Įkurti TAVO VAIKO žurnalą verslininkę įkvėpė vienas smetoninis leidinys

Žurnalas „Tavo vaikas“ švenčia gimtadienį, jis įkurtas 1992 metais žiemą.

Kaip atsirado žurnalas „Tavo vaikas“, pasakoja jo sumanytoja ir įkūrėja Alma Jankelaitienė.


„Buvau jauna mama ir jaunas specialistas, kaip tais laikais vadino tik baigusius mokslus žmones. Nepriklausomybės nuojauta jau tvyrojo ore, o aš auginau mažą dukrytę ir važinėjau dirbti į kažin kokį užkampį „pagal paskyrimą“. Auginant mažą vaiką kyla begalė klausimų, o kur ieškoti atsakymų? Interneto nebuvo, literatūros mažai, o ir ta pati parašyta tokia kalba, kad reikėjo vertėjo. Kiekvieną kartą iškilus net menkiausiam klausimui juk nelakstysi pas gydytoją, kad išsiaiškintum. Žurnalų, skirtų tėvams, auginantiems vaikus, nebuvo. Iš viso buvo keli žurnalai bendromis temomis – „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, satyrinis „Šluota“, gal dar keli, ir viskas.


Idėja – pavarčius smetoninį žurnaliuką


„Mano pirmoji duktė augo, o galvoje brendo mintis apie leidinį, nes klausimų kilo vis daugiau. Mama man parodė ir pamokė, kaip numaudyti ir kaip suvystyti kūdikį, o klausimų buvo daugiau nei atsakymų. Kaip auginti, kaip ugdyti, įvairiausios vaikų psichologinės problemos, keitėsi laikai, keitėsi ir vaikų auklėjimo mados. Prisimenu, sėdėjau bibliotekoje ir ieškojau medžiagos kažkokiam savo straipsniui apie vaikus ir man į rankas papuolė smetoninis žurnaliukas „Motina ir vaikas“. Jau tais laikais („Motina ir vaikas“ leistas Kaune 1929 m.-1940 m. – aut. past.) buvo specializuotas leidinys tėvams, kodėl gi nesukūrus kažko panašaus? Ta mintis manęs nebeapleido, tuo metu jau radosi privataus verslo daigų, aš buvau pavargusi važinėtis į rajono laikraščio redakciją, todėl nusprendžiau kurti kažką savo, juolab kad nieko panašaus ir nebuvo. Buvau labai drąsi, nes nežinojau, kas manęs laukia. Pasiūliau kolegei Meilei Jančorienei: „Kuriame žurnalą, abi auginame vaikus, rašytume, kas mums rūpi, o gal kažkam ir patiks, gal net pirks?“ Ji sutiko.“


Apie leidybą anei jokio supratimo


„Pradžia buvo sunki, skolinomės pinigų, nors, palyginti sąnaudas, kurių reikėjo išleisti žurnalą tada ir dabar, – kaip diena ir naktis. Kai mes pradėjome, tai net baisu prisiminti, niekas nieko nesuprato apie verslą, jokių vadovėlių nebuvo, aplink – visuotinio stygiaus laikai. Viską darėme bandymų būdu ir likdavo tik tikėtis, kad nežlugsi, juk jokių sutarčių, bankinių pavedimų tiesiog niekas nedarė, turėjome pasikliauti garbės žodžiu. Lengviausia buvo parašyti tekstus – abi buvome žurnalistės ir jaunos mamos, o kas toliau? Iš kur gauti popieriaus, kas išspausdins, kas platins? Tiesiog ėmėme ir darėme, fotografavome taip, kaip įsivaizdavome, pirmieji modeliukai buvo mūsų pačių vaikai – žodžiu, įtraukėme visus, kas tik galėjo padėti. Kai jau įveikėme visus etapus, išspausdinome žurnalą daugiatūkstantiniu tiražu, juk nežinojome, kiek reikia, nebuvo, ko paklausti. Aišku, išleidome per daug, lūkesčiai buvo didesni, o savireklamai neturėjome pinigų, niekas apie mus nežinojo...“


Pirmoji reklama


„Nusižiūrėti, kaip kuriamas žurnalas, nelabai ir buvo kur, nelabai ir dairėmės. Pavadinimas sukosi, aišku, apie vaiką: mano vaikas, jūsų vaikas, mūsų vaikas, tavo vaikas, kažkaip šis labiausiai ir prilipo.


Koks buvo jausmas paėmus pirmąjį numerį į rankas? Manau, kad geras, nelabai ir atsimenu, tik tiek, kad suvokėme su kolege nuveikusios didžiulį darbą, tačiau buvo ir daug nerimo, ar toks žurnalas reikalingas, ar mus pirks. Pirmuosius metus leidome žurnalą kas ketvirtį, kol supratome, kokia jo paklausa, kokiu tiražu leisti. Jau antrąjį numerį išpirko beveik visą. Pirmuosiuose numeriuose reklamos visai nebuvo, vėliau atsirado „Kotrynos“, „Nuko“ bei „Johnson & Johnson” reklamos. Pamenu, pasamdėme fotografą ir darėme reklamines nuotraukas, nors kaip jos turėjo atrodyti, tiesą sakant, vargiai supratome ir mes, ir pats fotografas. Dabar žiūrint į tas reklamas net juokas ima.“


Atgalinis ryšys


„Pradėjome gauti daug skaitytojų laiškų, aišku, popierinių, nes kitaip ir nebuvo galima. Pradėjome skelbti įvairiausius konkursus, kurie buvo labai populiarūs. Iš pradžių viršeliui fotografuodavome šiaip atsitiktinius gražius vaikus, paskui jau rinkdavome iš atsiųstų skaitytojų nuotraukų. Ir tada mamos norėdavo matyti savo vaikus žurnale, per tuos dvidešimt penkerius metus niekas per daug ir nepasikeitė, tiesiog užaugo nauja karta.


Pirmąsias temas rinkomės pagal tai, kas buvo aktualu mums pačioms: vaikas verkia – imti ant rankų ar ne; išbėrė – kodėl, kaip gydyti; susirgo rotovirusu – ką daryti ir t.t. Mūsų pačių vaikai buvo neišsenkamas temų šaltinis, o kai pradėjome gauti skaitytojų laiškų, temų atsirado dar daugiau. Pirmieji konkurentai pasirodė po kokių septynerių ar aštuonerių metų, ilgokai rinkoje karaliavome vieni.“


Patikima informacija, arba visko „neišgūglinsi“


„Dabar, kai yra internetas, atrodo, kam reikia to spausdinto leidinio, juk viską gali „išgūglinti“, tačiau susiduri su patikimumo klausimu. Galima juokais palyginti su receptais iš interneto, na, susiradau, „išgūglinau“ ir... nieko nepavyko. Informacijos iš interneto negali priimti už gryną pinigą, jos nepatikrinsi, kai nežinai, koks pirminis jos šaltinis, ar tai patikima ar šiaip, juk dabar rašo visi, kurie tik netingi, ir nebūtinai savo srities specialistai. Patikima tik ta informacija, kurią surinko ir pateikė profesionalai, o „Tavo vaikas“ toks – profesionalus buvo nuo pat pradžių. Toks yra ir dabar. Internetui kurtas produktas paprasti būna kepamas labai greitai, tai galima palyginti su greitu maistu, pavalgyti galima, tačiau o kur malonumas ir nauda?


Aš pati iš „Tavo vaiko“ tiesiog „išaugau“, dirbau ir kūriau 15 m., paskui perdaviau į patikimas rankas. Ir tikrai džiaugiuosi, kad žurnalas – užtikrintas lyderis.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis