Sveiki,
Paprastai žurnalistai mane pristato taip: Birutė Jakučionytė, keturių sūnų mama, idėjos Ekodaiktai.lt sumanytoja, daugelio socialinių akcijų ir konkursų, skirtų draugiškos šeimai aplinkos kūrimui - iniciatyva „Aš ir tu draugiški šeimai", „Ilgiausias saldainių popierėlių kilimas", „Kamštelių vajus", „Ekodaiktų festivalis" ir t.t. organizatorė, verslininkė, Ežiukų Dryžiukų klubo idėjos autorė ir mama Ežienė ir taip toliau, priklauso nuo temos, kuria kalbame. Daugybę kartų esu kalbėjusi vaikų auginimo, ekologijos, šiukšlių rūšiavimo temomis.
O ką aš galiu pasakyti pati apie save skelbdama savo dienoraštį?
Esu Dievo apdovanota daugybe dalykų: gimiau daugiavaikėje šeimoje - turiu keturias seseris ir tris brolius; turiu daugybę perteklinės energijos, kuri padeda man per dieną nuveikti dešimtis kartų daugiau, nei nuveikia vidutinis žmogus, o tai reiškia, kad ir mano gyvenime nutinka begalės gerų ir nelabai (čia kaip pažiūrėsi) dalykų; turiu ilgai praktikuotus organizacinius gebėjimus, pedagoginį išsilavinimą, turbūt įgimtą norą rašyti (nuo 12 metų pradėjau savo dienoraštį). Gimus pirmiems vaikams, Kristupui ir Bernardui, Vilnių iškeičiau į kaimą Trakų rajone, pragyvenau ten lygiai septynis metus. Ten gimė Marijonas ir Teodoras. Po dešimt santuokos metų buvęs vyras galutinai pavargo nuo mano perteklinės energijos ir gausos, todėl apsisuko ir išėjo. Aš susikroviau vaikus, seserį Rasą, kuri su mumis drauge gyveno jau šešis metus ir išvažiavau į Londoną statyti visko iš naujo.
Esu daug bendraujanti, todėl turiu daug draugų ir pažįstamų, kuriems labai rūpėjo mūsų gyvenimas Londone. Pavargau visiems pasakoti tą patį, todėl nusprendžiau rašyti apie viską - kam rūpi pasiskaitys.
Apie jūsų komentarus. Esu ne vieną kartą verkusi dėl nesąmonių, kurias žmonės rašinėja po straipsniais. Todėl dabar esu tvirtai apsisprendusi negadinti sau nuotaikos. Visiems, norintiems paloti, visiems piktiems internautams, kurių niekaip negaliu suprasti jau daug metų, sakau: varymas ant kitų už bet ką ir apie bet ką, telieka jūsų asmeninė, turbūt, vaikystėje patirtų psichologinių problemų, pasekmė. Kito paaiškinimo neturiu. Ir nors dažnai jums norėsis mane apmėtyti akmenimis, badyti pirštais ir šiaip su žemėmis maišyti - čia jau jūsų dienoraščių temos - piktų ir šlykščių komentarų neskaitysiu.
Tai štai tas mano, vienišos motinos su keturiais vaikais, emigrantiškas dienoraštis. Skaitykit.
Priimkite tai su lengvu humoru, nes tai mano asmeninė patirtis ir nuomonė, todėl vargiai gali tikti kitam.
Emigrantės dienoraštis. Londonas. 1 - oji savaitė
Žinau, kad daugybė žmonių laukia naujienų. Vis galvojau, ką čia rašyti, kai dar viskas taip šviežia, taip nestabilu, taip nauja, keista ir neįprasta.
Bet gi rašysiu nuo pradžių. Niekas, o ypač aš pati, dar prieš metus nei sapnuote nesapnavau, kad štai sėdėsiu Londone, išnuomotam bute, puikiam Elgin Aveniu ir kursiu savo gyvenimą iš naujo. Visai nuo pamatų. Ir kad Ekodaiktai.lt pradėtas rašyti Birutės dienoraštis skelbs naujienas iš užsienio.
Taigi, esame čia jau savaitę. Neseniai išbučiavau ir sumigdžiau visus savo berniukus ir laukdama, kol užmigs mažylis Teodoras staiga suvokiau, kad man visiškai negaila namų, kuriuos palikau Gerviniuose. Negaila, kaip kažkokio etapo, kuris ėjo ir praėjo, pasibaigė. Ir prasidėjo kitas, kuris vadinasi Londonas.
Jau aprimau po skrydžio streso su keturiais vaikais, kurie skrido pirmą kartą. Labai bijojau to skrydžio. Per paskutinius pusę metų į Londoną skridau bene penkis kartus ir kiekvieną kartą skrisdama su didele panika įsivaizduodavau mūsų visų pirmąjį skrydį į Londoną. O jis buvo puikus! Su daugybe sėkmingų atsitiktinumų ir sutapimų. Pirmą kartą lėktuvo keleiviai buvo tokie draugiški - vaikai visų buvo bendri, problemos irgi. Kažkoks vyrukas „išmušė" PRIORITY eilėje vietą moteriai su mažais vaikais (ne man, aš pirkau iš karto, vis iš tos baimės). Kažkas persidėjo į savo lagaminą kito keleivio daiktus, nes jo lagaminas netilpo į matuoklį. Kažkas dalinosi lėktuve maistu, mano vaikai atsinešė net „Ipadą" ir žiūrėjo filmuką. Mūsų Teodoras gulėjo lėktuve ant praėjimo, daugybė vaikų nuolat malėsi po lėktuvą viso skrydžio metu ir man tai buvo pats draugiškiausias skrydis turbūt per visą gyvenimą. Kaip kokia dovana.
Atskridom naktį, miegojom pas draugus. Kitą rytą gavau mūsų naujų namų raktus ir visi „atsikraustėm" iš Lietuvos į Londoną. Su rankiniu šešių žmonių bagažu.
Aš kasdien dar vis pildau galybes popierių, blankų ir dokumentų - sau ir savo keturiems vaikams. Daug gaunasi. Dėlioju savo angliško verslo modelį, kuriu naują svetainę. Tai bus www.ecoethno.co.uk. Vadinsiu britiška Ekodaiktai.lt seserim. Jau yra FB profilis, galite būti tikri draugai ir jį „palaikinti", ypač tie, kurie gyvenat Anglijoje. Ieškokite EcoEthno.
Vaikai laukia eilėje į mokyklą, todėl jiems tikrai kasdien nusibosta. Į lauką vieni eiti negali, nes iki 12 metų jie gali būti tik su suaugusiu žmogum. Todėl aš juokiuosi, kad du kartus per
dieną mes juos vedam kaip šuniukus į parką pasivaikščiot - už mūsų namo fantastiškas Pedingtono parkas. Savaitgalį buvo puikus oras, žaidimų aikštelės pilnos šeimų su vaikais. Šiandien mano trys didieji išsitraukė sportbačius, sportinius kostiumus ir bėgo krosą - turbūt jiems patiems yra vidinis noras išlieti energiją.
Prieš dvi dienas kurjeris atvežė dviaukštę lovą vaikams. Atvežė dvi dėžutes. Sukau galvą, kas man tą lovą sutvers. Vietinė draugė Daiva, kuri man tą lovą ir užsakė, pranešė, kad lempą pakabinti čia kainuoja 150 svarų, o už tokios lovos surinkimą susimokėsiu oho ho! Na, nei šimto anei penkiasdešimt mokėti neketinau, draugų vyrų šalia kol kas neturiu, todėl atsuktuvą į rankas ir pirmyn. Beje, be savo dešimtmečio Kristupo vargiai būčiau įveikus. Bet lova jau surinkta, atrodo puikiai, tik čiužiniai kažkur dar važiuoja...
Ir taip mūsų maži kasdieniniai rūpesčiai įsuka mus į kitą rutiną - londonietišką. Kur niekas niekur neskuba, kur kitam visai nerūpi tavo bėdos.
Prieš kelias dienas atvažiavo mūsų visi daiktai iš Lietuvos, todėl dar ramiau tapo - ir visi namie, ir daiktai vietoj, jau ir atsigerti yra iš ko, ir kur valgyti išsivirti. Šiandien išpakavau savo gongus, sukabinau ir pagrojau: Būk pasveikintas, Londone, mūsiškame garse.
Sesuo Rasa, kuri atskrido drauge su manimi, įsigudrino rankiniam bagaže atsivežti duonos raugo ir tik ką užmaišė duoną. Rytoj keps.
Dar vis minu takus į aplinkines turkų parduotuvytes, einu į kavinę, kad gaučiau internetą, bet šiaip nuotaika puiki. Ir vis dar sunku patikėti man pačiai, kad aš tai padariau! Susikroviau vaikus, Rasą ir išvažiavau...
Kaip sekėsi Birutei svečioje šalyje, sužinosime kitame dienoraščio įraše.
