Atviras interviu su Katažina Zvonkuviene apie didžiausias jos gyvenimo permainas

 (44)
Dainininkė Katažina Zvonkuvienė (36 m.), kaip reta šiais laikais, nuoširdi ir tikra. Tokia ji buvo iki nėštumo, tokia yra ir besilaukdama.
© Nuotrauka ir stilius – Rūtos Matilionytės

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Nesislapsto nuo žurnalistų, mielai įsileido į savo namus, nebijo kalbėtis ir dalytis kūdikio laukimo džiaugsmu. Kai bendravome, Katažinos nėštumui buvo jau 20 savaičių. Trumpam, kaip pati tikisi, padariusi savo koncertinės veiklos pertrauką moteris mėgaujasi buvimu namuose ir ramybe.

„Energijos turėjau labai daug visada, turiu jos ir dabar, bet būsimas kūdikis ir mano gydytoja nusprendė mane pristabdyti, liepė pailsėti. Gydytojai sakiau: „Jūs esate mano Dievas, ką liepsite, tą ir darysiu." Man nesuprantama, kai kitos nėščiosios sako, kad jos pačios geriau žino, kaip ir ką daryti. Mano taktika kitokia: aš klausau ir klausysiu specialistų. Aš pasitariu, papasakoju, kaip jaučiuosi, kaip man atrodo, bet vis tiek darau taip, kaip liepia mano gydytoja, kuri šiuo metu man yra viskas – ir gydytoja, ir draugė. Man sunku sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti. Va, jau ir šiandien skambinau jai ir klausiau, ar galiu nuvažiuoti į studiją ir įrašyti dainą. Leido, su sąlyga, kad „nesitaškysiu"."

Apie nuovargį ir miegą

„Pirmuosius du nėštumo mėnesius, kai „užbujojo" hormonai, net nesupratau, kas man darosi – atsikeliu pirmą valandą dienos, o septintą vakare vėl miegu. Prisimenu, rengiausi laidos „Misija: Vilnija" filmavimui, pasiimu mokytis tekstą, žiūriu į lapelį ir „atsijungiu" geram pusvalandžiui tokiu saldžiu, kūdikišku miegu. Kelias eilutes išmokti kainavo milžiniškų pastangų. Apskritai toks jausmas buvo, kad miegoti noriu visur ir visada, kur tik „pritupiu", ten ir užmiegu. Gerai, kad turėjau daug veiklos, tai nors taip išsijudindavau. Buvo silpna ir pykino, nevėmiau ant kiekvieno kampo, bet būsena buvo tikrai neįprasta, aš pripratusi, kad visada turėdavau energijos, o dabar viena, antra, trečia diena, o mano įprastinė būsena „su tonusu" vis neateina. Vis laukdavau to normalaus rytojaus, o jis vis neateidavo ir neateidavo. Valgyti labai norėjau visko ir nežinau, ko, nes ką įsidėtum į burną, nuryji kąsnį ir jis kažkur gerklėje „stovi"."

Apie grožį

„Pirmaisiais mėnesiais sunku būdavo žiūrėti į veidrodį, žiūri ir galvoji, kodėl tie žmonės sako, kad nėščios moterys pačios gražiausios, o aš sau toki baisi atrodžiau, „išėjusi" iš veido. Prisimenu, dažausi prieš veidrodį ir pati su savimi kalbuosi: „Kodėl, na, kodėl, tu taip baisiai atrodai?" Paskui nutiko taip, kaip sakė gydytoja, po 12-13 nėštumo savaitės viskas stojo į savo vėžes, jau ir energija grįžo, ir į veidrodį žiūrėti nebe taip baisu tapo."

Apie atšauktus planus

„Planavau visą vasarą koncertuoti, bet mano planus stipriai keičia nėštumas, baigėsi liepa – ir viskas, pajutau, kad kažkas ne taip. Pati jaučiuosi lyg ir gerai, bet pojūčiai pilve sako ką kita. Po vieno koncerto pajutau, kad maudžia pilvą, praėjo tik atsigulus. Kaip koks skambutis suskambėjo: ,,Sustok, pailsėk." Daug koncertų teko atsisakyti, gerai, kad mūsų grupė („POP Ladie's") tokia dėkinga – visada yra kas pakeičia, tai Neringa Šiaudikytė, tai Andžela Adomovič, tai dar kuri.

Tekėjau trisdešimt ketverių, sąmoningai suvokdama, kad darau tai kartą ir visiems laikams Dievo akivaizdoje. Tikrai manau, kad ir vaikai ateina į šį pasaulį, kai tėvai jau būna pasiruošę.
Katažina Zvonkuvienė

Reikia mokėti įsiklausyti į savo organizmą, į jo siunčiamus signalus, aš taip ir darau. Juk, nepabijokime, esu nebe pačios pirmiausios jaunystės, pirmas nėštumas, reikia būti ypač atsargiai, kad paskui nesigailėčiau kokių nors savo poelgių."

Apie kalbas su draugėmis

„Toks įdomus jausmas: anksčiau, kai draugės kalbėdavo apie vaikus, taip keistai į jas žiūrėdavau, galvodavau, kad jos visai neturi apie ką daugiau kalbėtis. O dabar pati neužsičiaupiu, jei tik kalbama apie vaikus. Pati jau kitų temų nebeturiu, tik apie vaikus, gimdymus, drabužėlius, lovytes, vežimėlius, mano pasaulis susiaurėjo iki jo (juokiasi, rodydama į pilvuką)."

Apie tinkamą laiką

„Mano gyvenime viskas nutinka tada, kai reikia. Kiekvienas turi savo kelią, negali spręsti, kada ateina metas tuoktis, kada gimdyti. Ką Dievas duoda, tą turi ir imti. Mano kelias buvo kaip tik toks – turėjau daug pakeliauti dėl karjeros, dėl santykių, dėl to būsimo vaikelio. Ir viską dariau sąmoningai. Tekėjau trisdešimt ketverių, sąmoningai suvokdama, kad darau tai kartą ir visiems laikams Dievo akivaizdoje. Tikrai manau, kad ir vaikai ateina į šį pasaulį, kai tėvai jau būna pasiruošę. Aš pati gyvenau labai įtemptą ir sekinantį gyvenimą, kuris daug ir davė, įvairūs projektai keitė vienas kitą. Savo artimiesiems esu pasakiusi, kad po ,,Žvaigždžių duetų" darysiu pertrauką, atėjo metas pailsėti, labiau „atsigręžti" į šeimą –žodžiu, pagyventi nors truputį ramiai. Nors iš pradžių atrodė, kad aš galiu viską – ir šokti, ir dainuoti, ir projektuose dalyvauti, ir vaikus gimdyti. Bet iš tiesų kažką turi pabaigti ar bet jau pristabdyti, kad galėtum pradėti naują gyvenimo etapą. Mano toks charakteris: jeigu aš kam nors ką nors pasižadu, tarkime, pasirašau sutartį, kad dalyvausiu projekte, atsiduodu jam visu šimtu procentų."

Atviras interviu su Katažina Zvonkuviene apie didžiausias jos gyvenimo permainas
Katažina Zvonkuvienė
© DELFI / Karolina Pansevič

Apie pagrįstą džiaugsmą

„Įdomiausia tai, kad kai baigėsi „Žvaigždžių duetai", po dviejų dienų sužinojau, jog laukiuosi... Padėkojau Dievui už operatyvumą (juokiasi). Iš pradžių tos žinios nesakiau net vyrui, turėjau būti įsitikinusi, kad mano nėštumas tikras. Negalėjau atlėkti pas Deivydą mosuodama nėštumo testu su dviem juostelėmis ir pranešti džiugią naujieną. Maniau, kad džiaugsmas dėl būsimo kūdikio turi būti pagrįstas. Dariau kraujo tyrimus, ėjau pas gydytoją, tik tada pranešiau vyrui ir kitiems artimiesiems, kai jau buvau šimtu procentų tikra. Net gydytoja mane pagyrė, kad elgiausi taip atsakingai. Laimės buvo pilnas pasaulis! Ar Deivydas apsidžiaugė? Sunku net apsakyti, kaip stipriai!

(Katažina uždainuoja seną ,,Bavarijos" dainą:

„Labai, labai, labai karštai
Labai, labai, labai ilgai
Bučiuoju ją mielai saldžiai
Ir myliu aš labai labai, labai.")

Jis kitaip džiaugiasi, nei, tarkime, aš, nešokinėja, netrepsi, nerėkauja, santūriai, tik artimas žmogus gali pajusti jo džiaugsmą. Jis pabučiuoja mano pilvą ir paklausia, kaip gyvena jo burbuliukas. Aš tikrai nemanau, kad nėštumas tik moteriai – didžiulis išgyvenimas, taip pat ir vyras patiria stiprių jausmų. Tikrai nesu ta, kuri virkauja dėl dėmesio trūkumo. Man nebe aštuoniolika metų, kad elgčiausi taip emocingai. Vaikelis labai lauktas, planuotas ir labai labai norėtas."

Apie darbą ir pramogų pasaulį

„Labai vyliausi, kad pavyks suderinti nėštumą ir dainavimą. Aš suprantu, kad veikla niekur „nepabėgs", tačiau pramogų pasaulis žiaurus, ypač moterims, negali nieko neveikti, sėdėti sudėjusi rankas ir tikėtis, kad tave kažkas prisimins. Reikia įdėti nemažai darbo, kad išliktum „ant bangos". Be abejonės, nėštumas pristabdo moteris, taip jau sugalvotas pasaulis, bet visai išnykti nuo scenos niekaip negali. Vyrams – kitaip, jiems visur lengviau. Aš labai mėgstu tai, ką darau, gal „iš šono" gali atrodyti, kad esu karjeristė, bet iš tiesų darbas – mano gyvenimo dalis, jam atsiduodu, su juo ir gyvenu. Aš neatsiradau pramogų pasaulyje iš niekur ar „per lovą", nors nuomonių būta pačių įvairiausių, ypač kai pradėjau draugauti su Deivydu. Iš tiesų aš atsiradau per savo darbą – sunkų, kruviną, per begalinį užsispyrimą ir norą. Dėl to ir nenoriu visiškai dingti nuo scenos, per daug jai atidaviau. Mano darbas – liaudies muzika – kapelos, vestuvių ir kitokių ,,balių" dainos, pop-, rokas, bažnytinė, platus spektras, ar ne? Man iš pradžių net nebuvo svarbu, ką dainuoti, svarbu būti su muzika. Tikrai nelipsiu ant scenos devintą mėnesį, tiek dar suprantu. Atsižvelgsiu į tai, kaip jausiuosi ir, aišku, kaip atrodysiu. Labai bijojau, kad per nėštumą staigiai „išsipūsiu" ir teks nuo visų slėptis, bet taip nenutiko, tai ir nesislapstysiu. Gal dalyvausiu kokiose laidose, jei kvies, gal kur nors taip lengvai padainuosiu, bet paskutinius nėštumo mėnesius skirsiu sau, šeimai ir kūdikio laukimui. Neteisiu ir nesmerkiu tų moterų, kurios dirba iki paskutinės dienos, kiekviena elgiasi taip, kaip jai atrodo geriausiai. O gal ji jautėsi labai gerai? Gal jos jaunos ir pilnos energijos?"

Apie oro balionus

„Šiandien sulaukiau siūlymo paskraidyti oro balionu. Dėkojau ir beveik buvau sutikusi, tik norėjau atsiklausti gydytojos, ar man galima. Gydytoja buvo šokiruota mano norų, dar paklausė, ar nenorėčiau ta pačia proga ir su parašiutu šokti... Man net gėda pasidarė dėl savo ,,durnumo". Visai nepagalvojau apie riziką, apie papildomą, man jau nereikalingą adrenaliną, spaudimą kylant ar leidžiantis. Deivydas paskui mane erzino, kad gal aš dar su ta guma nuo kokio televizijos bokšto nušokčiau... "

Apie vyrą

„Jau tekėdama už Deivydo supratau, kas manęs laukia, kokios bus kalbos, ką man reikės atlaikyti, bet svarbiausia, kad mums gera, o ką kalba aplinkiniai, visiškai neįdomu. Deivydas – mano sielos brolis, mano meilė, mano ramstis, mano viskas. Pora, du žmonės vienas kitą papildo ir padeda vienas kitam. Man nepriimtina ir nesuvokiama, kai vienas kitam kažką draudžia ar pateikia ultimatumus. Kai tu matai, kad tavo mylimas žmogus kiekvieną dieną kimba į darbus su meile, kuria, mąsto, kaip tu gali jam ką nors drausti? Savo žmogų tu privalai palaikyti, juk „neknisiu" aš jam proto dėl to, kad jis man dabar, esant tokiai būsenai (tik pamanykite!), nepagamino pusryčių. Aš jam dabar sakau: ,,Dabar tu nieko nedaryk dėl manęs. Kai bus vaikelis, o duos Dievas, ir ne vienas, tuomet prašysiu tavo pagalbos." Man dabar labai norisi gaminti, pavyzdžiui, darau pusryčius, jam – vienokius, sau – kitokius. Deivydui reikia prisižiūrėti, ką deda į burną, jis linkęs pilnėti, o ir jo darbas – sėdimasis, jis beveik nejuda. Aš, tokia bjauri žmona, uždraudžiau jam saldumynus, nors pati kemšu tiek, kiek noriu. Mes abudu iki mano nėštumo buvome „pelėdos", t. y. vėlai guldavome, vėlai keldavomės. Dabar man kitaip, atsikeliu anksti, bet tikrai nepuolu žadinti vyro, kad mane linksmintų."

Atviras interviu su Katažina Zvonkuviene apie didžiausias jos gyvenimo permainas
Deivydas ir Katažina Zvonkai
© DELFI / Karolina Pansevič

Apie pareigas namuose

„Ar Deivydas daro ką nors už mane? Gal valgo kur nors mieste patyliukais (juokiasi). Pas mus nėra taip griežtai suskirstyti darbai, kad kažkas už kažką turėtų ką nors atlikti. Jis tik visuomet paklausia: ,,Ar galiu tau būti kuo nors naudingas?" Jeigu ko nors reikia, paprašau. Bet taip jis elgdavosi visada, dar iki mano nėštumo. Vyras nuperka maisto pagal mano sudarytą sąrašą, kad man nereikėtų nešti, o mūsų namus tvarko namų tvarkytoja. Jeigu reikia kokį čiaupą pataisyti, tai išsikviečiu meistrą, daugiau bėdų ir nekyla. Deivydas juk dirba ir uždirba šeimai. Kažkokių specialių įrodymų, kad jis manimi rūpinasi, man nereikia. Man netrūksta meilės žodžių, man mūsų bendras gyvenimas – puikiausias įrodymas, kaip jis mane myli. Jo planai mūsų ateities labui daug daugiau verti, nei tai, kad jis, tarkime, skambins santechnikui ir ims organizuoti kokius smulkius buities dalykus."

Apie maistą

„Deivydas mane, be abejo, palepina, tai kokį skanumyną parneša, tai kokį malonų niekniekį. Aš pati neturiu kažkokių specialių norų, kad būtinai užsimanyčiau agurkėlių ar ananasų vidury naktis. Man, atrodo, norisi visko – ir to, ir ano. Vieną dieną užsimanau pieno su bandele, kitą – sūrelio, o trečią – jau mėsytės. Ir gaunu to, ko noriu. Mano racionas pasikeitė, aš noriu visko, tiksliau, noriu savo būsimam vaikui visko leisti paragauti. Tiksliau, leidžiu sau tai, ko anksčiau neleisdavau, tačiau negaliu sakyti, kad valgau viską. Per nėštumą paūmėjo refliuksas, tai „derinuosi" prie jo.

Kažkokių specialių įrodymų, kad jis manimi rūpinasi, man nereikia. Man netrūksta meilės žodžių, man mūsų bendras gyvenimas – puikiausias įrodymas, kaip jis mane myli.
Katažina Zvonkuvienė

Vakarais valgau labai mažai arba visai nevalgau. Atsisakau to, kas tikrai, jaučiu, „nepatinka" mano skrandžiui. Pavyzdžiui, labai mėgstu pomidorus, bet negaliu, nebent mažiuką gabaliuką prie mėsytės. Žinoma, visiško šlamštmaisčio į burną nededu. Rytais, „ant tuščio skrandžio" išgeriu stiklinę vandens su puse šviežiai spaustos citrinos sulčių, taip man patarė mano kolegės Rosita Čivilytė ir Rūta Ščiogolevaitė. Ir refliuksas ne taip kankina, ir dainuoti lengviau."

Apie pilvuką

„Pilvas man iššoko jau po dviejų savaičių. Prisimenu, važiavau į koncertą, bandau įtraukti, o jis neįsitraukia. Bet aš tik džiaugiuosi, tegul tik auga. Iškęsiu viską dėl savo naujo gyvenimo „projekto". Iš pradžių dar slėpiau savo nėštumą, nebedėvėjau aptemptų drabužių. Sceninė apranga, kurta dizainerės Dianos Vapsvės, irgi buvo dėkinga, puikiai galėjau „maskuotis". Kai žinia apie mano nėštumą jau pasklido, baisiai panorau pilvą parodyti. Kada gi pasidžiaugti, jei ne dabar? Taip mėgstu lankytis nėščiosioms skirtuose drabužių skyriuose."

Apie būsimą kūdikį

„Pagalvoju, koks tas mūsų vaikelis gims. Ar paveldės mano rudas, ar Deivydo žydras akis? Labai norėčiau, kad tėtis „padovanotų" savo stiprius plaukus. Tegul bus „ryžas", man gražu. Kol kas nežinau, ką nešioju – berniuką ar mergaitę, nenorime to žinoti, bent jau kol kas, kad tik būtų sveikas. Smalsu, kokį mažylį mums Dievas padovanos."

Apie tai, ko teko atsisakyti

„Sunkiausia buvo atsisakyti kavos, mano kraujas spaudimas žemokas. Alkoholio atsisakyti nebuvo visiškai jokios bėdos, aš kasmet nuo jo susilaikydavau per pasninką. Ir nebuvau didelė gėrikė, taurė vyno ar stiklelis stipresnio. Niekada nebuvau didelė „tūsų" mėgėja galbūt dėl to, kad kažkada jaunystėje ganėtinai audringai gyvenau, nei joks „balius" be manęs neapsieidavo. Be manęs? Kaip be manęs?! Aš visur turėdavau dalyvauti. Naktiniai klubai taip pat seniai nebetraukia. Geras dalykas, kad išmokau pasakyti „ne". Anksčiau visur bėgdavau, lėkdavau, galiu – negaliu, nesulaikydavo net ligos. Dabar jau moku."

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

S. Paltanavičius: mūsų didžioji klaida – manyti, kad vaikus auklėti ir ugdyti turime ne mes, o kažkas kitas

Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie partizanų vaidmenį pokario laikotarpiu, apie valstybės simbolius ir jų vietą, apie emigraciją ir tėvynės meilę. Ginčai, nuomonės, pranešimai – visa tai veikia kiekvieną šeimą, kurios namuose bent kartais įjungiamas televizorius ar radijas.

Kristina Savickytė - Damanskienė turi tris patarimus visiems tėvams

Suaugusiųjų elgesys su vaiku didžiąja dalimi formuoja vaiko požiūrį į save ir aplinką, o vaikystės patirtys turi didelės įtakos jau suaugusio žmogaus gyvenimo kokybei.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė apie motinystę: reikia įsiklausyti į savo prigimtį

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Po motinystės atostogų į TV eterį grįžta Jurgita Jurkutė-Širvaitė

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos.

Atvirai apie nevaisingumą prabilusios Gintarės namuose aidi vaikiškas juokas (1)

Knygos apie nevaisingumą „Kai atgimsta viltis" autorė komunikacijos specialistė Gintarė Jankauskienė (32 m.) su vyru Kęstučiu (39 m.) iš Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų pasiėmė globoti mažąją Vytautę (1 m. 2 mėn.).

Mirandą Kerr prajuokino jos sūnaus klausimas

Garsusis „Victoria's Secret“ angelas Miranda Kerr ir „Snapchat“ įkūrėjas Evanas Spiegelis netrukus taps tėvais.

Neeilinis 35 savaičių nėščiosios poelgis

Buvusi Olimpinių žaidynių čempionė plaukikė Libby Trickett (33) šį savaitgalį nustebino visus neįprastu rekordu, kurį pasiekė iki gimdymo likus mėnesiui.

Dainininkė Gintarė Karaliūnaitė pirmą kartą atvirai prabilo apie tai, ką patyrė (1)

Dainininkė G. Karaliūnaitė pirmą kartą atvirai: apie subyrėjusią trečią santuoką, patirtą smurtą ir kūdikio netektį.

Rimantė Kulvinskytė: kaip jūs nepradedate smaugti tokių tėvų? (1)

Maistas gali būti ir priešas, ir draugas. Tačiau kaip rasti teisingos mitybos raktą, kai yra ne tik priešprieša tarp veganų, vegetarų ir visavalgių, tačiau jų pateikiamos teisingos mitybos taisyklės prieštarauja viena kitai?

4 vaikų tėtis Nikas Vujičius pasidalijo įspūdingomis savo dvynukių nuotraukomis

Nikas Vujičičius su žmona Kanae augina keturis vaikus. Prieš mėnesį gimusioms dvynukėms šeima surengė pirmąją fotosesiją.

Atviras interviu su socialine globėja, kurios širdyje yra vietos nepagimdytiems vaikams (8)

Laikinoji socialinė globėja Almeda (27 m.) ir jos vyras Ernestas Tričius (30 m.) augina 9 mėnesių sūnų Polą ir 3 mėnesių globotinį Dominyką. Juos abu žindo savo pienuku.

Eglė Straleckaitė: „Dabar svarbiausia – neužbučiuoti"

Šokėja ir šokių mokytoja Eglė Straleckaitė–Daugėlė (25 m.) su vyru verslininku Justinu Daugėla (28 m.) augina dukrytę Vakarę. Atvirai – apie gimdymą ir žindymą bei motinystės pirmuosius žingsnius.

Vaikai, kurie užaugo su TAVO VAIKO žurnalu: kai svajonės pildosi

Viena populiariausių TAVO VAIKO žurnalo rubrikų - „Redakcijos kūdikis“. Visus metus redakcija stebi ir aprašo kūdikio vystymąsi nuo gimimo iki metų.

Svarbi detalė, kodėl princesė Charlotte darželį pradeda lankyti būtent dabar

Dveji su puse metų. Toks amžius pasirodė idealus pradėti lankyti vaikų darželį Didžiosios Britanijos princesei Charlotte.

Giedrės gyvenimą pakeitęs gimdymas įkvėpė imtis naujos veiklos Lietuvoje

Su dviejų vaikų mama Giedre Šopaite – Šilinskiene susipažinau „Reach for change" organizuotoje konferencijoje „Kurkime geresnį pasaulį vaikams". Iš visų pranešėjų jos pasakojimas įstrigo labiausiai – buvo asmeniškiausias ir jautriausias.