Kaip išgyventi Londone vienai su 4 vaikais? Emigracijos dienoraštis

 (7)
Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais prieš šešis mėnesius persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose.
© Liudo Masio nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiandien noriu rašyti apie lengvumą ir dėkingumą.

Apie tą jausmą, kai tave laiko angelo sparnai, kai tave sūpuoja ir ramina, laiko aukštai iškėlę šimtai gerų žmonių - angelų rankų. Toks tas mano šiandienos jausmas. Žinau, kad tuo piktnaudžiauti negalima, tačiau kaip neįtikėtinai gera jausti, kad neįmanoma nukristi! Tereikia tiesiog pasitikėti ir būti čia ir dabar, matyti dangų prieš savo akis ir giliai įkvėpti gurkšnį šviežio, gaivaus oro, gurkšnį palaikymo energijos.

Ačiū visiems už tai, ačiū visiems už žinutes ir iš savų, ir iš nepažįstamų, kurie sugeba surasti mano kontaktus internete ir parašyti žinutę: „Ei, aš su tavim!" Tada susimaišo tos ašaros ir nebežinai ko verki: iš skausmo ar džiaugsmo. Mano drąsa parodyti savo silpnumą davė labai daug naujų jėgų ir ramybės. AČIŪ!

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

1 serija: Naujas gyvenimas Londone

2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai

3 serija: Kas labiausiai nustebino lietuvę svetur?

4 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje

Donata, Tavovaikas.lt redaktorė, žino, kad aš neskaitau komentarų, todėl vieną dieną man rašo: "Noriu tau padovanoti vietoj gėlių komentarą". Pasidalinsiu ir su jumis tuo komentaru.

2013-06-28 06:14 „ Jūsų stiprybė - Jūsų nuoširdume. Toks jau žmonių atpildas už nuoširdumą, „paauklės", „pamokys", išsityčios, nes kiekvienas „žino geriau". Perskaičiau Jūsų dienoraštį vienu prisėdimu (neparuošiau vakarienės, na ir kas. Koks teisingas Jūsų posakis, kad kiekvienas lietuvis jaučiasi toooks jau svarbus ir reikšmingas, kaip Dievas... Tikra tiesa, ypač badanti akis, pagyvenus užsienyje. Na, gal ne kiekvienas, bet 90 procentų, tai tikrai. Jums tikrai „medaus mėnuo", kaip gražiai buvo įvardinta. Ir su Jūsų begaline energija ir noru gyventi tikrai tai įveiksite.

Nepriimkite asmeniškai negatyvių komentarų, kas tiems liūdniems žmonėms belieka, greičiausiai niekas jų realiam gyvenime neklauso ir nemato... O dėl vyrų... Manyčiau, Jūsų gyvenime dabar yra toks etapas, kad esate nepasiruošus naujiems santykiams. Gal banaliai nuskambės, bet meilė ateis neieškoma ir tuomet, kai mažiausiai jos tikėsitės. Pati tai išgyvenau savo kailiu, todėl tikiu. Sėkmės Jums ir retkarčiais nusipirkite loterijos bilietą. Šiaip...."

Ką ten dar kas rašo, nežinau, už visus gerus, palaikančius komentarus dar kartą dėkoju, už blogus irgi dėkoju, skirdama dar kartą tą pačią sparnuotą A. Užkalnio frazę: „Duskit, pavidolei!"


Išsiskyrusi su vyru, keturių vaikučių mama naują gyvenimą kuria Londone. Kaip jai sekasi, pasakoja savo dienoraštyje. Liudo Masio nuotr.

O man mintyse dėliojasi vaizdelis apie emigracijos stadijas.

Sako, kad net vadovėliuose apie tai rašo, bet aš to vadovėlio prieš emigruodama neperskaičiau, ir apie stadijas papasakosiu savo draugės Dianos iš Norvegijos laišku:

"Kažkada rusiškam žurnale LILIT skaičiau vieną humoristinį straipsnį. Tada žvengiau iš visos širdies, nes tuomet jau buvau pragyvenusi"n" metų Norvegijoje, susipažinus su daugybe žmonių panašioje situacijoje. Ir iš perspektyvos galėjau pasakyti: ta rusė rašė tikrą teisybę!

Aklimatizavimasis svetimoje šalyje vyksta trimis etapais.

Pirmasis etapas - medaus mėnuo. Ne su naujuoju vyru, už kurio ką tik ištekėjai (prieš kokius aštuonerius metus tai buvo dažniausia priežastis, kodėl rusės moterys atsirasdavo Vakarų Europoje), o su naująją šalimi. Tu viskuo stebiesi, Tau viskas čia patinka. Kokios švarios gatvės, kokios gėlytės balkonuose...Viskas kitaip, viskas geriau, viskas progresyviau.

Paskui ateina „pachmielas". Po kiek laiko (kam anksčiau, kam vėliau) ateina etapas, kai nebegali ignoruoti gyvenimiškų realijų ir jos Tave užgriūna taip, kad nei švarios gatvės, nei gėlytės balkonuose Tavęs nebeišgelbės... Giminių, draugų, pažįstamos ir lengvai suvokiamos aplinkos trūkumas. Psichologinė vienatvė ir mentalinė izoliacija. Priverstinis suvokimas, kad nebus taip, kaip tikėjaisi.

Trečiasis etapas - susitaikymas. Nebūtinai rezignacija. Pirmieji du etapai - visuotiniai, paskutinysis - individualus. Vieni užsimarinuoja ir lieka amžinai nepatenkintais šalyje, kuri visada išliks jiems svetima. Kiti perstato kaladėles ir randa savo kelią, nišą, ar tiesiog pelytės lizdelį. Naujai atranda savo vietą, savus žmones ir - save.

Ir dar: nei Tau, nei man ne paslaptis, kad esi nekantri. Reikia visko greitai, ir iš karto. Tokia jau Tu esi. Penki mėnesiai svetimoje šalyje - ir dar tokioj kaip Anglija - yra baisiai mažai. O pažiurėk, kiek jau pasiekėt! Tu, Rasa, ir Tavo vaikai!"

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose

6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone

7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose

Taigi, medaus mėnuo, sakot.

Medaus, tai medaus. Man jis dar tikrai nepraėjo, tikiuosi, tęsis kuo ilgiau. Nes net jeigu jau užgriuvo mane būtinybė mokytis iš naujo žinomų dalykų, vis tiek man dar akyse rausva: džiugina parkai, džiaugiuosi ir gėlytėmis, ir žmonėmis, ir vaikais.

Visada likdavau nesuprasta Lietuvoje, pasakydama kokiam nepažįstamam žmogui komplimentą. Eini, pamatai kokią švytinčią moterį ar puikią šeimą ir norisi prilėkus pakštelti į žandą už grožį arba bent jau garsiai pasidžiaugti. Taigi, likčiau tikrai nesuprasta! O už tai čia galiu sakyti, kiek noriu. Ir ne tik sakyti, bet ir girdėti. Čia įprasta sakyti komplimentus nepažįstamiems. Ir dar yra koks tūkstantis jau įvardytų ir dar ne dalykų, kurie man čia patinka ir tie pažliumbimai retkarčiais tikrai manęs dar neatvedė į emigracijos „pachmielą".

Dabar girsiuosi savo vaikais.

Nes tai vienas iš didžiausių stimulų judėti pirmyn. Marijonui (6) Lietuvoje buvo didžiausia bėda kas rytą keltis į darželį, ir aš turėdavau kasdien pasitelkti visus savo gebėjimus, įtaigą, manipuliaciją, grasinimus, pažadus - viskas buvo išbandyta, kad jis išeitų į darželį ir nors pusę dienos ten pabūtų.

Dabar jis atsikelia pats ir su plačia šypsena veide kas rytą eina į mokyklą, jaudindamasis, kad tik nepavėluotų. Anglų kalbą kasdien girdi vos daugiau kaip trys mėnesiai, jokių angliškų filmų niekada nežiūrėjo, nes, kaip žinia, televizoriaus Lietuvoje neturėjom ir neturim. Skaityti dar negali, nes ne visas raides pažįsta, bet kai kartoja paskui mane nesudėtingus sakinius, tai viską supranta! Per tris mėnesius! Tas, kuris nuo šio rugsėjo Lietuvoje turėjo eiti į pirmą klasę!

Džiaugiuosi be galo ne tik dėl jo anglų,bet ir dėl elgesio, atsipalaidavimo, pritapimo. Visi, kas mus pažįsta, žino būtent Marijono "fintus". Taigi, atsipalaiduoju po truputį ir aš. Marijonas Skorpionas šypsosi ir yra laimingas.

Bernardas (beveik 8) vėl užėmęs mūsų šeimoje paslaugiausio, girdinčio, visada padedančio, savanoriškai plaunančio indus, tvarkančio žaislus, prižiūrinčio Teodorą, pirmiausia atsiprašančio, užjaučiančio ir suprantančio kitų jausmus, poziciją. Aš net pati nęsamoningai dažniausiai pagalbos prašau jo, nes žinau, kad mažiausiai išgirsiu atsikalbinėjimų. Kristupą (10) tai užknisa ir jis nuolat pašiepia Bernardą: „Į šikną nelįsk tik, gerai?".

Kristupas vieną gražią dieną, prisijungęs per savo elektroninę knygą prie interneto (net nežinojau, kad taip iš viso galima!) surado mano dienoraštį, viską perskaitė ir štai ko manęs paklausė: „Kodėl tau širdis dreba, kai aš šiukšles nešu? Ar mus jau kur nors įrašė, gavom skundą?"

Kitas klausimas buvo: „Ar tikrai to airio Jimio gimtadienis buvo gegužės 2 d?" Kai paklausiau jo, ką jis mano apie mano rašliavą, sulaukiau atsakymo: "Tikras "žertvos" dienoraštis, nes kokiose penkiose vietose perskaičiau, kad verki." Tada paklausiau, ką jam reiškia „žertva", ir gavau išsamų atsakymą. Gyniausi, kad viso per penkis mėnesius verkiau, ir apie tai parašiau pora kartų, vienžo, nesvarbu. Dabar tariuosi su juo, kad jis irgi pradėtų rašyti apie viską, kaip jis mato ir supranta. Žadėjo pagalvoti. Manau, kad būtų įdomu paskaityti ne tik man.

Labai noriu papasakoti dar vieną Kristupo istoriją, kuri yra mano visų elgesio lentelių, bandymų auklėti teisingai, auginti juos savarankiškais, savimi pasitikinčiais, atsakingais vaikais ženklas, kad einu teisingu keliu. Tų ženklų yra daug, bet šitas nutikimas labai man širdį paglostė ir suteikė džiaugsmo.

Parke Kristupas žaidžia su kitais vaikais krepšinį ar futbolą.

Daug anksčiau esu rašiusi, kad neįsivaizduoju, kaip jis ten susikalba, bet žaidžia su vietiniais. Dabar, po trijų mėnesių mokykloje, jau nebesistebiu. Bet vieną dieną tą kamuolį bespardant, jis įkrito į statybininkų užtvertą remontuojamą kavinės teritoriją, tiesiai į statybinių atliekų konteinerį. Nesimato pro niekur ir įeiti pasiimti negali. Kristupas manęs neprašė padėti, pasikalbėti su parko prižiūrėtoju. Jis pats, savarankiškai, jį susirado, tikrai nežinau, kaip sugebėjo paaiškinti, bet prižiūrėtojas įėjo į statybų teritoriją ir ištraukė Kristupo kamuolį iš konteinerio.

Ir džiaugiuosi labiausiai aš ne dėl jo anglų kalbos, o dėl prisiimtos atsakomybės. „Žertva" čia net nekvepia. Esu daugybę kartų kentėjusi nuo jo bandymų „užkarti man savo šunis ant pečių", todėl džiaugiuosi garsiai ir apie tai net rašau. Manau, kad tai susieta su mūsų emigracija - mes visi be išimties atsidūrėme savo barščiuose ir turėjom plaukti savarankiškai kiekvienas už save. Ir šiandien aš drąsiai sakau: jie visi su šia užduotimi susidorojo puikiai! Jų emocinė būsena puiki. Dabar jau nebijau, kad pabuvę šešias savaites Lietuvoje nenorės grįžti atgal.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:

8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso

9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga

10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?

11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis

Prieš išvažiuojant į Londoną prižadėjau jiems, kad po pusės metų mes balsuosim ir nuspręsim, norim pasilikti ar grįžtam į Lietuvą. Prižadėjau sau ir jiems būti sąžininga, kokie balsavimo rezultatai bebūtų. Esu linkusi tesėti savo pažadus, todėl šitas buvo labai rizikingas, na, dar ir yra. Buvau pasilikusi Legolendą, kaip vaikų parviliojimo atgal į Londoną objektą, bet dabar jau manau, kad nebereikia.

Taip jau sutapo, kad šią savaitę turime garbingų svečių iš Ukrainos, kurie už gyvenimo savaitę pas mus pasišovė mums padovanoti bilietą į Legolendą. Todėl nekantraudami laukiam smagaus, ilgo ir maloniai varginančio šeštadienio, o jau kitą savaitę pradėsim judėti link Lietuvos. Sakau, pradėsim judėti, nes skrisim į Lenkiją ir važiuosim su mašina į LT. Tiesiai į Vilnių bilietai buvo tokio brangumo, kad į viską teko pažiūrėti kūrybiškai ir sukurti dar vieną smagią atrakciją - pakeliui lankysime Žalgirio mūšio ir kitas istorines vietas ir gausis tokia mini kelionė po Europą automobiliu, ką darėme ne vienus metus kiekvieną vasarą.

Susidedu visą beveik pusės metų žemėlapį ir apima keistas jausmas - baisiausia jau praeityje. Į Lietuvą vasarai atvažiuosim, vaikams mokykloje gerai, visi laimingi, pilni įspūdžių, Legolendas bus, todėl pradedu atsipalaiduoti, ir, žinoma, jaučiu tai savo kūnu - jis labai nori sirgti ir krečia man visokius „fintus". Tikiuosi, iki Lietuvos nesugriūsiu.

Nežinau, ar ten rašysiu, nes visus, kam skirtas šitas dienoraštis, galėsiu sutikti, pasikalbėti ir apkabinti. Neatsisveikinu, nes kasdien apima jausmas, kad žodžiai netelpa burnoje. Kad norisi rėkti ir šaukti, dalintis apie tai, ką jaučiu dėl Lietuvos, dėl vaikų, norisi dalintis savo patirtimi ir daugybe naujų įspūdžių.

Iki pasimatymo Lietuvoje!

Birutė Jakučionytė - ekodaiktai.lt įkūrėja, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos "Kamštelių vajus" autorė.

www.jakucionyte.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Prieštaringomis nėštumo nuotraukomis išgarsėjęs modelis vėl laukiasi ir vėl stebina (4)

Daugiau kaip du milijonus gerbėjų instagrame turinti modelis ir fitneso žvaigždė Sarah Stage (33) ką tik paskelbė besilaukianti antrojo vaikelio.

Reportažas iš ypatingos vietos šalia Kauno, kur gyvena fėjos (17)

Knygų „Miglų slėnio fėjos“ ir „Fėjų burtai“ autorė lėlininkė Edita Lei (45 m.) su vyru Arūnu ir jau suaugusia dukra Paula (22 m.) gyvena, galima sakyti, miške. Kaime, kurį, ieškodami fėjų, žmonės susiranda net nežinodami tikrojo jo pavadinimo. Vadina jį Miglų kaimu arba tiesiog Fėjų slėniu ir stebuklingo jausmo vedami kažkaip ima ir atklysta ten, kur ir norėjo atklysti...

Belaukiant tėvelio sugrįžtant iš ralio... (1)

Prieš pusmetį Matukas, būdamas vos daugiau nei mėnesio amžiaus, išleido tėvelį Antaną Juknevičių į garsųjį Dakaro ralį, iš kurio jis parvežė labai garbingą 21-ą vietą, o gegužės pabaigoje Matukas sulaukė ypatingo dėmesio - net trijų „auklyčių“: močiutės ir dviejų prosenelių, nes tėvelis išvyko dalyvauti „FIA“ pasaulio „Cross-Country“ ralio taurės etape, kuris šiais metais vyko Kazachstane. Šį kartą jį lydėjo ir Matuko mama Martina, kuri rūpinasi viešaisiais ryšiais.

Po skaudžios netekties šiaulietę aplankė motinystės stebuklas (7)

Šiaulietės Dovilės istorijoje sutelpa ir neapsakomas skausmas ir didžiulis džiaugsmas.

Trečio vaikelio besilaukianti Živilė norėjo darbo, kuriame būtų pati sau viršininkė (3)

Kartais manoma, kad vaikus auginančios mamos pamiršta save, savo karjerą ir pomėgius, nes paprasčiausiai neberanda tam laiko.

Skaudžius likimo kirčius atlaikiusi 2 vaikų mama Vilma padeda kitoms moterims

„Pozityvi mama - laiminga šeima“. Taip prieš kurį socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškusi kaunietė Vilma Vaitkūnaitė - Juškienė sulaukė didelio kitų mamų pritarimo.

Agnės Jagelavičiūtės sūnus debiutuoja televizijoje (5)

Skirtingai nuo daugelio žinomų žmonių stilistė Agnė Jagelavičiūtė sūnaus Leono nuo spaudos neslepia.

Pašėlę tėvai: atvedė savo vaikus į gatvės šokius ir... ėmė šokti patys

Per televiziją ne vienas tikrai atkreipė dėmesį į energingus šokančius tėvus – įvairiausio amžiaus, ūgio, svorio, be kompleksų, su tokia užkrečiančia energija, kuri, atrodo, tryško ir per ekranus. „Modus Dance Banda" – tėvai, kurie vedė savo vaikus šokti ir galiausiai šokti sugalvojo patys.

Karališkosios šeimos mažyliai spindėjo P. Middleton vestuvėse (30)

Catherine Middleton savo sesers Pipos vestuvių išvakarėse jaudinosi be reikalo - jos abu mažyliai vestuvėse elgėsi nepriekaištingai.

K. Middleton nerimauja dėl savo vaikų elgesio sesers vestuvėse (30)

Šį savaitgalį netoli Londono esančioje bažnyčioje išteka Kate Middleton (35) sesuo Pippa (33).

Šturmanė Irina Jankovskaja: niekada negalvojau, kad galiu taip stipriai mylėti (1)

Vilnietė šturmanė Irina Jankovskaja moterų ralio elitą kurį laiką iškeitė į ramius pasivaikščiojimus su vaikišku vežimėliu. 8 mėnesių sūnų Nojų auginanti moteris interviu pasakoja apie naują motinystės patirtį.

Kodėl šios žvaigždės savo nėštumą prisimena su siaubu (3)

Besilaukiančios moterys puikiai žino, kad nėštumas – ne visada vien tik džiugus įvykis, kaip gali pasirodyti iš nuotraukų žurnaluose ir tinklaraščiuose.

Žavingi karališkieji kūdikiai: nauja valdovų karta, kuri kol kas dar su sauskelnėmis (7)

Dalyvaudami oficialiuose renginiuose su savo tėvais, šie karališkųjų šeimų mažyliai visada sulaukia didžiulio dėmesio.

Garsenybės, kurios mamomis tapo per kančias (4)

Ne visos garsios moterys, negalėjusios greitai ir lengvai pastoti, prabyla apie savo didžiules pastangas susilaukti vaikelio: pasiryžimą prašyti pagalbos surogatinių motinų ar ilgą gydymąsi nuo nevaisingumo.

Trečio vaiko besilaukianti E.Jennings-Didžiulis: kiekvienas nėštumas yra ypatingas (6)

Būsimų mamų šventėje, kuri vyks jau visai netrukus, dalyvaus ir trečio vaikelio besilaukianti dainininkė Erica Jennings-Didžiulis (36 m.).