Nustūmusi į šalį savo koncertinę veiklą su ,,Pop Ladies" ir atidėjusi mokslus Šiaulių universitete, jauna mama didžiąją dalį nėštumo praleido lovos režimu. Sūnelis jai atsidėkoja ramumu ir rytinėmis šypsenomis ir per visą mūsų pokalbį Gabrielius ramiai miegojo vežimėlyje net nekniurtelėdamas.
Koks jausmas tapus mama?
Visiškai įprastas, niekas nepasikeitė galbūt todėl, kad labai seniai to norėjau, laukiau, svajojau. Toks jausmas, kad tuo – motinystės laukimu aš gyvenau labai seniai, o gal ir visada, tik nebuvo to fizinio įrodymo – kūdikio. Kad noriu tapti mama, žinojau jau nuo pat paauglystės. Vaikais rūpintis patiko, jau būdama paauglė dirbau aukle – prižiūrėjau pusseserės vaikus, niekada nekilo abejonių, kad myliu vaikus, ir visada norėjau savų. O tikrasis motinystės instinktas pabudo tuomet, kai susipažinau su savo vyru – mačiau, kad jis gali būti puikus tėvas. Juk mūsų Gabrielius Andriui – ne pirmas, jam tai ne naujiena. Žinote, kaip būna: pagrandukas visada mylimiausias.
Juk šiais laikais tapti mama anksti labai jau nemadinga...
Nesivaikau madų – nei aprangos, nei stiliaus. Gyvenu taip, kaip man patinka ir kaip man yra gerai.
Jums ne taip paprasta buvo susilaukti vaiko, pavyko ne iš pirmo karto?
Mūsų Gabrielius labai lauktas ir išlauktas. Matyt, vaikai ateina pas mus ne tada, kada užsigeidi, o tada, kada reikia. Ir mudviejų su vyru santykiai turėjo apsigludinti, aš pati turėjau suvokti, ko noriu ir tikiuosi iš gyvenimo. Gabrielius gimė pačiu laiku. Mūsų su Andriumi šeima nebuvo silpna, tiesiog galbūt buvome pasidavę silpnumo akimirkai, šiek tiek palūžę. Sūnus mūsų ryšį tik sustiprino. Mudu abudu jo labai norėjome, laukėme, įsivaizduodavome mūsų vaikutį ir pagaliau turime.
Ar vyras dalyvavo gimdyme?
Andrius buvo su manimi iki pat gimdymo pradžios, tačiau kai jau viskas prasidėjo rimtai, aš jau nebenorėjau, kad jis dalyvautų. Andrius buvo kelioms minutėms išėjęs iš gimdyklos, personalas jau norėjo eiti jo pakviesti, bet aš nusprendžiau, kad nebenoriu, geriau jau gimdyti su medikais. Kam tam vyrui viską matyti?
Gabrielius, matau, – ramus...
Taip, tikrai, jis nėra rėksnys, nepaprastai kantrus. Pati matau, kad jam pučia pilvuką, o jis kenčia, pūkščia, raudonuoja ir pravirksta tik, matyt, kai jau nebegali kentėti. Net gaila žiūrėti į jį tokiomis akimirkomis.
Matyt, vaikai ateina pas mus ne tada, kada užsigeidi, o tada, kada reikia.Monika ŠEDŽIUVIENĖ
Miega jis kaip ir visi tokio amžiaus kūdikiai, prabunda pavalgyti kas tris su puse-keturias valandas. Kai pagimdžiau, kelias dienas buvo nuo manęs atskirtas, nes gimė truputį anksčiau, nei priklauso – trimis savaitėmis, tiesiog neatlaikė vaisiaus dangalai. Dėl to pirmiausia gavo mišinukų, o ne mano pieno.
Jūs pati nemaitinate?
Bandžiau apie mėnesį, bet kankinomės ir aš, ir kūdikis. Tiesiog nesu fiziškai pritaikyta žindyti, nors pieno turėjau tiek, kad galėjau išmaitinti visą naujagimių skyrių. Gabrielius bandydavo žįsti, bet kelis kartus truktelėjęs užmigdavo, net gydytojai stebėjosi, kodėl jis taip daro. Žodžiu, vargome abu, todėl, padedami gydytojų, pamažu perėjome prie mišinukų. Nesu iš tų mamų, kurios baisiausiai išgyvena dėl žindymo ir dar puola į kraštutinumus: ,, Oi, jau aš tai maitinsiu iki pirmos klasės..." Mano galva, maitinti galima ilgiausiai iki dviejų metų, o man buvo tiesiog nelemta. Na, nepavyko man ir nieko čia tokio.
Jaučiatės pavargusi, neišsimiegojusi?
Aš jaučiuosi visiškai gerai ir nesuprantu tų, kurios dejuoja, kad kūdikį auginti labai sunku, kaip vargina keltis naktį. Atsiprašau, bet tu tam turėjai laiko pasiruošti ir nusiteikti. Visiškai nematau bėdos atsikelti naktį ir pamaitinti, jeigu noriu miego, tai ir pamiegu drauge su juo dieną. Sunkiausias metas man nuo 22 val. iki 3 val., tuomet Gabrielius neramiai miega arba išvis nemiega, o žiūri akis išpūtęs ir nori bendrauti.
Andrius naktį prie vaiko keliasi?
Ne, nesikelia, aš to neprašau ir nereikalauju. Jeigu jausčiausi nuvargusi ir paprašyčiau, manau, kad jis tikrai man padėtų, bet kol kas tam nėra jokio reikalo. Kai man reikia pagalbos, jis tikrai padeda – ir pats pasisiūlo, ir aš kartais pareikalauju.
Jūsų vyrui turėtų būti lengviau, juk jam Gabrielius – nebe pirmas vaikas, įgūdžių galbūt dar nepraradęs?
Manau, kad ir tada, kai augino pirmuosius savo vaikus, jis pirmas pagelbėti nepuldavo, be to, tas buvo labai seniai, jo vyriausiajai dukteriai – jau penkiolika metų. Na, vieną kartą per tuos kelis mėnesius Andrius yra pakeitęs sauskelnes, kai manęs nebuvo. Nemačiau, kaip jis tai darė, bet sauskelnės buvo užsegtos atvirkščiai. Jis turi kitą labai naudingą bruožą, kuris mane labai stebina: sūnus, būdamas su tėčiu, visiškai neverkia. Gali ir sauskelnės būti pilnos, o jis sau ramiai miegos ir neverks. Matyt, kažkokiu stebuklingu būdu jaučia, kad tėčio „nepašokdins". Kai nueiname į svečius ir Gabrielius pradeda zirzti, iš karto paduodu jį vyrui ir sūnus kaipmat nurimsta. Gudrutis toks auga.
Dabar jūs esate tik mama? Jokios veiklos daugiau nesiimate?
Šiuos porą mėnesių daugiausia dėmesio skiriu sūnui. Kai turiu laiko, užsiimu savo internetiniu versliuku – prekiauju papildais, bet tai darau, kai Gabrielius miega. Apie dainavimą dar negalvoju, bet tikiuosi, kad kažkada grįšiu ir į sceną. Dainavau su „Pop Ladies", jos sudėtis keičiasi, pagrindinės yra Liepa, Katažina ir Natalija, o kitos – Andžela, Baiba, Oksana ir aš keisdavomės. Dar ankstoka man ką nors planuoti, bet manau, jeigu pareikščiau norą grįžti, visada galėčiau.
Ar prisireikia auklės?
Neturime auklės ir jos nereikia, nes jeigu jau keliauju kur nors, visada pasiimu ir sūnų. Jeigu man reikia išbėgti valandėlei kitai, pavyzdžiui, grožio procedūrų, pažiūri vyras arba mano mama, dar kartais pagelbsti ir Andriaus vyresnėlė duktė. Beje, visi vyro vaikai Gabrielių priima ir myli kaip broliuką.
Vyras susitvarko vienas su sūnumi?
Tiesą sakant, aš ramiau jaučiuosi palikusi Gabrielių Andriaus dukteriai nei jam pačiam. Esu iš tų mamų, kurios mano, kad tik jos geriausiai gali susitvarkyti. Pirmą kartą Gabrielių palikau savo mamai ir tai buvo labai neramu, nors ji pati užauginusi tris vaikus – aš turiu du brolius. Net su savo mama pasiginčiju; jeigu ji pas mane tik svečiuojasi, tai sūnaus net palaikyti ilgai neduodu, nes man atrodo, kad aš geriau galiu viską padaryti. Keista, nes yra šalia žmogus, kuris man gali pagelbėti, o aš tos pagalbos atsisakau. Teks išmokti atsiskirti nuo to savo vaikelio, pati suprantu, kad tas perdėtas rūpestis nėra gerai. Bet tokia jau esu.
Sakote, kad jums atrodo, jog jūs žinote, ko jūsų vaikui reikia geriau nei kiti. Iš kur tas žinojimas – skaitėte specialios literatūros, klausėte gydytojų?
Tiesiog žinau ir tiek, gal dėl to, kad nuo trylikos metų jau prižiūrėjau „leliukus", o gal iš tiesų darau tai intuityviai ir net mamą sugebu nustebinti savo žiniomis ir mokėjimu. Iš pat pirmo karto nebijojau Gabrieliaus paimti, pervystyti, išmaudyti. Nejutau jokio nerimo, tiesiog žinojau: aš moku.
Tik dviese su vyru buvote kur nors išėję?
Oi, dar ne, dar mažas tas mūsų Gabrielius, o ir Andrius labai daug dirba. Man dar gyvas tas jausmas, kad sūnus – neatskiriama mano dalis. Jeigu kur nors važiuojame, tai visi kartu. Iki vaikelio mudu su Andriumi daug laiko leisdavome kartu: keliaudavome po užsienį, eidavome į klubus, kiną, kavines.
Tiesą sakant, aš ramiau jaučiuosi palikusi Gabrielių Andriaus dukteriai nei jam pačiam. Esu iš tų mamų, kurios mano, kad tik jos geriausiai gali susitvarkyti.Monika ŠEDŽIUVIENĖ
Lydėdavau Andrių per jo darbo keliones. Dabar aš visa galva pasinėrusi į buvimą mama ir tokio didelio poreikio kur nors ištrūkti kol kas nejaučiu. Andrius labai daug dirba, labai dažnai išvažiuoja į darbo keliones, dėl to nesu labai patenkinta – duodu jam velnių, bet jis stengiasi kaip tik įmanoma daugiau laiko leisti su šeima. Niekada nebuvau labai didelė naktinio gyvenimo mėgėja, dienomis mokydavausi – Šiaulių universitete, vakarais kartais koncertuodavau ir... visada norėjau tapti motina.
Jūs labai brandi nuo pat paauglystės...
Tai jau turbūt, jeigu manimi susidomėjo vyresnis vyras (juokiasi). Jeigu rimtai, tai vien grožiu ir jaunyste vyresnio ir protingesnio nesužavėsi – vadinasi, turėjau ir ką pasakyti. Ir dar aš tikiu likimu: viskas nutinka tada, kada reikia – ir vyrą sutikau, ir vaiko susilaukiau tada, kai atėjo tam metas. Nei anksčiau, nei vėliau.
Bet vis tiek pomėgiai gimus vaikui turėjo pasikeisti?
Tikrai ne, kaip gyvenome, taip ir gyvename. Turėjau draugių iki kūdikio, turiu jų ir dabar. Su draugėmis susitikusios apie vaikus nekalbame, jokių ,,mes pakakojome, mes pasiusiojome", labai jau retai persimetame žodžiu kitu, jeigu reikia kokio patarimo dėl neaiškaus bėrimo ar valgymo.Tos draugės, kurios neturi vaikų, žiūrėdamos į mano Gabrielių jų užsimano.
Grožio procedūros neužmirštos?
Tai kas būtina – plaukai, manikiūras, pedikiūras, ir viskas. SPA procedūrų ir prieš gimdymą nelabai darydavau, net nežinau, kodėl, gal laiko neturėdavau, gal poreikio nebuvo. Žodžiu, nesu didelė tokių procedūrų gerbėja ir man jų netrūksta. Tiesa, dar kartais ir pasportuoju. Bet man dar labai sunku palikti vaiką kam nors ilgesniam laikui, išeinu kur nors valandžiukei ir baisiausiai pasiilgstu to savo mažylio.
O per nėštumą buvote veikli?
Tikrai ne, aktyvią veiklą, o ypač koncertinę, nutraukiau iš karto, tik pastojusi. Kaip tik buvo vienas koncertas pačioje nėštumo pradžioje ir aš pradėjau kraujuoti. Baisiai išsigandau, nes iš pradžių juk nešiojau dvynius, vieno vaikelio netekau, tai visus aktyvumus teko užmiršti. Man buvo skirtas lovos režimas, atsisakiau bet kokios veiklos, išnešioti vaiką buvo svarbiausia.
Tai kur jūsų namai – Šiauliuose ar Vilniuje?
Ir ten, ir ten. Kol kas gyvename Šiauliuose, bet ruošiamės kraustytis į Vilnių. Mano internetinis verslas taip pat sėkmingai gali būti tvarkomas iš bet kurio pasaulio taško, o Andrius šiaip ar taip per savaitę kokius du-tris kartus važiuoja į Vilnių. Ir draugų daugiau čia turiu. Šiauliuose žmonės tokie keistoki, ramiai, be garsaus šnibždėjimo – ,,Žiūrėk, žiūrėk čia ta, Šedžiaus", ir nepraeisi. Vilniuje to nėra.
Motinystė – pačiu laiku:
Kristina Aleknaitė-Simonavičienė
Monika Šedžiuvienė
Namų jausmas
Kas tai?
Tendencija
Bulvę keičia moliūgas
Suptis sveika
Vaikiška mada
Išsamus žurnalo anonsas – ČIA.
Žurnalo prenumerata geriausiomis sąlygomis – ČIA.
