Emigrantės dienoraštis - apie Lietuvos vyrus, sifilį ir jaučio kepsnį už 290 Lt 4 vaikų mama po skyrybų įsikūrė Londone

 (28)
Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Emigrantės dienoraštis - apie Lietuvos vyrus, sifilį ir jaučio kepsnį už 290 Lt <span style="color: #ff0000;"><sup>4 vaikų mama po skyrybų įsikūrė Londone</sup></span>
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ryte vaikai pakloja man lovą!

Tada griūdami bėga kloti vienas kitam. Po to padengia stalą pusryčiams, išdėlioja lėkštes, puodelius. Neatsiginu norinčių padėti gaminti valgyti, tvarkyti namus ir žaislus. O kai einu miegoti, po anklode randu patį gražiausią piešinį. Taip jau kelios dienos mūsų namuose. Kaip kokia išsipildžiusi svajonė. Tokie paslaugūs vienas kitam, tikrai kaip iš kokio filmo vaizdelis, ar knygoje perskaitytas. Kaifuoju! Kas čia vyksta? Žaidžiam naują žaidimą - kas daugiau padarys gerų darbų kitam.

Labiausiai į tai įsitraukęs Marijonas (7m): lekia, daro, klumpa, skuba, tada verkia, kad brolis jau aplenkė, jau daugiau darbų už jį padarė. Darbas užskaitomas tik tada, kai padaryti sugalvojo pats, o ne aš paprašau. Stebiuosi Marijono fantazija. Neįtikėtinai smagu taip su jais žaisti.

Pliusų rinkimo sistema, kuri pas mus jau keli metai vyksta, man pačiai įsikyrėjo iki gyvo kaulo. Nors vasarą mus aplankiusi draugė Ilona iš Kijevo - didžiulės seminarų įmonės vadovė ir savininkė, sužinojusi apie mano pliusų sistemą, akis išpūtė, kad tai pats geriausias ir efektyviausias, didelėse tarptautinėse įmonėse naudojamas, motyvacijos metodas. Ji klausė manęs, iš kur aš apie jį sužinojau.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone

2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Kas labiausiai nustebino lietuvę svetur?

4 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje

Aš jį pati kūriau, adaptavau, keičiau iki dabartinio varianto. Nors sistema skirtinga ir pritaikyta kiekvienam vaikui, pamažu keičiama, bet naudojam ją jau ne vienus metus, todėl man tikrai nusibodo ir dažniausia jau pati vakarais "nusiplaunu" nuo pliusiukų ir varnelių rašymo, nors vaikai mielai rinktų tuos pliusiukus kasdien. Tačiau ta pliusų ir varnelių sistema turi vieną ydą - ji yra orientuota į asmeninį rezultatą ir nepritaikyta ugdyti empatiją.

Todėl galvojau, galvojau ir sumąsčiau, kad reikia pabandyti truputį kitaip su jais pažaisti. Dabar visi įsijautę į naują žaidimą - daryti gerus darbus, palikinėti dovanėles po pagalve, tvarkyti kito išmėtytus daiktus ir rūbus. Pažiūrėsim, kiek ilgai vaikams tai bus įdomu. Sutarėm žaisti mėnesį, tada skaičiuosim rezultatus. Gal kažkaip sugebėsiu nukreipti ar "perjungti" juos ta linkme, kad normalu yra kitam, kad ir savo broliui, daryti ką nors gera, o ne nuolat kumščiuoti vienas kitą ir erzintis.

Paskutinė mano kelionė į Lietuvą ir savaitė joje buvo labai intensyvi ir turininga. Pabaigiau savo socialinį projektą - konkursą "Kamštelių vajus "2013". Suskaičiavom kamštelius, įrengėm puikių darbų parodą, išdalinom prizus. Visi manęs klausia, ar aš patenkinta konkursu, jo rezultatais. Neturėjau jokių didelių lūkesčių, todėl asmeniškai man nėra labai svarbu, kiek kilogramų kamštelių surinko, kiek ir kokių meninių darbų sukūrė. Mane labiau domina globalūs sisteminiai dalykai ir kaip veikia atskiros sistemos dalys, pvz.: pedagogai, žiniasklaida, konkurso partneriai ir rėmėjai, jų elgesys, kūrybiškumas ir profesionalumas. Man įdomu, kaip žmonės jame dalyvauja, kas vyksta Lietuvoje, kaip sekasi žmonėms, ypač regionuose būti iniciatyviais, organizuotais, tikinčiais idėjomis ir sekančiais jas. Neapsikentusi parašiau net specialųjį "reportažą" apie konkurso užkulisius. Viską stebėjau, analizavau ir dariausi išvadas.

Norėčiau parašyti dar keletą specialiųjų "reportažų", ypač apie lietuvišką žiniasklaidą, bet puikiai suvokiu, kad tai žaidimas su ugnimi, todėl patylėsiu. Garsiai galiu išreikšti tik begalinę padėką visiems, kurie dalyvavo konkurse, padėjo jį organizuoti, palaikė, tikėjo, buvo drauge. Šiandien tikrai negaliu atsakyti, ar norėsiu dar kartą organizuoti šį konkursą Lietuvoje. Gal ir būtų įdomu pabandyti, jeigu konkursas taptų tarptautinis. Bet daugiau motyvo neturiu jokio.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose

6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone

7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso

Žinau, kad galiu, sugebu užsukti, užvynioti reikalą per visą šalį, todėl patvirtinimo asmeniniams mano organizaciniams gebėjimams nebereikia. Tai labai mažo biudžeto konkursas, todėl apie jokį uždarbį taip pat nėra kalbos. Todėl kol kas nematau prasmės, kodėl turėčiau aukoti galybę savo laiko ir pinigus tam, kad visiems smagu jame dalyvauti. Net nupurto nuo minties, kai pagalvoju apie šimtus laiškų, dažniausiai visiškai beprasmiškų arba su nepasitenkinimu, ieškančių "šiknoje smegenų", kuriuos gaunu per kiekvieną konkursą iš jo dalyvių ir privalau į visus atsakyti.

Bebūnant Lietuvoje pavyko įgyvendinti vieną seną ketinimą - pabūti tokioje vietoje, kuri eiliniam piliečiui vargiai beprieinama ir iš vis nežinoma. Aš tą vietą žinau, nes ji visai šalia mano namų Trakų rajone. Ne vieną kartą esu ten buvusi. Buvau netgi svočia vienose vestuvėse beveik prieš dvidešimt metų, vajezau, kaip seniai!

Tai buvusi Seimo poilsiavietė prie Ungurio ežero. Žinojau, kad prieš kelis metus tą visą apleistą, jau seniai nebeveikiančią poilsiavietę, nupirko vienas turtingas žmogus ir padarė uždarą, labai brangų, tik klubo nariams prieinamą restoraną ir viešbutį. Vis knietėjo pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo dabar. Buvau prisiklausiusi visokių gandų apie ten tviskančią prabangą, kas dvi dienos atskraidinamus maisto produktus iš Vokietijos, apie tai, kad ten lankosi ne tik Lietuvos aukščiausio rango pareigūnai, prezidentė, bet ir kitų šalių viršūnėlės ir milijonieriai, žvaigždės. Tai ką jūs manot? Pavyko ir man savo ilgą snapą ten įkišti. Ir baisiai norisi pasigirti suvalgytu Australijos jaučio kepsniu, kurio kaina 290 Lt. Va!

Aišku, kad tai pats brangiausias iki šiol per mano gyvenimą valgytas patiekalas ir aišku, kad pati už jį nemokėjau. Todėl, dėkoju savo draugams, vardų prašė neminėti, už suteiktą naują patyrimą.

Skanus tas kepsnys buvo, bet aš vėl galvoju ne apie patirtą malonumą, o apie sistemą, apie tai, kas vyksta už užuolaidos, ko nemato eilinis žmogus ir net neturi jokių šansų pamatyti ar pakeisti. Man tikrai „stogą rauna" nuo visų nesąmonių Lietuvoje apie skalūnines dujas, atomines elektrines ir žemių pardavimą/nepardavimą užsieniečiams, prisidirbusius politikus ir pareigūnus. Man net bloga, kad kaip kokia karmą moku pinigus už tai, kad Lietuvoje turiu viešąją, ne pelno siekiančią, įstaigą, kažkada turėjau individualią veiklą. Iki dabar dar vis moku VMI. Kažkas sugebėjo padaryti mokesčių reformą per vieną naktį, o aš nesugebėjau per vieną dieną persiorientuoti prie tris kartus didesnių mokesčių. Kaskart paima siutas gavus kokios nors instancijos laišką. Mačiau prieš kelias dienas naują Darbo inspekcijos įsaką apie kiekvienos įstaigos privalomą darbų saugos instruktažą. Reikės turbūt skristi specialiai į Lietuvą, kad gaučiau darbų saugos pažymėjimą, nes gresia bauda, nors esu vienintelė steigėja įstaigoje. Per daugybę metų tikrai net bloga nuo visų kontroliuojančių instancijų. Jos kaip kokie nematomi saitai laiko mane net užsienyje gyvenančią ir vis dar nori numelžti. Kaip už tas šiukšles.

Pasirodo, nėra tokio būdo atsisakyti šiukšlių išvežimo paslaugos, jeigu jau vieną kartą sudarei sutartį. Gali tik pakeisti kita arba sustabdyti metams. Po metų privalu atnešti elektros skaitliuko parodymus, kad niekas negyvena mūsų name. O jeigu gyvena ir patys sudarę sutartį? Įrodyti, kad man nebereikalinga Lietuvoje šiukšlių išvežimo paslauga, negaliu. Todėl kas mėnesį, kaip kokią duoklę Lietuvai, klinkšt ir moku 34 Lt.

Tas pats su policija. Pasirodo, kol mano automobiliu važinėjo kas netingi, tris dienas jis buvo be draudimo - tiesiog man net į galvą neatėjo pasirūpinti jo draudimu, nes nesinaudojau. Praėjusią savaitę mano kaimynus pasiekė laiškas, kad esu kviečiama į teismą dėl administracinio pažeidimo. Skambinu, nes atvykti negaliu, o man sako, kad dabar yra kažkokie įrengimai, kurie ne tik greitį fiksuoja, bet ir nustato ar pravažiuojantis automobilis turi draudimą ar ne. Jeigu neturi - baudelė. Viską suprantu, bet kaip man dabar išsiaiškinti, kas važiavo mano vardu registruotu automobiliu tą dieną, jeigu juo naudojosi kokie šeši žmonės? Pačiai vykdyti tyrimą ir apklausas, ar visus priduoti policijai? Informacijos, kur ir kokiu metu buvo užfiksuotas pažeidimas neteikia. Ar tiesiog susimokėti tuos 40 lt ir nebekvarškinti niekam galvos? Kaip duoklę. Nors automobilis man jau nebepriklauso. Kažin ar ilgai dar mokėsiu už tuos galus, likusius Lietuvoje?

Gerai, nesiskundžiu, pripratus metų metais braidyti po lietuviškų nesąmonių klanus, bet vis galvoju apie tą paprastą, eilinį žmogų. Kelios dienos iš galvos neišeina vienos pažįstamos iš mažo Dzūkijos miestelio situacija. Dirbo buhaltere, įmonėje buvo juoda buhalterija. Ne ji ją sugalvojo, savininkas. Savininką irgi suprantu - mano giliu įsitikinimu, Lietuvoje neįmanoma išgyventi turint smulkų verslą ir mokant visus mokesčius, tiesiog galai nesueina. Būtų nedariusi tos juodos buhalterijos - atleistų iš darbo. Todėl darė, kaip reikėjo, nes džiaugėsi nors tokį darbą turėdama.

Aišku, tapo auka, nes visą atsakomybę už juodą buhalteriją pripaišė jai. Arba sėdi į kalėjimą, arba moki iš savo kišenės. Ji turi dvi mažas dukrytes, trejų ir vienų metukų. Prieš mėnesį išvažiavo į Vokietiją dirbti valytoja, palikusi mažutes dukras savo mamai. Žinot, man tikrai norisi apsiverkti, nes ji yra tikra sistemos Lietuvoje auka. Kiek tokių žmonių gyvena ar jau išvažiavusių, kurie buvo lyg priremti prie sienos? Ir aš jau nebetikiu anei per nago juodymą, kad norėdamas, gali gyventi gerai, kurti savo verslą, auginti vaikus ir gyventi ramų gyvenimą Lietuvoje.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį

Kartais man atrodo, kad greitai ten visi pradės pjauti vienas kitą. Ir dabartinę situaciją puikiai apibūdino Tomas Jonas Girdzijauskas: „Lietuva - miela brangi šalis, tačiau joje veikia išsekintos komandos (grupės) atsibodimo efektas. Jei grupė žmonių būna uždaroje erdvėje 7 metus - net geriausi savo sričių profesionalai nebegalės sutarti. Būtini nauji žmonės, santykių šviežumas, rotacija, kadrų kaita, vaikų gimimas ir t. t. Problemai tęsiantis prasideda uždaras ratas, santykiai blogėja - žmonių mažėja dar labiau, ir galų gale - žmonės visiškai nemoka bendrauti ir prasideda demografinė katastrofa. Žmonių pradės daugėti tik iš esmės tvarkant santykius (ir namie, ir darbinius): ir vaikai atsiras, ir darbo produktyvumas augs, ir investicijos iš užsienio ateis. Jei santykiai nebus sprendžiami - žmonių mažės nesustabdomai, o vėliau užplūs svetimšaliai ir „perstartuos" situaciją savaip. Lietuvių tarpusavio santykių, bendravimo problemos yra labai gilios, supainiotos daugeliu lygių ir užleistos ilgus dešimtmečius, todėl spręsti būtina iš esmės ir pačio pagrindo."

Aš nuolat suku galvą apie sistemą Lietuvoje.

Kažką juk galima pakeisti? Skrisdama į Kijevą, susipažinau su pora iš Gruzijos. Vyras turi savo verslą. Klausinėju jo visko apie mokesčius, korupciją. Sako, kad Gruzijoje šiuo metu nėra jokios korupcijos, mokesčiai už atlyginimą 25%, o tiek išgali sumokėti visi, sako, kad verslui sąlygos puikios, įmonę galima atidaryti per 15 min. Aišku, kad netikiu, vėl klausinėju apie Gruziją jau nuvažiavusi į Ukrainą. Visi sako, kad taip, tikrai, jie sukūrė iš naujo savo šalį, kurioje gera gyventi. Todėl dar kartą užsimanau į Gruziją ir niekaip nesuprantu, kodėl tokios nesąmonės vyksta Lietuvoje. Gal tikrai atsakymą T. J. Girdzijauskas sudėjo į vieną pastraipą? Tas jo apibūdinimas man labai tinka, kai galvoju apie savo šalies vyrus.

Lietuvoje yra įprasta pasirūpinti savo vyru, taip jų mamos darė tėčiams, taip ir jie užaugo. Jeigu nesirūpinsi - išeis pas kitą. Ir tikrai bus priimtas, nes Lietuvoje, man rodos, vyrų dvigubai mažiau beliko, nei moterų. Todėl pasirūpins visais ir visokiais. Manęs dažnai klausia, kokia moteris gali gyventi su vyru, kuris paliko keturis savo vaikus. Aišku, kad gali ir nori. Daugiau nei dešimt metų jaunesnė, materialiai apsirūpinusi, savarankiška moteris. O kodėl ne? Man Ex taip pat gan išvaizdus, niekada nesiskundęs seksualiniu potraukiu, turintis pinigų, be žalingų įpročių.

TAIP PAT SKAITYKITE:

13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
15 serija: Specialusis reportažas apie internetines pažintis
16 serija: Devyni mėnesiai Londone - emociškai labai sunku
17 serija: Devyni mėnesiai Londone - gimė dukra, vardu Emigracija

Kai pagalvoju, tai tikrai jis dabar geriau gyvena, nei gyveno su manimi. Jokių rūpesčių dėl vaikų, jokių didelių poreikių. Tai čia mano vyras - pažįstu vieną, neseniai persirgusį sifiliu. Ligą parsivežė iš užsienio, nes daug metų buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Žmoną užkrėtė. Teko skirtis, palikti visą užgyventą turtą, tris vaikus ir pradėti nuo nulio. Ir nei meteliams nepraėjus jau turi kitą. Taigi, reikia moterims vyrų vis tiek, nesvarbu nei vyro praeitis, nei charakteris, nei gebėjimai. Ir naujoji draugė tikrai absoliučiai padori moteris.

Dauguma Lietuvos moterų užaugo su tuo, kad reikia savo vyru pasirūpinti. Nors jie nėra maži vaikai, bet mes įpratę rūpintis jų buitimi, maistu, rūbais, atostogomis ir pramogomis, net gėlių dažniausiai pačios sau nusiperkam. O iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai. Tai vyrai turėtų rūpintis savo moterimis. Aš nežinau, ar jau išmoksiu šiame gyvenime leisti pasirūpinti manimi.

Jau kelis kartus Anglijoje iš vyrų esu gavusi pastabų, kad esu mamytė, nuolat besirūpinanti ar jam patogu, ar jis pavalgęs, ar jo maistas neatvėso, ar jis ne per daug pavargęs. Keli pasimatymai su musulmonu leido suvokti, kad mano supratimas apie vyrų ir moterų santykius yra ne tik kad klaidingas, bet dar ir giliai jį žeidžiantis. Neseniai iš vieno astrologo išgirdau, kad kaip tik musulmonai yra geriausiai pasaulyje išlaikę savo nesužeistą, feminizmo ir lygių teisių nepaveiktą vyriškumą. Aš net negaliu suvokti apie vyriško vyro poreikius, lūkesčius savo moteriai, kaip galėčiau juos patenkinti? Todėl man dar mokytis ir mokytis to moteriškumo, kurį kažkur pamečiau, užbraukiau, atsisakiau. O Lietuvoje situacija su vyrais tikrai žiauri. Paims bet ką, net „sifilitiką".

Pas emigrantus yra kitaip. Gudresnės moterys čia greitai susivokia, kad jomis turi ir gali pasirūpinti vyrai. Jos ieško kitų tautybių, tada lietuviai pyksta, kad lietuvaitės su juočkiais prasideda. O patys nei kiek nenori keistis, laukia, kol ateis kokia „mažulė" ir viską padarys ir už save, ir už jį. Lietuvaitės to jau nebenori, o kitatautės tuo labiau. Todėl emigracijoje gyvenančių vienišų vyrų daug daugiau nei moterų.

Būdama paskutinį kartą Lietuvoje kaip tik susipažinau su vienu dzūkeliu, parvykusiu žmonos ieškoti. Susiras, bandys gyventi Lietuvoje, jeigu nesiseks, vėl emigruos. Susirasti žmoną tikrai galės be didelių pastangų, išsirinkti pačią geriausią iš daugybės norinčių juo pasirūpinti. Aš nekaltinu vyrų dėl to, kad jie priprato, jog moterys turi jais pasirūpinti, manau, kad tai sistemos ir laikmečio bėda. Visi dėl to nuskriausti ir nelaimingi - tiek moterys, tiek vyrai.

Gerai, prisižadu sau daugiau nebevirkauti dėl Lietuvos ir jos vyrų - artimiausius dešimt metų gyventi į ją negrįšiu. Todėl parduodu savo automobilį, po truputį nutraukinėju vis dar iš inercijos laikiusius saitus. Savo malonumui, neatlygintinai daugiau nevykdysiu jokių projektų Lietuvoje, nedalyvausiu parodoje „Vaikų šalis". Bandau save pripratinti prie naujos situacijos su visais savo draugais ir šeima - neįmanoma su visais palaikyti tokių pat santykių, kokie buvo anksčiau, emigravus santykiams lemta keistis, atšalti, gal net nutrūkti.

Užsiminiau, kad skridau į Kijevą. Lėktuve pradėjau rašyti šitą postą, bet nespėjau užbaigti, nes berašant apsiašarojau. Tada išjungiau kompą ir visą skrydį bendravau su greta sėdėjusiais gruzinais. Tai, ką tada parašiau, gavosi labai jau žiauru ir skausminga, vis nesiryžau, palikti, ar ne. Grūdau, grūdau tolyn ir vis tik palikau. Pirmą kartą šiandien tiek daug prirašiau apie savo Ex.

"Išeiginės. Tiksliau, Ex lanko vaikus, ir dėl to mudvi su Rasa turime galimybę pasidairyti po platų pasaulį. Bilietai iš Londono į visur pigūs. Rasa išskrido į Vokietiją, aš skrendu aplankyti savo senus draugus Kijeve. Esu dėkinga savo Ex už suteiktą galimybę aplankyti pusę svieto. Viliojančiai atrodo, jeigu visur stengiesi įžvelgti pozityvą. O kaip iš kitos pusės? Tam, kad tėvas vieną kartą per du mėnesius pamatytų vaikus, aš turiu išvažiuoti iš namų, nes visai nenoriu su juo drauge būti.

Yra daugybė apsvarstytų variantų: tegul išsiveda ir būna su jais, kur nori, tegul išsinuomoja butą savaitgaliui Londone ir ten būna su jais, tegul ateina rytais ir vakarais išeina, turi giminių Londone - tegul ten su jais būna, visi šie variantai yra blogesni mano vaikams, nei dabartinis. Visai man nesmagiai atrodo keturių mažų vaikų tampymas po Londoną, jų nakvojimas nežinia kur ir ėjimas į mokyklą iš kokios nors kitos vietos. Todėl kaskart pasikeikiu mintyse, apraudu niekaip neišsipildantį norą kokias tris dienas tūnoti savo namuose Londone be vaikų ir, palaužius galvą, kur skrisime šį kartą, suplanuoju ir nuperku bilietus sau ir Rasai. Tie jo apsilankymai man kainuoja daug pinigų ir moralinių pastangų.

Kažkada buvau kvailai įsitikinus - jeigu kada nors išsiskirsiu, tai aš tikrai sugebėsiu būti labai geranoriška savo buvusio vyro atžvilgiu, ir mes tapsime tiesiog geri draugeliai. Bet po skyrybų kažkaip niekaip man nepavyko to padaryti ir manau, kad jau nepavyks. Iš pradžių graužiau save, bet paskui psichoterapeutas R.P., pas kurį vaikščiojau, mane nuramino, kad, girdi, tik labai nedidelis išsiskyrusių porų skaičius, berods, 10%, yra tie laimingieji, po skyrybų likę draugais ir drauge su naujai sukurtomis šeimomis, visais turimais vaikais, švenčiantys Kalėdas.

Mane kaskart vis iš naujo suglumina mano Ex elgesys ir ta kreiva šypsena veide dėl visko, atsiradusi prieš kokius dvejus metus, kai prasidėjo visa šita skyrybinė nesąmonė. Jam viskas labai juokinga. Ir skyrybos, ir teismas, ir vaikus paliko, ir mane be pinigų su ta šypsena veide. Jam vis dar juokinga viskas. Brr, net nupurto kaskart. Trys didieji vaikai labai laukė tėvo atvykstant, jiems tikrai jo trūksta, Marijonas (7) net dienas skaičiavo, o Teodoras (2,5) dvi dienas iki jo atvykimo verkė: „nenoriu tėčio, nepalik manęs, neišskrisk be manęs".

Aš žinau, kodėl jis taip reagavo į žinią, kad tėtis atvažiuoja - kai paskutinį kartą buvo juos pasiėmęs per vasaros atostogas, Teodoras susirgo ir jam paskyrė antibiotikų. Jis juos spjovė lauk, o Ex jam už tai sudavė per veidą, šaukė ir už vienos rankos nešė į vonią plauti. Po to Teodoras kelias dienas skundėsi, kad jam skauda rankytę. O kai aš išreiškiau nepasitenkinimą, kad buvo skriaudžiamas dviejų metų vaikas, gavau jo tėvo atsakymą: „Kodėl visur įžvelgi tik bloga? Aš su jais puikiai leidau laiką tris dienas. Teodoras karščiavo ir naktimis nemiegojo, buvo nelengva". O taip! Suprantu tikrai! O kiek naktų aš nemiegojau? Ar dėl to turiu teisę mušti savo vaikus? Aš tik įkvepiu giliai ir „plaunu" sau galvą: „Tėvas yra vienas, yra toks, koks yra, dėl to, ką padarė aš jam negaliu uždrausti matyti vaikų". O Teodorui sakau, kad tėtis nenorėjo, kad jį labai myli, kad sudavė dėl to, kad išspjovei vaistus.

Žodžiu, bandau užglaistyti, nes man yra svarbu, kad vaikai žinotų esminį dalyką - tėvas yra geras žmogus. Kai Ex atėjo, Teodoras nuolat verkė ir aš jam pasakiau: „Čia dėl to, kad tu jį mušei". Atsakymas - kreiva šypsena veide ir „Kodėl tu mane čia dabar kaltini?" Nežinau, kas jam, o gal mums abiems atsitiko per tas skyrybas? Kaip galima po kelių mėnesių pamačius savo vaikus, gebėti tik jiems paspausti ranką pasisveikinant?

Net sutraukia viduje bematant, kaip tėvas sveikinasi su savo vaikais. Juk jis praėjo tiek seminarų, tiek visokių mokymų, tikrai žino apsikabinimų ir lietimo svarbą. Skaudančia širdimi palieku jį su vaikais, Teodoras neleidžia išeiti, paprašau patraukti, tada Ex pakviečia Bernardą ir prašo nukalbinti Teodorą nuo manęs! Aš visaip kaip nenoriu tam žmogui daugiau priekaištauti ir aiškinti, bet nesusilaikau: „O kodėl tu pats nepabandai sukurti su juo santykių?". Matau, kaip mūsų diplomatas Bernardas švelniu balseliu nuvilioja Teodorą žaisti: „Einam, Teduli, aš tau pastatysiu didelį namą, einam aš tau kai ką parodysiu".

Ir Teodoras klusniai nueina, aš uždarau duris. Išeinu.

Nėra atsakymų į tuos mano klausimus. Ir greičiausiai jau nebebus". Štai ką parašiau sėdėdama lėktuve pakeliui į Ukrainą. Skaudėjo labai, bet yra dalykų, kurie nuo manęs nebepriklauso. Negaliu pakeisti tėvo gebėjimų bendrauti su savo vaikais, negaliu jam per prievartą įpiršti atsakomybės už savo vaikus, jų pragyvenimą ir išsilavinimą. Bet aš padarysiu viską, kad mano vaikai augtų žinodami, jog jų tėvas yra geras žmogus.

Reikia pradėti rašyti dažniau, nes dar daugybė liko nepapasakota. Pasigailėsiu visų - kas gali skaityti tokias ilgas mano „paklodes", ir šiandien jau baigsiu. Pabaigai - smagi istorija iš kasdienio vaikų gyvenimo. Vakarais stengiuosi pasikalbėti ir pagulėti šalia Marijono, žinau, kad jam labiausiai šiuo metu reikia mano palaikymo, kad jis labai sunkiai išgyvena skyrybas.

Todėl eilinį vakarą guliu ir kalbuosi su juo. Kaip praėjo diena, kas mokykloje gero nutiko, kuo jis bus užaugęs, kalbam apie jo svajones ir šiaip apie gyvenimą. Po kurio laiko pasigirsta Bernardo (8), kuris miega virš mūsų, antrame lovos aukšte, balsas: „Aš čia klausau, klausau, bet kažkodėl per paskutines penkiolika minučių nei karto neišgirdau savo vardo ir nieko apie save". Dieve, kokie jie juokingi ir kaip visiems iki vieno reikia išskirtinio mamos dėmesio!

Ir dar sakinukas apie pirmąjį vaikų gyvenime tikrą Helloween'ą, nes nuotrauką va tokią gražią įdėjau. Kažin ar buvau iki šiol mačiusi tiek daug jų asmeninės iniciatyvos kokiu nors klausimu. Man asmeniškai nepatinka masinė Helloween psichozė, kaip ir kalėdinė ir visos kitos, todėl nepalaikiau niekaip, o vaikai galvą išūžė, pirko kaukes ne tik sau, bet ir draugams iš Vokietijos, kurie tą dieną svečiavosi pas mus. Kelias dienas prieš, net įsirėžę tempė namo savo moliūgus, pjaustė juos. Šventės dieną susirado internete, ką reikia sakyti, kai paskambini į duris ir išėjo saldainiauti. Stebėjausi jų neblėstančia iniciatyva ir tikslo siekimu. Stipriai čia jie "pavarė", iš širdies.

Dabar jau tikrai Labanakt.

Birutė

www.jakucionyte.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Ala Pugačiova parodė, kaip lavina savo dukrytę (39)

Nuo tada, kai 67 metų Ala Pugačiova susikūrė profilį socialiniame tinkle "Instagram", čia netrūksta įdomių nuotraukų ir vaizdo įrašų iš garsiosios šeimos gyvenimo.

Vaikų klausimai suglumino Andrių Tapiną: aš neturiu atsakymo... (21)

TAVO VAIKO žurnale esančioje rubrikoje „Kaip paaiškintum vaikui“ kalbinami žinomi Lietuvos tėčiai, kurie atsako į mažų vaikų klausimus. Kaip gi seksis į suktus klausimus atsakyti Andriui Tapinui?

Vieną iš karališkųjų vaikų pavadino tikru išdykėliu: spėkite, kurį (15)

Trejų metų princą George'ą ir pusantrų metų princesę Charlotte auginantys Didžiosios Britanijos princas Williamas su žmona Kate Middleton – visada dėmesio centre. Dalyvaudami įvairiuose renginiuose jie, be abejo, nuolat sulaukia klausimų apie savo vaikus.

Besilaukianti J. Jarutė: tai yra mano laikas, dabar esu pati gražiausia!

Kūdikio laukimas – ypatingas laikas kiekvienai moteriai. Tuomet norisi save labiau palepinti ir leisti sau tai, ko įprastai neleisdavai.

Jie metė mokyklą, bet vėliau tapo pasaulinėmis žvaigždėmis (17)

Pažiūrėjus iš šono, daugelio jų gyvenimas atrodo tarsi pasaka: sėkminga karjera, mylima šeima ir nemaža sąskaita banke. Tačiau kai kurios garsenybės, būdamos vaikais, išgyveno nelengvą laikotarpį ir netgi buvo priverstos mesti mokyklą.

Donatas Montvydas vėl taps tėčiu: jausminga žinutė ir ypatinga nuotrauka (2)

Dainininkas Donatas Montvydas su žmona Veronika laukia šeimos pagausėjimo. Šiandien Donatas apie tai patvirtino savo socialinio tinklo paskyroje.

Kodėl Adele bijo gimdyti antrą vaiką? (36)

Po sūnaus gimimo patyrusi pogimdinę depresiją, dainininkė Adele tik dabar apie tai viešai prisipažino. Interviu garsioji moteris sakė, kad bijo antrą kartą gimdyti.

Monako karališkoji šeima po ilgos pertraukos pagaliau parodė savo dvynukus (16)

Šių metų gruodžio 10 dieną Monako dvyniams sukanka dveji metai. Kaip šiandien atrodo mažyliai, buvo galima pamatyti šiomis dienomis, kai Monakas šventę savo Nacionalinę šventę.

Retas atvejis, kai Katie Holmes viešai parodė dukterį Suri Cruise (3)

Tai iš tiesų retas atvejis, kai aktorė paviešino savo dukters Suri Cruise nuotrauką.

Berniukas, kuris turėjo mirti, atšventė antrąjį gimtadienį (36)

Portale TavoVaikas.lt apie Jaxoną rašėme kelis kartus. Ši istorija, kuri prieš dvejus metus pasklido po visą pasaulį, negali palikti abejingų. Berniukas, kuriam prognozavo mirtį iš karto gimus jau atšventė dviejų metų gimtadienį.

6 negirdėti faktai apie mažiausiąjį Trumpo sūnų (66)

Donaldo Trumpo prezidentinėje kampanijoje labai svarbų vaidmenį suvaidino keturi jo vaikai, bet penktasis, mažiausiasis, tarsi liko už žiniasklaidos ribų.

Kaip šiandien atrodo mergaitė, kuri buvo vadinta gražiausiu vaiku pasaulyje (113)

Mergaitė, kuri nepalieka abejingų. Taip trumpai galima pristatyti rusaitę Kristiną, kuri neretai buvo vadinama gražiausiu 21 -ojo amžiaus vaiku.

I. Stonkuvienė ir I. Stumbrienė su vaikais tapo naujos drabužių linijos veidais (3)

Laisvalaikio drabužių „Voo-Doo" naujos aprangos linijos vaikams veidais tapo Lietuvos pramogų pasaulyje gerai žinomos mamos – televizijos laidų vedėja, aktorė Indrė Stonkuvienė su vaikais Cecilija ir Pranciškumi bei verslininkė Inga Stumbrienė su dukra Estela ir sūnumi Gabrieliumi.

Lietuvoje dirbančios dulos daro viską, kad gimdymą moteris prisimintų kaip gražų įvykį (31)

Jau kuris laikas Lietuvoje gimdančios moterys gali naudotis dulų pagalba. Apie tai kalbamės su patyrusia dula Vilma Kraelskaite bei besimokančia dula Lina Gabrijolavičiene.

Garsioji aktorė tvirtina, kad vaikų niekada nenorėjo ir neplanavo (75)

Aktorė Renee Zellweger ne kartą atsakinėjo į klausimą, kodėl ji neturi ir nenori turėti vaikų.