Jurgita Pocienė: vieną auginti sunkiau negu šešis

Visos mamos žino, kad vaikus tarpusavyje lyginti šiukštu draudžiama. Mes to ir nedarysime. Tačiau kai pokalbio leidiesi su šešių vaikų – trylikametės Pajautos, vienuolikmetės Mortos, dešimt­metės Barboros, septynerių Kerniaus, dvimetuko Petro ir vos prieš du mėnesius į šeimą atėjusios Katrės mama Jurgita Pociene (40 m.), negali jos nepaklausti, ar skiriasi pirmo ir, tarkim, penkto ar šešto vaiko gimdymas bei auginimas. Kaip metams bėgant keitėsi pačios Jurgitos požiūris į motinystę?

„Būti ar nebūti"

Į klausimą, kada jos šeimoje vaikų tapo daug, Jurgita tik šypteli: „Riba buvo į šeimą atėjus ketvirtajam. Tuomet galvoje sukosi hamletiškas klausimas – būti ar nebūti. Bijojau, kad nesugebėsime nei užauginti, nei išlaikyti tiek daug vaikų. Bet tą keturių vaikų ribą peržengus dabar net ir šeši neatrodo labai daug. Penktas mažylis buvo tarsi stebuklas, o šeštas – tikra palaima. Dabar atrodo, kad turint tris nėra ką veikti. Vieną vaiką auginti sunkiausia, nes jis reikalauja daug tėvų dėmesio, o ir patiems tėvams labai gaila vieną vargšiuką palikti nuobodžiauti. Juokiausi, kai praėjusią savaitę paskambino draugė ir pasiguodė, kad jai mirtinai reikia išeiti, o dvimečio ir keturmečio neturi su kuo palikti. Net nedvejodama pasiūliau atvežti man. To, kad namai pasipildė dar dviem vaikais, net nepajutau."

Planas be plano

Jurgita juokiasi: „Paneigiau visas žinomas nėštumo planavimo ir reguliavimo teorijas bei priemones. Buvau skaičiusi, kad maitinimas krūtimi – pati geriausia natūrali kontracepcinė priemonė. Bet kai Pajautai buvo šeši mėnesiai, sužinojau, kad ir vėl laukiuosi. Taip į šeimą atėjo Morta, gavusi tėčio močiutės vardą. Labai norėjosi dar ir Barboros, nes buvo ne mažiau gražus vardas nei Mortos. Kaip

Galbūt atrodys, kad aš šiek tiek mistifikuoju gimdymo procesą, tačiau, manau, tai nėra tik fizinis veiksmas. Man gimdymas – išties didelis stebuklasJurgita POCIENĖ
žinoma, kai kažko labai labai nori, tą ir gauni. Kadangi mano organizmas blogai toleruoja kontraceptikus – jų išgėrus pykina, vargina nuotaikų kaita, išbandžiau Bilingso metodą, kai skaičiuojamos vaisingos ir nevaisingos dienos. O rezultatas – žinia apie trečią nėštumą. Taigi, gimus Barborai nusprendžiau išbandyti rimtesnę nėštumo planavimo priemonę – kontraceptikus, vienintelius tinkančius maitinančiai mamai. Juos vartojant į šeimą atėjo Kernius. O štai pagranduką tikriausiai draugai „pribūrė" tryliktų vedybų metinių proga linkėdami šešto vaikiuko."

Gimdyti skambant muzikai

Vis dėlto vidinė ramybė neatėjo iš niekur. Daug žinių ir ramybės Jurgita yra gavusi akušerio ginekologo Romualdo Šemetos nėščiųjų mokyklėlėje, kurią lankė po širdimi nešiodama pirmagimę. Gal todėl kaskart gimdymo laukė tarsi didžiulės šventės. „Žemai lenkiu galvą prieš šį žmogų, parodžiusį kelią į žmogaus gimimo slėpinius. Įdėmiai klausiausi ir į galvą dėjau kiekvieną jo patarimą. Vos man prasitarus, kaip svarbu gimdant susikurti tokią aplinką, kurioje būtų malonu gimdyti, vyras iškart suskubo pasirūpinti muzikos įrašais. Jų pirmieji akordai suskambo greitosios pagalbos automobilyje pakeliui į ligoninę. Tik pačius mažiausiuosius – Petrą ir Katrę gimdžiau be muzikos. Nebesinorėjo romantikos. Norėjau išjausti skausmą ir gyvenimo stebuklo virsmą esant ramybei ir tylai. Tuo pačiu metu iškentėti tai, kas skirta. Kaip sakė jogos mokytoja, kurios užsiėmimus lankiau iki paskutinio nėštumo mėnesio, skausmas taurina sielą. Taigi, dabar drąsiai galiu pasakyti, kad aš savo skausmo taurę jau išgėriau su kaupu, – negaili gerų žodžių savo mokytojams moteris. – Visi mūsų stebuklai į šį pasaulį atėjo natūraliu būdu – greitai ir lengvai. Galbūt atrodys, kad aš šiek tiek mistifikuoju gimdymo procesą, tačiau, manau, tai nėra tik fizinis veiksmas. Man gimdymas – išties didelis stebuklas".

Asmeninio albumo nuotr.

Ko gailisi

Jurgita atvira: nors pirmagimė kaip ir kiti vaikai gimė labai laukta ir natūraliu būdu, dėl vieno dalyko gailisi iki šiol. „Paniškai bijau skausmo, todėl išsigandusi gimdymo skausmo, apie kurį sklando tikros legendos, pirmą gimdymą priėmusios gydytojos paprašiau epidurinės nejautros. Maniau, jei yra išrastas toks puikus būdas pagimdyti be skausmo, kodėl gi juo nepasinaudojus. Ir tik vėliau supratau klydusi ir daugiau tokios nesąmonės nebekartojau. Mama per gimdymą neturi būti prigirdyta vaistų, – yra įsitikinusi pašnekovė. – Mirštantysis mato šviesą tunelio gale – vartus į pasaulį, o kūdikis eina tuo gyvu tuneliu į šviesą, naują pasaulį. Ir tas ėjimas turi būti natūralus, be dirbtinių kliūčių, o natūrali motinos kūno reakcija neužslopinta". Jurgita spėja, kad dėl epidurinės nejautros pirmagimė gimė jautresnė ir dirglesnė nei kiti vaikai.

Gimdymas pagal susitarimą

Šeimos pirmagimė gimė gerokai per anksti, trisdešimt penktą nėštumo savaitę. Kiti vaikai į šį pasaulį atėjo tarsi laikrodukai. Linksmiausia istorija nutiko gimstant Petrui. „Tas metas, kai turėjo gimti penktas šeimos kūdikis, buvo labai įtemptas – turėjau daug veikl­os. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad gimdysiu anksčiau, nei buvo nustatytas gimdymo terminas, nes paskutinį mėnesį jaučiausi labai blogai. Bet veiklos buvo tiek daug, o ir vyras darbo reikalais buvo išvykęs, kad su pilvelio gyventoju bandžiau tartis, jog jis gimtų iki sausio 29 dienos arba jau po vasario 1 dienos. Ir ką jūs manote? Iki sausio 29 dienos buvo ramu, sausio 31 dieną sulaukiau iš komandiruotės grįžusio vyro. O vos tik laikrodis išmušė vasario 1 dieną, iš karto teko skubiai kviestis greitąją. Po poros valandų į pasaulį atėjo Petras. Labai aiškiai supratau, kad šis vaikas bus žodžio žmogus – kaip bus sutarta, taip ir bus." (juokiasi)

Išbandymas ankstuku

Pajautos gimimas moteriai buvo išbandymas. „Jaučiausi tikra nevykėlė, kad nesugebėjau išnešioti mažylio iki numatytos gimdymo datos", – atsidūsta. Jurgita yra įsitikinusi – ankstukų mamas reikia ypač palaikyti. Dabar šį be galo svarbų darbą atlieka „Ankstukų" iniciatoriai.

„Gimus Pajautai su ja kartu buvome vos akimirką. Netrukus duktė pradėjo mėlynuoti. Pasirodo, jos plaučiukai dar buvo nesubrendę ir ji nemokėjo pati kvėpuoti. Pajautą skubiai išnešė į neišnešiotų naujagimių skyrių ir apgyvendino stikliniame namelyje, vadinamame inkubatoriumi. O man pasiūlė važiuoti namo pailsėti. Juk vis tiek mergytė guli inkubatoriuje ir aš jai niekuo negaliu padėti. Nutraukto pienuko galėsiu atvežti iš namų. Negalėjau suprasti, koks gali būti poilsis, kai turi kūdikį!" – mintimis grįžta į trylikos metų senumo įvykius. Sako, tąkart, pagimdžiusi Pajautą, pasijuto tuščia ir niekam nereikalinga. Tokio jausmo Jurgita daugiau nepatyrė – nei pagimdžiusi antrą, nei trečią, o juo labiau šeštą vaiką. „Visi vaikai po gimdymo likdavo mano glėby", – aiškina galimas tuštumo jausmo priežastis.

DELFI / Andrius Ufartas

Žindyti du. Kodėl gi ne?

Pajauta, kuri paskubėjo gimti, vienintelė iš visų Jurgitos vaikų pažino buteliuko skonį. „Kol buvo inkubatoriuje, nusitraukinėjau pienuko ir maitinau iš buteliuko. Tačiau jaučiau, kad tik žindydama kūdikį mama gali pajusti tikrą pilnatvę. Žindymas – tik moteriai dovanotas harmonijos metas, kai gali mažylį apkabinti, priglausti, pamyluoti. Net ir tuomet, kai Pajauta, pajutusi, kad iš buteliuko valgyti yra lengviau, iš pradžių nenorėjo imti krūties, o aš dar nelabai žinojau, kaip ją įsiūlyti, buvau atkakli. Nusprendžiau, kad aš ją truputį pakankinsiu, bet ji būtinai žįs. Taip ir įvyko. Prireikė tik trupučio laiko ir kantrybės.

Viena, dėl ko dabar gailiuosi, kad Pajautą laikėme krištoline lėlyte ir neišdrįsome leistis į keliones. Turint vos vieną vaiką, manau, tai paprasta. Užtat dabar, gimus Katrytei, pradėjau regzti planą, kaip pakeliauti visiems aštuoniems.Jurgita POCIENĖ
Nemoku ir kartu negaliu drastiškai nustoti žindyti. Kai susilaukiau antragimės, atsirado sesių konkurencija, tačiau pirmagimės žindyti nenustojau. Kurį laiką mamos pienu mėgavosi abi. Pajauta, kai imdavau žindyti Mortą, sakydavo, kad štai šitas „papas" yra jos, o kitas – sesės. R.Šemetos nėštukių mokyklėlėje nuolat buvo kartojama, kad jei tik norėsi žindyti, pienuko bus. O aš labai norėjau. Todėl daug domėjausi, ką daryti, kad nė vienam vaikučiui pienuko nepritrūktų. Ir jo užteko. Net ir tuomet, kai žindydavau ne vieną, o du vaikus", – pasakoja dėl žindymo niekada net menkiausio nepatogumo nepatyrusi daugiavaikė mama.

Pirmagimio sindromas ir malonumas

Jurgita juokiasi: susilaukusi pirmagimės buvo tikra supermamytė, iš pradžių nedavusi dukrytės palaikyti net vyrui. Mat mergytė gimė labai mažutė ir silp­na, todėl atrodė, kad ja niekas kitas, išskyrus mamą, negebės tinkamai pasirūpinti. „Net plaudama indus laikydavau ją nešioklėje. Dariau visko daug ir pagal planą: laiku dukrytę migdydavau, maitindavau, veždavau į lauką, o vakare vyro laukdavau su karšta vakariene. Atrodė, namuose turi būti nuvalyta kiekviena dulkelė, išlygintas kiekvienas drabužėlis. O kai Pajautą pradėjau primaitinti, bulvytę ir morkytę pirkau tik turguje ir viriau atskirame puode, kaip ir pataria jauniems tėvams skirti leidiniai. Gimus Mortai, dar bandžiau būti supermama, nors sekėsi vis sunkiau. Tačiau kai į šeimą atkeliavo Barbora, manęs protas taip „nebepaliko". Dabar suprantu, kad tai buvo pirmo vaiko auginimo sindromas ir malonumas. Kai namuose atsiranda daugiau vaikų, daug kam tiesiog nebelieka laiko. Jau seniai preciziškai nebelyginu kiekvieno drabužėlio, nebeieškau namuose naujai nutūpusios dulkelės – visi tvarkomės pagal iš anksto sudarytus grafikus ir nebeįsivaizduoju, kaip galima vaikus primaitinti be pirktinių daržovių tyrelių, kurias atradau dar gimus Mortai." Dabar, kai ant rankų sūpuoja šeštą vaikelį, Jurgita sako nebesistengianti ir skrupulingai planuoti savo laiko, nes žino, kad planas greičiausiai vis tiek sugrius, o taip įvykus pats būsi dėl to surūgęs ir nelaimingas. Užuot viską skrupulingai darius, kur kas geriau kartu su vaikais prisėsti ir pažiūrėti gražų animacinį filmuką ar ką nors skanaus jiems pagaminti.

Planuose – kelionė

Klausausi, kaip ši moteris, prie krūtinės švelniai glausdama Katrytę, ramiai kalba ir neapleidžia mintis: jeigu kas nors laiką atsuktų atgal, nejaugi ji nieko savo gyvenime nenorėtų pakeisti. Tarsi atspėjusi mano mintis Jurgita leidžiasi į apmąstymus. „Kol neturėjau vaikų, buvau labai aktyvi, daug dirbau, griežiau smuiku orkestre, su kuriuo bent porą kartų per metus mėnesiui vykdavome į užsienio gastroles. Tačiau į šeimą atėjus dukrytei stačia galva nėriau į šeiminius džiaugsmus ir rūpesčius. Užsidariau namuose ir jaučiausi be galo laiminga. Vaikai nėra sunkumas. Į juos reikia žiūrėti kaip į savo aplinką. Tada jie netrukdys, o kaip tik padės augti. Ir kuo vaikų daugiau, tuo daugiau paaugi pats, atrandi, kas tau gyvenime iš tiesų yra svarbu. Tik į viską reikia žiūrėti pozityviai. Mano vaikai – mano mokytojai, mokantys mane kantrybės, susidėlioti gyvenimo prioritetus.

DELFI / Andrius Ufartas

Viena, dėl ko dabar gailiuosi, kad Pajautą laikėme krištoline lėlyte ir neišdrįsome leistis į keliones. Turint vos vieną vaiką, manau, tai paprasta. Užtat dabar, gimus Katrytei, pradėjau regzti planą, kaip pakeliauti visiems aštuoniems. Kol kas tai atrodo misija ne­įmanoma – nuo didesnio automobilio poreikio iki visos komandos sustygavimo, kad visi būtų laimingi, nezirztų ir nesipyktų. Ką jau kalbėti apie finansinį iššūkį...

Bet aš svajoju. O kai labai nori, svajonės pildosi", – atsisveikindama sako šešetuko mama.

Mažųjų mokytojos – sesės

Paklausta apie ankstyvąjį ugdymą, kuris dabar „ant bangos", moteris tik šypteli: „Gimus Pajautai, visur rašė, kad jei nepradėsiu dukrytės ugdyti nuo mažų dienų, vėliau gali būti per vėlu. Tuo tikėjau ir aš. Ir iš tiesų tuomet buvo gerai ir dukrytei, ir man. Gal net man naudos buvo daugiau, nes galėjau ištrūkti iš namų, pabendrauti su kitomis mamomis. Dabar tam tiesiog nebūtų laiko, o ir poreikio nebėra. Namuose tiek daug mokytojų, kad čia net nesimokant išmokstama visko kur kas daugiau nei pačioje geriausioje ankstyvojo ugdymo mokyklėlėje. Žiūriu, ogi vieną dieną Barbora moko Petrą naujų žodžių. Sesė sako žodį, o brolis tarsi papūgiukas bando jį pakartoti. Ir abu laimingi – vienas galėdamas mokytis, o kitas – mokyti."

**

Naujame, gruodžio mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Interviu su neseniai mama tapusia šokėja Egle Straleckaite.

Kaunietės Giedrės istoriją apie tai, kaip išgirdusi sūnelio diagnozę, ji nenuleido rankų.

Psichologės patarimus apie brolių ir seserų santykius.

Neįprastų kalėdinių dovanų idėjomis dalijasi žinomos Lietuvos mamos.

"Vaikų mados" puslapiuose šįkart karaliauja kūdikiai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis