprendusi, kad savo padėtimi nekankinsiu nei savęs, nei žiūrovų. Nieko neteisiu ir nesmerkiu, tiesiog manau, kad viskam yra savo metas, žiūrovas turi matyti tavo vaidmenį, o ne galvoti, kažin ji dabar pagimdys ar vėliau... Todėl labai laiku išėjau iš visų spektaklių, kuriuose vaidinau, ir labai dėl to džiaugiuosi.

Rokas. Mes laisvai samdomi, todėl mūsų grafikas lankstus, pats nusprendi, kiek tu gali, nori, kiek reikia dirbti.


Indre, papasakokite apie savo veiklą „Raudonosiose nosyse"?


Mes esame tie, kurie lanko vaikus ligoninėse, ir dovanoja jiems šypsenas. Ta veikla – tai ne tik sugalvoti, kad būsi klounas, užsidėsi raudoną nosį ir eisi linksminti vaikų, reikia labai gerai tam pasiruošti. Tai tarptautinė organizacija, į savo veiklą žiūrinti rimtai – vyksta seminarai, yra bandomieji laikotarpiai pasiruošti, reikia nuolat dirbti su savimi, kad galėtum atlikti tą darbą. Tai be galo sunku emociškai, o tapus mama – ypač. Dabar, kai turiu Džiugą, eiti linksminti ligonėlių tapo labai sunku, grįžtu paskui namo ir stipriai stipriai išbučiuoju Džiugą, žinote, mamos jautresnės. Kad ir kaip gerai esi paruoštas emociškai ir fiziškai, vis tiek negali išlikti abejingas, kiekviena vaiko istorija labai jautri, toji klouno nosis šiek tiek apsaugo, bet po ja vis tiek esi tu – žmogus, mama.


DELFI / Andrius Ufartas


Rokas. Kartais man atrodo, kad aš daug jautriau reaguoju, kai ji man papasakoja apie kokią dieną ligoninėje, aš nesu taip paruoštas kaip ji. Būna, taip suspaudžia širdį, džiaugiesi, kad tavo vaikui viskas gerai, kad patys sveiki, pradedi labiau branginti ir saugoti savo aplinką. Nesi apdraustas, kad ir tau ko nors nenutiks, bet labiau pradedi vertinti tai, ką turi šią akimirką.


Indrė. Mano tikslas – kad Džiugas užaugtų laimingas žmogus, kuris mokėtų džiaugtis. Kartais sūnaus gydytoja net pajuokauja: „Kaip gerai, kad tėvai tokie „zanūdos", o vaikas toks linksmas."


O judu tokie?


Rokas. Kai nueiname pas šeimos gydytoją, Indrė būna pasiruošusi krūvą klausimų ir skundų – ir tas negerai, anas blogai, o kas dabar bus, o kas nutiks. Ji atrodo visada susirūpinusi, o aš toks tylus ir rimtas. Tai tokie mes ir atrodome galbūt. Aš jau nuo trylikos metų svajodavau apie šeimą ir vaikus. Sakote, paaugliai apie tai nesvajoja? Tuomet aš buvau keistas paauglys...


Koks buvo jūsų nėštumas, gimdymas?


Indrė. Labai lengvas, daug skraidžiau, su „raudonomis nosimis" buvome Ukrainoje, dirbome su pabėgėliais. Vėliau – Čekija, Austrija, Slovakija, traukiniais, lėktuvais visur judėjau, ne labai gerai jaučiausi, negi turėjau namuose sėdėti? O jau gimdymas buvo, švelniai tariant, ne iš lengvųjų. Man mama vis kartodavo, kad gimdymo skausmas labai greitai pasimiršta, viską atperka kūdikis. Man tai taip įtartinai skambėjo, koks gi jau čia gali būti toooks skausmas?! Bet tos penkiolika valandų gimdymo iš tiesų buvo labai sunkios. Neturėjau savo gydytojo, tiesiog atvažiavau gimdyti, kai atėjo metas. O tas medikas, kuris tuo metu budėjo, nebuvo labai man atidus, nenoriu nieko bloga sakyti, bet pajutau didelį skirtumą, kai jam pasibaigė darbo laikas ir jį pakeitė kita gydytoja, jai aš esu labai dėkinga. Nežinau, kaip viską būčiau iškentusi, jei Roko nebūtų buvę šalia. Bet mama buvo teisi, kai padėjo Džiugą ant krūtinės, kažkur tos penkiolika valandų skausmo išgaravo.


Rokas. Tikrai buvo beprotiškai sunku, Indrė buvo jau nemiegojusi pusantros paros, tie sąrėmiai, tos emocijos. Mes lankėme nėštumo kursus, teoriškai žinojau, ko laukti, bet tikrovė... Prisimenu, kaip per kursus gydytoja sakė, kad vyrai neturėtų gėdytis ašarų gimus vaikui. Nesu iš tų, kuris gėdytųsi ašarų, netgi maniau, kad tikrai pravirksiu, kai pamatysiu kūdikį, tačiau verkti pradėjau anksčiau, kai tik gydytoja pasakė, kad dabar jau tikrai Indrė gimdys. Ašaros bėgo upeliais...


DELFI / Andrius Ufartas


Galėjote prašyti nuskausminti...


Indrė. Norėjau gimdyti pati, natūraliai, manęs vis paklausdavo, ar nenoriu nuskausminamųjų, bet tuo metu dar nenorėjau, o kai jau supratau, kad gal ir visai ne pro šalį būtų, man pasakė, kad per vėlu. Buvau taip pavargusi nuo to skausmo, nuo ilgo gimdymo. Ačiū Rokui, pirmąsias dvi savaites, kai turėjau labiau pagulėti, jis viską darė namuose, man neteko net užpakaliuko sūnui plauti. Ir dabar, jeigu Džiugas lieka su Roku, esu rami 200 proc., kad viskas bus gerai.


Rokas. Žinote, koks jo pirmasis žodis buvo? Ne „mama", ne „tete", o „kaka", kai pavyko ištarti tą žodį, tai dar dešimt kartų pakartojo.


Rokas. Tai štai Džiugas toks yra, jam nereikia žaislų, jam geriau šiukšlių dėžę panagrinėti, štai iš kur tas žodis.

Indrė. Jam įdomūs tikri daiktai. Eina per stalčius, o jeigu prisibrauna iki šiukšliadėžės, iš viso nuostabu.


Auginate taip, kaip „auginasi"?


Indrė. Mes tikrai daug knygų skaitėme, kursų lankėme, matyt, ne veltui, kažkas liko, „atsidėjo" smegenyse, tiesiog auginame intuityviai. Atsimenu, buvau perskaičiusi knygą apie tai, kaip žaisti ir lavinti kūdikį. Paskaičiau ir padėjau, atrodo, buvau pamiršusi, o dabar pasiėmiau, pažiūrėjau ir supratau, kad elgiuosi beveik pagal knygą – vadinasi, viskas gerai. Džiugas – geras vaikas, tik, manau, kad jis yra įsitikinęs, jog miegoti – tai tik laiką švaistyti. Toks buvo nuo pat gimimo, jis tikrai ne tas kūdikis, kaip parašyta knygose, kad miega dvidešimt valandų per parą. Ko tik mes nedarydavome, kad užmigtų, juk „leliukai" turi miegoti... Automobiliu važinėdavome, nes joje miegodavo, o šiaip ne, pilvo diegliai kankindavo, tai nemiegodavo žmogus, nors tu ką.


Rokas. Vežiodavome vežimėlyje: kol veži, miega, pats jau ant kojų nebepastovi, nugarą skauda, atrodo, užmigo, atsisėsi ant suoliuko kojų pailsinti, o tik prisėdi – jo akys stačios ir garsas įjungtas.


Džiugas keliaus į darželį, kai mama grįš į darbą?


Indrė. Esame užrašę jį į darželį, gal kada nors paklius...


Rokas. Kiek kalbėjausi su draugais, atrodo, kad pigiau bus samdyti auklę. Sako, kad kai vaikas nueina į darželį, paskui tris savaites serga, o visa tai daug daugiau atsieina nei auklės paslaugos. Bet vaikui reikia socializuotis, o Džiugas toks yra – labai mėgstantis bendrauti, mylintis kitus vaikus ir apskritai visus žmones, teks kažką galvoti.


Jūs abu aktoriai, ar tokio paties kelio linkėtumėte ir savo sūnui?


Rokas. Kai manęs klausia mokiniai, tiksliau mokinės, nes jos atviresnės, ar verta rinktis aktorystę, dažniausiai pasakau, kad neverta, bet paskui vis tiek, kai labiau įsišnekame, prieiname prie išvados: jeigu labai nori, turi bandyti, galbūt tai tikrai tavo kelias. Pasitraukti visada gali.


Indrė. Aš pati keičiau profesiją, iš pradžių buvau pasirinkusi politikos mokslus, maniau, baigsiu, būsiu rimtas žmogus, bet trečiame kurse supratau, kad tai ne man, ir mečiau. Nieko tokio pabandyti.


DELFI / Andrius Ufartas


Esate vaidinę vaikams, koks tai jausmas?


Rokas. Jiems nepameluosi, jeigu vaidinsi „ne visa koja", jie tuoj pat atpažįsta. Vaidmenys vaikiškuose spektakliuose padeda suprasti, kaip „eiti į žiūrovą".


Indrė. Ilgai vaidinau spektaklyje „Pelytė Zita", su kolegomis kūrėme jį rimtai ir nuoširdžiai, labai smagu, kai vaikai juokiasi žiūrėdami. Džiugas namuose prisižiūri spektaklių, prisiklauso koncertų. Atpažįsta visas dainas, kurias Rokas dainavo „Auksiniame balse". Kartą žiūrėjau serialą „Šviesoforas", kuriame dabar Rokas vaidina, ir ruošiausi kažkur eiti, išjungiau, Džiugas labai užprotestavo, turėjau vėl įjungti.


DELFI / Andrius Ufartas


Rokas. Kai kartojuosi tekstą namuose, sūnus taip atidžiai žiūri, jam kažkaip „nesueina galai", lyg ir ne tėtis kalba.

Džiugas šlepteli visu ūgiu ant žemės. Ašaros, verksmas... Tėvai nuramina, išmyluoja...


Indrė. Kai jam toks atradimų ir griuvimo laikotarpis, per dieną širdis šimtą kartų išlipa lauk, bet stengiamės neparodyti, kad išsigandome, suprantame, kad kitaip vaikai neišauga.


Keliaujate kur nors visi trys?


Indrė. Mes su Roku dar prieš tuoktuves buvome susitarę, kad kartą per metus turime išvykti į kelionę. Pažado laikomės. Kai Džiugui buvo pusė metų, iškeliavome į Ispanijos salą Lanzarotę. Kelionė pirmyn buvo tikrai sunki, sūnus verkė, klykė, o grįžtant jau buvo visai nieko. Pailsėjome neblogai, tik mano abu vyrai susirgo.


DELFI / Andrius Ufartas


Randate laiko tik sau, pabūti dviese?


Indrė. Kartais skiriame vienas kitam pasimatymus. Mes taip darydavome, kai ir gyvenome kartu be Džiugo, pasipuošdavome ir eidavome į pasimatymą. Kartais taip labai gerai, bet dažniausiai stengiamės visur eiti su sūnumi, vaikai taip greitai užauga, kada gi pabūti kartu? Vėliau jau ir pats nebenorės.


Rokas. Būti tėvais – labai geras jausmas. Rytai tik sunkesni, kai reikia anksčiau keltis, būnu ne pačios geriausios nuotaikos, toks „papiktintas", bet kai Džiugas atsikelia ir nusišypso, visas pasaulis nusidažo kitomis spalvomis... Jo kiekvienas laimėjimas, jo pirmi kartai tokie nuostabūs. Kai atsisėdo, kai pradėjo eiti, kai pasakė pirmą žodį – tai tiesiog nuostabu!


DELFI / Andrius Ufartas
DELFI / Andrius Ufartas


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis