Emigrantės dienoraštis: po atostogų Lietuvoje - išbandymai Londone

Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt. Šįkart - Birutės įspūdžiai po atostogų gimtinėje.

Uchu, kaip seniai berašiau! Lietuvoje buvo puikios atostogos vaikams, turbūt ir mano akims bei smegenims, nors nudirbau ne vieną didelį darbą ir tikrai nesėdėjau rankų sudėjus. Bet rašyti ten negalėjau, kaip "užsiūta" buvo. O tik į Londoną grįžom ir jau baigiu nuo tų besisukančių žodžių galvoje uždusti, atrodo, kad tuoj sprogsiu.

Buvau nusprendusi apie Lietuvą daugiau nerašyti, nes gali atrodyti, kad "varau" ant Lietuvos, bet sulaukiau ne vieno prašymo pasidalinti mintimis, kaip man viskas iš šono atrodo. Nors sulaukiau ir labai atviros kritikos, netgi pasipiktinimo, kad aš „varau" ant Lietuvos. Na, jeigu kažkokie mano neigiami išgyvenimai Lietuvoje, arba pasakymas, kad "vaikams Londone mokykloje labiau patinka, negu Lietuvoje" yra „varymas", tai jau atleiskite, labai atsiprašau. Papasakosiu kelias nutikusias istorijas paskutinėmis atostogų Lietuvoje dienomis, o jūs jau patys spręskit, „varymas" čia ar ne.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

1 serija: Naujas gyvenimas Londone

2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai

3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje

Važiuoju vieną vakarą namo ir draugės vyras pastebi, kad mano mašinos viename rate trūksta oro. Buvau Šventininkuose, Trakų rajone. Paniškai bijau kiaurų ratų, todėl visa persigandau. Mane patikina, kad iki degalinės Trakuose tikrai nuvažiuosiu, o ten ir prisipūsiu. Gerai, važiuojam. Degalinėje prie pompos laukia keli žmonės: porelė su Golfu susinervina ir išvažiuoja, tada merginos bando dviračio ratus prisipūsti ir jos nuvažiuoja šalin, tarstelėjusios: "Čia kažkas su ta pompa negerai".

Tada bandau aš, bet ne prisipučiu, o dar labiau išleidžiu oro. Einu ieškoti pagalbos. Degalinėje sėdi du. Paprašau padėti, jaunuolis tingiai atsikelia nuo kėdės ir eina, o jo kolegė palydi žodžiais: "Jo, ten kažkas sulūžo". Vaikinas, žinoma, pabando, bet sako, kad spaudimas per mažas ir aš čia nieko nepripūsiu tikrai, ir jis nieko man negali padėti, nes čia ne jo problema mano ratas. Taip ir pasakė! Tada aš pratrūkau: „Kaip tai ne jūsų problema? Pompa sugedusi, jokio įspėjamojo užrašo nėra, aš dar labiau išleidau orą, ir Jūs sakote, kad tai mano problema? Tai ką man dabar daryti?" Tokia lietuviška realybė mane varo iš proto.

Galbūt jis tikrai negali niekuo padėti, bet bent jau parodyti gerą ketinimą gali, ar ne? Ne jo problema! Tiesiu taikymu einu į degalinę, paprašau atsiliepimų knygos ir papasakoju visą istoriją, net savo vardą ir el. pašto adresą palieku, gal atsiprašys? Parašiusi gyvenime pirmąjį skundą, klausiu, gal jie turi parduoti rankinę pompą - atsakymas neigiamas. Tada operatorius vėl minkštai „nugulė" į savo kėdę, o aš dar bandau visų, užsukusių į degalinę, paklausti - gal kas turi pompą. Po to dar ne vieną rytą važiavau į tą degalinę kavos pirkti rytais - užrašą apie neveikiančią pompą vis tik pakabino.

Moralas bus paskui, bet dabar dar viena istorija, apie tortus. Mano Bernardui rugsėjo 1 d. sukako 8 metai. Marijonui 7 bus tik lapkritį, bet jis gudriai pasiskaičiavo, kad reikėtų atšvęsti iš anksto, dar būnant Lietuvoje, tai nors dovanų gaus. Todėl buvo organizuojamas "grand balius" - dviejų vaikų gimtadieniai ir lyg mūsų išleistuvės. Vaikai kvietė tiek svečių, kiek tik norėjo. Suskaičiavom, kad pakviestų buvo 58! Ir tik aštuoni neatvyko. Kaip jums skaičius?

Mums su seserimi Rasele iškepti tokiam kiekiui žmonių kugelio ir pridaryti užkandžių kažkada buvo įprasta, o štai tortai jau keleri metai mūsų šventėse yra užsakomi. Ne todėl, kad nemokam ar negalim. O todėl, kad neturim tiek laiko, o gal ir noro. Važiuoju į vaikų pamėgtą tortų kepyklą, bet išgirstu iš koto verčiantį atsakymą: „Atsiprašome, bet mes nepriimame užsakymų savaitgaliui jau visa savaitė, nes mūsų viena konditerė atostogauja, o turim labai daug vestuvinių užsakymų". Štai! Ir blogai gyventi Lietuvoje, sakot? Taigi, iš gero gyvenimo čia viskas. Čia būtų vieta šitų dviejų istorijų moralui, bet aš galiu tai pavadinti vienu rusišku žodžiu - „abažralis".

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose

6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone

7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose

O tortų problemą išsprendžiau kūrybiškai. Nežinau, po kiek laiko buvau viename prekybos centre, nes ten mano kirpėja dirba. Apkirpo mane jau visai vėlai, beveik prieš pat uždarymą, blūdinu per jį, nežinau, ką man su tais tortais daryti - rūpestis pečius užgulęs, net pasidžiaugti šukuosena negaliu. Žiū, kepyklėlė. Klausiu inteligentiškos Giedrės, betvarkančios vitrinas, ar gali jie man du didelius tortus iškepti, šeštadieniui? Atsako, kad gali. O vieną šokoladinį, kitą - medaus? Gali. O stačiakampio formos? Gali. Fu, atsikvepiu, čia viską gali.

Prisėdam aptarti detalių. Kai pasakau, kad ant vieno reikia nupiešti šeimą, o ant kito - ežiukus, Giedrė sako, kad čia tai jau bus problema. O man tai jokia ne problema! Aš gi žiloj jaunystėj savo karjerą pradėjau tortų kepykloje pas Ritą Dapkutę! Giedrė, kuri pasirodo, yra tos kepyklėlės vadovė, leido man pačiai ateiti ir, prieš paimant tortus, viską nusipiešti. Čia tai požiūris į klientą! Maža to, kad gali viską, ko dar niekada nedarė, tai dar rizikuodama būti nubausta kokios veterinarijos tarnybos, įsileido mane į savo virtuvę, pašildė šokolado! Ir už penkis kilogramus torto sumokėjau tikrai mažiau, nei būčiau sumokėjus toje, kurioje „abažralis". Pagarba ir padėka. Tortai buvo labai, labai skanūs. Ne viskas jau taip ir blogai, reikia tik suktis mokėti.

Dar viena smagioji, geroji atostogų, o gal labiau sėkmingos lietuviškos kaimynystės ar gero klientų aptarnavimo istorija. Papasakosiu, nes man labai linksma ją prisiminti, o ir atsiras tokių, kurie pavydės. Visi jau žino, kad mūsų lietuviškame name gyvena kaimynai, o mes vasarojome Amatų kamaroje, kuri irgi yra tame pačiame kieme. Sėdėdama kamaros terasoje, matau prieš akis mūsų seną baltą namą geltonu stogu ir ten gyvenančius kaimynus. Vieną rytą, gal kokios 9 val buvo, ateina kaimynas per kiemą su šampano taure rankoje. Klausia, gal man galvą skauda po vakar? Galvos tai man neskaudėjo, bet pats faktas, kad jis atnešė man ryte šampano man buvo labai juokingas ir smagus. Todėl visiems, kurie klausdavo: „Na kaip jums atostogos Lietuvoje?", pasakodavau šitą rytinio šampano istoriją. Supraskit, labai gerai mums tos atostogos.

O beveik paskutinę dieną prieš išvažiuojant, kaimynai padarė tai dar kartą - vaišino ryte šampanu, kad man įspūdis išliktų stipresnis. Ką aš galiu pasakyti? Kaimynai moka elgtis su klientais, ne veltui jų kaimo turizmo sodyba yra tokia populiari. O štai britas, kuris atvažiavo mūsų mokyti anglų kalbos, tai tikrai nesuprato šito bajerio. Dešimtą valandą ryto kaimiečiai šampaną geria? Tikras prasigėręs lietuviškas kaimas...

Ir dar viena graži lietuviška atostogų patirtis. Mano draugė Aušra, kuri kažkada mane, ojei, beveik prieš dvidešimt metų, į tą R.Dapkutės tortų kepyklą dirbti priėmė, dabar dirba Druskininkuose, viename poilsio komplekse, visų maitinimo taškų vadove. Didelis žmogus, sakyčiau. Ir jau tikrai net nesvajojau šią vasarą į tuos Druskininkus pakliūti, jeigu ne Aušros gimtadienis. Aš jai skambinu iš vakaro pasveikinti, o ji man ir sako: „Visus, kurie skambina, kviečiu rytoj, 18.00 į „Panoraminį". Na, ji viauktelėjo, o man to ir pakako.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso

9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga

10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?

11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis

Aš sugebėjau kitą dieną nuvažiuoti į Vilnių, sutvarkyti ir iškraustyti visą Ežiukų Dryžiukų sandėlį, nes Ežiukų daugiau nebus (žinau, dabar bus daug verkiančių, apgailestauju), pasimokyti anglų kalbos, grįžti vėl namo, gražiai pasipuošti ir nuvažiuoti į Druskininkus. Aušra net žado neteko mane su Rasa pamačiusi - tikrai netikėjo, kad atvažiuosim. O mes ėmėm ir atvažiavom! Kai turėjau mažiau vaikų, tai Druskininkuose lankydavausi dažnai, esu ten Naujų metų programas vedusi kokius penkis kartus, bet dabar ten būnu retai. Tik gandai visokie pasiekia, kad tai kurortas lyg atskira respublika. Ir aš pasakysiu drąsiai: Druskininkai tikrai atskira respublika!

Negalėjau patikėti, kai Aušros vadas, generalinis, papasakojo, jog visas jų viešbutis, visas visutėlis, jau nuo liepos mėnesio yra rezervuotas gruodžio 25 - sausio 6d.! Kažkas Druskininkuose vyksta kitaip, nei visoje Lietuvoje, vyksta kokybiškiau, gražiau, planuotai, su tikslu ir strategija. Toli galima nueiti, turint gerą vadovą ir gerą komandą. Lenkiu galvą. Ir ryte pusryčiaudama, paskui bežiopsodama į „Dzūkijos" apartamentus (vaje, koks grožis!) susivokiu, kad jeigu norėsiu kada grįžti į Lietuvą, tai norėčiau į Druskininkus. Ir dar, prie Aušros vaišių stalo dar ir „tarnybine" padėtimi pasinaudojau. Šalia manęs sėdėjo viešbučių komplekso technikos vadas ir mes išsikalbėjom, kad jo dukros mokosi Vilniuje, Karoliniškėse, Ryto progimnazijoje. Nagi, nagi, čia juk ta mokykla, kuri laimėjo jau du mūsų organizuotus konkursus „Ilgiausias saldainių popierėlių kilimas" ir pernai „Kamštelių vajus"!

Tada paaiškėjo, kad plastikinius butelių kamštelius renka visas jų kompleksas (chi chi chi), na, o man buvo puiki proga nuolaidėlės nakvynei paprašyti. Ir dar tokia svarbi persona pasijutau! Visi kažkada saldainių popierėlius rinko, dabar butelių kamštelius renka tūkstančiai žmonių Lietuvoje - konkursui „Kamštelių vajus'2013" prisiregistravo beveik 200 komandų! Ir vėl galvoju apie tą patį: kiek daug gali vienas žmogus pakeisti, įtakoti, įkvėpti. Tokia visa, pagauta įkvėpimo, dėjau paskutinį atostogų tašką Druskininkuose - nuvažiuokit ir jūs, nuoširdžiai rekomenduoju.

O manęs jau laukė daiktų kraustymas, kamaros paruošimas žiemai ir sergantis Teodoras (2,5m). Prisišnekėjau, kad mano vaikai neserga. Paskutinės rugpjūčio naktys mūsų neapšildytoje kamaros palėpėje buvo tikrai šaltos, o dar tas kubilas per vaikų gimtadienį ir rudeninis vėjas. Vaikams buvo tėčio dienos, t.y. jie buvo pas tėvą, ir Teodoras pradėjo karščiuoti. Buvo nuvežtas pas gydytoją, gavo antibiotikų (berods, kokius septynerius metus gyveno be jų), diagnozę gydytoja nustatė žvilgtelėjusi į gerklę. Visa tai atsitiko antradienį, o penktadienį laukė visos dienos mūsų kelionė per  Lenkiją į Gdanską. Negalėjau apsispręsti iki paskutinės minutės - palikti Teodorą su Rasa, kad pasveiktų ir skristų vėliau, ar rizikuoti ir važiuoti? Vis tik „už" daugiau, kad važiuotume: be brolių ir manęs jam bus dar blogiau, kamaroje šalta.

Žodžiu, rizikavau ir vežiausi jį, jau be temperatūros, bet tikrai irzlų ir nelaimingą. Kelionė nebuvo lengva, bet tikslą pasiekėm. Vaikai buvo visi irzlūs. Kristupas (10m) lėktuve "šoko man į akį" dėl to, kad tramdžiau nekiršyti brolių ir "prasišiko" savaitei visus savo lego ir visas naujas knygas. Va, čia tai tragedija! Dabar kelios dienos, kaip šilkinis, net indus be raginimo plauna, nes gavo savaitę „bandomojo laikotarpio", Marijonas (7m) atsisakė vežti savo lagaminą ir vidury oro uosto kriokė, kaip skerdžiamas. Kas pasakė, kad bus lengva auginti vaikus? Kažkada manęs to paklausė mano draugė Ineta. Niekas niekada taip nesakė ir nežadėjo.

Dar viena vaikų istorija, kurią noriu papasakoti. Tai nutiko antrą rytą po grįžimo į Londoną. Ėjome visi į parką. Prie namo kampo, ten kur stovi gerų radinių šiukšlių konteineris, vienas iš mano vaikų rado Playmobil pilį! Žinovai supras - čia tas pats, kaip man laimėti aukso puodą. O džiaugsmo, o emocijų, net visa gatvė skambėjo. Kad nesulaužyta, kad su visom detalėm, tikras lobis! Kelias minutes prie to konteinerio mindžikavom, nes Rasa nunešė pilį namo. Ir tada atsitiko štai kas.

Prie konteinerio su maišeliu išrūšiuotų šiukšlių atėjo senyvo amžiaus moteris. Ji pradėjo traukti savo šiukšles ir po vieną mesti į konteinerį. Po akimirkos mano vaikas, tas, kuris, tik ką „lobį" surado, pribėgo prie tos moters ir iš jos maišo pradėjo traukti šiukšles. Mes visi stovėjome apstulbę, moteriškė kiek sutriko, bet pagalvojo, kad čia jai padėti atėjo, nes maniškis kažką po nosim lietuviškai burbėjo.

Aš jį kviečiau, bet jis į nieką nekreipė dėmesio ir po kelių akimirkų pribėgo prie mūsų, aš atsiprašiau tos moters, nes tikrai nesupratau, kas čia darosi. Mano vaikas elgėsi kaip pakvaišęs. Ir tada jis pradėjo garsiai baubti, sakyti, kad į jokį parką neis ir t.t. Grįžo Rasa. Maniškis nubėgo namo. Aš stovėjau ir tikrai nežinojau, ką toliau daryti. Gal čia dėl šiukšlių žmogui jau protas aptemo? Gal jau mes ligoniais visi tapom? Gal gana jau rinkti daiktus prie konteinerio? Kaip išspręsti šitą situaciją? Žinojau, kad mano baubiantis prie namų vaikas greitai nenusiramins, o stoviu gatvėje su dar trim. Nuraminti reikia greitai. Tą akimirką man atrodė, kad aš jį galiu pakišti po kokiu šaltu dušu, kad atsipeikėtų, bet kai nuėjau prie durų, supratau, kad ne dušo čia reikia. Jo monologas buvo toks: „Aš suklydau! Aš nieko nenoriu! Aš niekur neisiu! Palik mane vieną! Aš suklydau, aš noriu numirti!"

TAIP PAT SKAITYKITE:

12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina

Va, taip va, brangieji, susivokiau akimirksniu, kad turiu jam padėti susitvarkyti su tuo, kad klysti yra normalu ir žmogiška. Tiesiog paėmiau už rankos stipriai ir kalbėjau: „Na tai kas, kad suklydai. Visada, gali bandyti vėl. Visi žmonės klysta. Klystu ir aš". Rasa nuėjo su vaikais priekyje, o aš ėjau su juo ir ilgai kalbėjau. Situacija buvo tokia, kad jis tą akimirką, kai rado tą pilį, buvo toks laimingas, kad net negalvodamas puolė prie tos moters - gal ji dar gerų žaislų atnešė? Nebuvo jokių apmąstymų, tik emocijos. Ir tuo metu, kai jis siekė tikslo, atsitiko baisi nesėkmė, po kurios norėjosi prasmegti skradžiai žemę.

Paskui aš jo klausiau: „Kaip tu nepagalvojai, kad tokia sena moteris negali atnešti žaislų?" Jis man atsakė, kad jis jos net nematė! Štai tokia istorija mums nutiko. Čia dar kartą apie tai, kaip nėra lengva auginti vaikus. Visada turi būti budrus. Bet visada yra išeitis. Net tada, kai spjauna lauk iš burnos vaistus (Teodoras) ir išsipurvina visas žviegdamas, nereikia vaikų tampyti ir mušti, net tada, kai suklysta, nereikia kišti po šaltu dužu, kad ir kokia pagunda būtų.

Ir pabaigoje šiek tiek apie save, nes po tos istorijos su „lobiu" kažkaip sunku ant širdies. Nesu iš tų moterų, kurios vaikšto į grožio salonus, masažus ar kitus gerumus sau daro, ir niekada tokia nebuvau. Bet šiemet kažkaip ėmiau ir susimąsčiau, kodėl? Todėl, kad man trūksta laiko. Man visada gaila skirti savo pedikiūro, manikiūro ir depiliacijos klausimui 3 - 4 valandas. Aš amžinai turiu svarbesnių reikalų, mane net sąžinė graužia, kai aš tai darau. O gal koks darbas liks nenudirbtas?

Šį kartą būnant Lietuvoje ėmiau ir vienu ypu padariau viską, nes pagaliau susivokiau, kad jau dvidešimt metų, kai aš neturiu laiko savo grožio procedūroms ir laiko sau. Todėl ta proga nusipirkau savaitgaliui bilietus į Milaną sau vienai ir šį savaitgalį skrendu. Ką ten veiksiu? Nežinau. Niekada ten nebuvau. Žinau tik viena, kad ten negalėsiu jokių darbų dirbti, nes ten neturiu jokių reikalų, tik norą pabūti viena. Gal ir kompo neimti? Bet labai noriu rašyti savo knygą, per vasarą neparašiau anei žodelio. Užtai šiandien kad „pavariau"! Gal jau eisiu aš miegoti...

Birutė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis