Daugiavaikė mama - apie vaikų tramdymą ir motyvavimą Birutės dienoraštis iš Londono

Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.

Prieš kelias dienas išsiuntusi redaktorei paskutinį savo knygos skyrių ir „Autorės žodį", pajutau, kad man kažko labai trūksta. Trūksta rašymo! Todėl šiandien prisėdau pasidalinti savo džiaugsmais, vargais ir naujienomis. Negaliu patikėti, bet sako, kad iš šimtas vienuolikos tūkstančių žodžių - panašiai tiek aš parašiau, gausis apie penkių šimtų puslapių knyga. Panašu, kad jau ir pavadinimas apsigyveno širdyje ir mintyse.

Buvau vieną dieną sugalvojusi pavadinimą „Cirkai be pinigų", tačiau knygos redaktorė Lina yra rimta moteris ir uždėjo jam veto. Bet pati man pasiūlė kitą, tikrai daug geresnį, kuris man patinka ir labai tinka mano knygai: „Moteris iš raudonos Audi". Prisimenat, jau pasakojau istoriją, kaip aš su ta Audi važinėjau užsikabinusi skelbimą „Ieškau vyro"? 

TAIP PAT SKAITYKITE:
Gimdyme dalyvavęs Andrius - atvirai apie savo įspūdžius
Gimus vaikui moteriai neberūpi jos išvaizda?

Dėl tos pabaigtos knygos tikrai savimi didžiuojuosi. Jaučiuosi nudirbusi didelį darbą, jaučiuosi pasiekusi tikslą, kurį išsikėliau sau prieš trylika metų. „Iki keturiasdešimtmečio parašyti knygą", - viauktelėjau per kažkokį seminarą, kuriame buvo užduotis deklaruoti savo ilgalaikius tikslus. Parašiau. Dabar trepsėsiu iš nekantrumo, kol ją suredaguos, apipavidalins ir išspausdins.

Eilinį kartą tarsi su kočėlu pasimosavau ir padariau naują tvarką - pirmą kartą per visus vienuolika vaikų auklėjimo metų susitarėm su vaikais dėl taisyklių, kurių nesilaikymas mokamas tikrais pinigais.Birutė Jakučionytė

Jau kuris laikas sukasi mintys galvoje papasakoti apie savo vaikų „tramdymo" ir motyvavimo priemones, kurias jiems taikau daug metų. Norėčiau papasakoti ne tik apie idiliškus mano šeimynos vaizdelius, bet ir kiek sūroką kasdienybę, kad jūs neturėtumėt iliuzijų, kokia aš gera motina, ar kokie mano vaikai fantastiški. Pas mus būna visko.

Užpraeitas savaitgalis buvo tas, kai tėvas lankė savo vaikus. Su tėčiu Kristupas atšventė vienuoliktą, o Teodoras trečiąjį savo gimtadienį. Mes su Rasa abi lėkėm į skirtingas puses - aš į Oslą, ji į Lietuvą. Kai grįžau namo, dar kelias dienas buvau viena su jais. Kai viską reikėjo daryti vienai: išleisti į mokyklą, nusiprausti pačiai ir susiruošti į anglų kalbos pamokas, Teodorą išruošti su savimi, valgyti pagaminti, skalbti, namus tvarkyti ir dar savo darbus dirbti, labai greitai įsitikinau, kad maniškiai yra tikrai išlepinti, negebantys net savo bliūdo išsiplauti ir daiktų į mokyklą susikrauti. Todėl eilinį kartą tarsi su kočėlu pasimosavau ir padariau  naują tvarką - pirmą kartą per visus vienuolika vaikų auklėjimo metų susitarėm su vaikais dėl taisyklių, kurių nesilaikymas mokamas tikrais pinigais - jie netenka ne pliusiukų, kuriuos jie renka už gerus darbus, ne pramogų, ne filmukų, o savo pinigų.

Mūsų taisyklės atrodo taip:

  1. Kristupas (11) ir Bernardas (8,5) ryte pasidaro patys sumuštinius ir susideda juos į pietų dėžutes.

  2. Žviegimas, kaip sirena "Baiiiiiiiik!!!", "Maaaamaaaaa!!!" ir "Eiiiik iš čiaaaaa!!!" - minus vienas svaras.

  3. Pagautas meluojant - minus penki svarai.

  4. Nuogo užpakalio ir pim*lo rodymas kitam - minus vienas svaras.

  5. Valgo pagrindinį patiekalą arba jo priedus. Jeigu nenori, gali išsikeisti į daržoves ir vaisius. Jeigu netinka nei tas, nei tas - minus vienas svaras.

  6. Nepakantumas, trepsėjimas žviegiant ir nervinimasis - minus vienas svaras.

  7. Erzinimas, kiršinimas, rėkimas - minus vienas svaras.

  8. Svetimų daiktų kraustymas ir ėmimas - minus du svarai.

  9. Lėkštės nenusinešimas ir neišsiplovimas pavalgius - minus vienas svaras.

Dienpinigiai - du svarai per savaitę. Prarastus svarus galima atidirbti darant gerus darbus. Vienas didelis darbas arba penki maži - plius svaras.

Nežinau, kiek ilgai padės nauja tvarka, bet kol kas veikia. To sireninio žviegimo, kuris girdėjosi turbūt visame Elgin Avenue, tikrai mažiau ir namuose tikrai ramiau. Beje, jau anksčiau pastebėjau, kad Kristupo visi šitie žaidimai neveikia. Jis tikrai „kraustosi iš proto" dėl savo paauglystės, o kadangi yra dar ir labai protingas, tai taip paprastai „be pirštinių nepaimsi". Buvo svečiuose Rasos sūnus Karolis, bandė su juo vyriškai pasikalbėti, tai jau neperkalba. Todėl netekusi kantrybės, pasisodinau vieną kartą jį ir kalbėjomės jau kaip du suaugę apie tai, ką aš jaučiu ir išgyvenu, kalbėjomės apie teises ir pareigas. Jo, mano ir Rasos. Jis turi arba norėtų turėti dvidešimt dvi teises ir turi devynias pareigas, iš kurių padaro tik dvi - kasdien eina į mokyklą ir drauge nuveda/parveda brolius.

Pasak Kristupo, Rasa turi daugybę pareigų ir dvi teises: valgyti saldumynų kiek nori ir išeiti/pareiti kada nori. Na, o aš turiu teisę nueiti šeštadieniais į tango, bet Kristupui tai yra didelė bėda, nes būtinai kas nors „per tą mano tango" nutinka. Tai randa jį Rasa po antklode su „aipadu" žaidžiantį, tai užtinka sausainius lovoje valgantį, lyg jam pačiam būtų smagu pritrupintoje lovoje miegoti! Kai pradėjome kalbėti apie mano pareigas, jis pasakė, kad gal jau gana, jis viską suprato, prisižada būti supratingesnis ir pakantesnis broliams. Ir tikrai nusiramino, tarsi mano supratingas draugas tapo. Tik ir vėl, nežinia kaip ilgai. Laikas nuo laiko tarsi reikia „išsitaškyti", kad namuose situacija būtų kontroliuojama. Ir būtent Londone pajutau, kad dažnai aš nesugebu jos kontroliuoti. Manau, kad tai yra didžiausias mūsų emigracijos minusas.

Jeigu būtume Lietuvoje kaime, tai jie visą savaitgalį būtų lauke, važinėtų su dviračiais, laipiotų į medžius ir namo ateitų tik pavalgyti, o čia yra kitaip. Čia juos reikia kaip šuniukus vesti į parką pasivaikščioti, dviračiais parke, esančiame prie namų, važinėti negalima, o į gatvę išleisti baisu. O gal jie auga ir dabar jau taip bus amžinai - kirs vienas kitam į pilvą ar galvą bet kokiai progai pasitaikius? Gal keturi berniukai negali be to užaugti? Kai prisimenu, ką mes darėm augdami, tai maniškiai yra tik „gėlytės". Aš kartais jiems papasakoju, kaip pati augau, tai jie griūna iš juoko ir klausinėja smulkmenų: „Mama, o tai tave Arūnas tikrai įlipęs į obelį ant galvos apš...? O tai ką tu tada darei? O ką tavo mama sakė? O tau smirdėjo?"

Visa mano vaikystė buvo tikra kova už būvį, kasdien labai labai sunkiai fiziškai dirbant. Todėl ir manau, kad maniškiai yra labai išlepinti. Nors, kita vertus, visi trys didieji labai gerai mokosi, yra kūrybiški, noriai daro įvairius rankdarbius. Kristupas nuolat skaito knygas, dabar jau ir angliškai, Bernardas tapo angelus ir juos pardavinėja, Marijonas groja su Gongais. Man kartais reikia pačiai tarsi pasitikrinti ar apsičiupinėti - su manimi, kaip mama, ar viskas gerai? O su mano vaikais ar viskas gerai? Ar jų psichika netraumuojama, ar aš jų per daug nespaudžiu, nereikalauju? Aš tikrai nesu tobula mama, dažnai graužiu save, nes

Jeigu būtume Lietuvoje kaime, tai jie visą savaitgalį būtų lauke, važinėtų su dviračiais, laipiotų į medžius ir namo ateitų tik pavalgyti, o čia yra kitaip. Čia juos reikia kaip šuniukus vesti į parką pasivaikščioti, dviračiais parke, esančiame prie namų, važinėti negalima, o į gatvę išleisti baisu.Birutė Jakučionytė

mano vaikai daro taip, kaip visai nederėtų. Arba taip, kaip kitų vaikai niekada nedaro. Vienas iš maniškių man sako: "Na, mama, jau reikės greitai kojų nagus kirpti, nes nebepasiekiu nusikramtyti". Rankų nagus tai dar vis tiek kramto. Kai taip išgirstu, tai nežinau, ar juoktis, ar verkti? Aš irgi kramčiau iki trylikos ar keturiolikos. Iki kraujo visus rankų pirštų nagus nusikramtydavau. Ir ko tik mama nedarė! Nagus kramtė ir dar vienas brolis, tai mama jam net pirštines naktį užmaudavo. Niekas nepadėjo, aš nustojau kramtyti tada, kai pati supratau, kad tai yra labai negražu ir nehigieniška.

Kitas mano sūnus šlapinosi į lovą kas naktį iki septynerių metų. Ir dabar dar kartais prisišlapina. Aš irgi tokia buvau - „Mižne" mane vadino. Su baisiausia gėda slėpdavau savo šlapias paklodes, slapčia keisdavau jas ir nedrįsdavau prisipažinti mamai. Iki trečios klasės man taip buvo. Bet dabar jau viskas susitvarkė:) ir seniai taip nedarau (dar viena šypsenėlė). O! Vis norėjau pasigirti - Teodorui nebereikia sauskelnių. Išmiega visą naktį sausas, o kartais, kai nori, tai prižadina mane ir eina ant puodo. Laukiau tos dienos ir ruošiausi net atskirą postą FB parašyti: "Vienuolika metų kiekvieną dieną mūsų namuose buvo naudojamos sauskelnės. Ir pagaliau jų nebereikia! Valio!" Ar galite įsivaizduoti, kiek pinigų per vienuolika metų išleidome sauskelnėms?!

Tai tiek trumpai apie vaikų "tramdymą". Labai tikiuosi, kad II - ojoje knygoje, nes pirmoje netilpo, galėsiu apie tai papasakoti smulkiai. Kiek, ko ir kaip esu pridariusi ir darau su savo vaikais.

Dar turiu pasigirti, kad iš to (ne)turėjimo ką veikti - o ką čia daug daryt: keturis vaikus auginu, pati viena rūpinuosi mūsų visų pragyvenimu, mokausi anglų kalbos, parašiau knygą - taigi, iš to neturėjimo ką veikti, pagaliau sutvarkytas mano www.ecoethno.co.uk ! Ir man nebegėda jus pakviesti ten užsukti. Labai labai džiaugiuosi, nuoširdžiausiai dėkoju "Virtualių asistenčių komandai" - jos padėjo man viską ten gražiai ir tvarkingai padaryti,  ir labai tikiuosi, kad nors retkarčiais turėsiu sau mėgstamos veiklos - vienas kitas dirbtuves vietinėms moterims suorganizuoti, kokį lietuvišką suvenyrą ar savo rankdarbį anglams parduoti.

Na ir pabaigai visai netrumpi mano pamąstymai apie lietuviškas šventes ir folklorą.

Esu pakviesta į Lietuvą per Atvelykį (balandžio 27d.) suorganizuoti ir pravesti renginį parodoje „Resta". Ruošiuosi tam renginiui, karpau kartoninius kiaušinius vaikų dirbtuvėlėms, gaminu didžiulius papjė mašė kiaušinius, kuriuos bus galima ne tik ridenti, bet ir krepšinį žaisti, ir labai daug galvoju apie lietuviškas šventes, tradicijas. Kaip tik šiandien, kai rašau, balandžio 1 - oji. Nešvenčiu aš tos šventės, nes man ji kvaila. Taip ir užaugau nesupratusi jos prasmės ir tų pokštų, kuriuos kiti padarydavo. Nelimpa man ir Šv. Valentino diena, ir Kovo 8 - oji. Šv. Kalėdos visai mielos, nes kasmet namai prakvimpa kepamais meduoliais, tačiau nekenčiu masinės pirkimo psichozės ir ta proga kemšamų nuolaidų per priekį ir per užpakalį. Velykos, Atvelykis, Užgavėnės man smagios ir spalvingos šventės. Dar pridėkime Jonines, kurios tapo visuotine lietuvių tautos girtumo diena, ir viskas - daugiau nieko linksmo neturim. Baisi bėda nuo seno yra su linksmais dalykais lietuvių tautoje. Beveik visas folkloras, dainos, žaidimai yra tikras liūdesys, raudos ir ašarų pakalnė.

Dvidešimt metų lankiau folkloro ansamblius, šešerius metus dirbau lietuviškų patiekalų restorane "Ritos smuklė", kuriame kiekvienais metais reikėjo organizuoti linksmas šventes - restoranas juk yra pasilinksminimo vieta, ir ne kitaip. Tuomet kasdien grodavo ir lietuviško folkloro įrašai. Metai iš metų manęs, renginių vadybininkės, direktorius prašydavo: "O galima ką nors linksmo suorganizuoti, kad muzika būtų linksma, žaidimai ir dainos smagūs, užvedantys?" Ne, negalima, nes lietuvių liaudies muzikoje yra linksma tik polka ir daugiau nieko. Na, gerai, dar kelios užstalės dainos - kokia nors suvalkietiška "Ta degtinė avižų avižų" ar žemaitiška "Aš turėjau gaidį, dabar turiu vištą". Su polka ir keliomis dainomis galima suorganizuoti vienas linksmas Velykas, bet ne dešimt. Todėl tekdavo išgalvoti nebūtų tradicijų ir kažkaip jas "pritempti" prie lietuvių liaudies folkloro. Taip ir linksminomės, dažniausiai nukrypdami į šoną nuo pagrindinės temos. Tai čia tiek apie tradicines linksmybes lietuvių tautoje.

Šiaip lietuvių liaudies dainos, šokiai, romansai, muzika man patinka - ne veltui aš tiek metų dainavau ir šokau. Manau, kad lietuviško folkloro žinojimas, senųjų tradicijų puoselėjimas ir yra dalis mano lietuviško identiteto. Aš dėl to gerai jaučiuosi, man labai daug davė folklorinių ansamblių lankymas. Dainavimas Vilniaus Universiteto "Ratilio" ansamblyje man davė daug puikių, ilgamečių draugysčių. Net ir tą darbą "Ritos smuklėje" gavau per tuometinę ansamblio vadovę Zitą Kelmickaitę. Šiandien internete perskaičiau eilinį A.Užkalnio tyčiojimąsi iš lietuvių švenčiamų švenčių, žiemos išvarymo, drožinėtų velnių ir raganų, iš TV laidos "Duokim garo". Visą dieną apie tai galvoju.

Kodėl taip išjuokiamas lietuvių pomėgis ploti lėktuvui nusileidus? Ir vienaip galvoju, ir kitaip. Bandau suprasti ir vis tiek nesuprantu. O kas čia blogo ir smerktino?Birutė Jakučionytė

Supratu, kad tos laidos formatas yra gan lėkštas, bet galvoju apie žmones, kurie joje dalyvauja. Juk aš juos pažįstu. Tai tie žmonės, kuriems dažniausiai nepakanka vien kokia bulve užsivadinus lysvėje žydėti. Jie turi savo pomėgį vietoj alaus bokaliuko vieną ar du kartus per savaitę susirinkti ir smagiai polkutę sušokti ar dainą sudainuoti. Kad ir liūdną, nes linksmų daug nėra. Tai vis tiek geriau, nei alaus bokalu palaistyti savo šakniagumbius. Gerbiu visus, kurie pasirenka šokti ir dainuoti, o ne gerti, todėl toleruoju ir palaikau net tokias laidas, kaip paminėtoji. Tie patys laidos dalyviai dalyvauja ir tokiose šventėse, kaip "Skamba kankliai" ar "Dainų šventė". Pastaroji įtraukta į UNESCO saugomų reiškinių sąrašą ir pripažinta Pasaulinio žodinio ir nematerealaus kultūros paveldo šedevru. Tai ar tikrai tokie debilai/kaimiečiai/runkeliai esam, jeigu saugome lietuviško folkloro tradicijas, dainuojame dainas ir šokame šokius, ir žiemą varome iš kiemo, ir Velykų Bobutė ateina? Ne, nemanau. Kartais, kai kas nors tave nori kvailiu padaryti, reikia tarsi apsičiupinėti save, ar tikrai tau viskas vietoje ir tau protelis nesuminkštėjo. Kartais tenka atsakyti sau į daug kitų klausimų.

Atsakymo į vieną tokį negaliu rasti jau antri metai. Kodėl taip išjuokiamas lietuvių pomėgis ploti lėktuvui nusileidus? Ir vienaip galvoju, ir kitaip. Bandau suprasti ir vis tiek nesuprantu. O kas čia blogo ir smerktino? Skraidau vidutiniškai vieną kartą per mėnesį ir vis analizuoju tuos plojimus. Skrendant lėktuvu Londonas - Milanas ir Londonas - Genoa (Italija) plojo pirmyn ir atgal. Skrendant  į Oslą, lėktuve buvo labai mažai žmonių, plojimų nesigirdėjo, o grįžtant plojo dar ir kaip. Labai plojo, kai skridau į Kijevą ir atgal. Niekaip nesuprantu, kodėl nuolat spaudoje vadinami kaimiečiais ir runkeliais tie lietuviai, kurie ploja lėktuvuose. Ir niekaip negaliu suprasti, ką jie čia tokio blogo padaro? Nei bezda, nei riaugėja, nei mušasi, nei keikiasi - nedaro nieko, kas būtų bjauru ir smerktina. Jie tiesiog išreiškia savo dėkingumą, gal kai kas taip įtampą „nuleidžia", lėktuvui sėkmingai nusileidus. Nesvarbu, kad skrydis buvo sklandus ir nesudėtingas. Kodėl tokiu būdu nepadėkojus už šiaip skrydį? Tai tas pats, kaip uždarant taksi, kuris tave vežė, dureles pasakyti: „Ačiū". 

Jeigu lėktuvo kapitonui asmeniškai negali pasakyti „Ačiū", tai kodėl nepaplojus? Nuo kada dėkingumo reiškimas yra kaimietiško bukumo apraiška? Sakyčiau, yra atvirkščiai. Man kuo toliau, tuo labiau patinka plojimai lėktuvuose. Labai tikiuosi, kad taip masiškai ploti po kiekvieno eilinio skrydžio pradėjo tikrai lietuviai ir tai plinta kitose šalyse, kaip gera praktika. Jeigu ploja, pasak A.Užkalnio, tik tautiečiai, tai aš netikiu, kad į Kijevą iš Londono skrido pusė lėktuvo lietuvių. O gal yra koks nors kitas paaiškinimas dėl tų plojimų? Gal aš tikrai per kvaila, kad suprasčiau, kodėl yra blogai ploti lėktuve?

Štai taip apsičiupinėjau save šiandien ir jau baigsiu, nes kaskart, kai pradedu rašyti, sakau sau: „Šį kartą tai tikrai bus trumpas įrašas." Bet taip ir vėl nesigavo.

Birutė

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis