Kas labiausiai stebina Indijoje gyvenančią ir sūnų auginančią lietuvę

Lietuvės ir suomio šeima Indijoje gyvena jau daugiau kaip metus. Prieš išvykdami perskaitė labai gerą patarimą lengvesnei adaptacijai Indijoje – reikia nesitikėti, kad viskas bus taip, kaip esi pratęs, su pagarba ir be pykčio priimti kultūrą tokią, kokia ji yra, ir visada į viską žiūrėti su truputėliu humoro.

Palangiškė Silvija Einola savo būsimą vyrą, suomį Janne, sutiko darbe. „Su Janne susipažinome prie derybų stalo. Derybos baigėsi vedybomis. Ištekėjusi kelerius metus gyvenau Suomijoje, ten gimė sūnus Leonardas. Iki gimdymo likus kelioms savaitėms, vyro kompanija pasiūlė mūsų šeimai kraustytis į Indiją. Apie siūlymą sužinojau balandžio 1 dieną, tad iš pradžių maniau, kad jis juokauja", – šypsosi moteris.


Leonardą Suomijoje auginote iki 3 mėn. Ar tiesa, kad ten būsimos mamos – lyg karalienės: valstybės ir aplinkinių globojamos, prižiūrimos, lepinamos?


O taip. Suomijoje yra atskira viešoji sveikatos priežiūros besilaukiančių moterų ir kūdikiųįstaiga. Ji nemokama. Pastojusiai skyrė seselę, kuri stebėjo nėštumą, už mane planuodavo ir registruodavo visus reikiamus tyrimus, informuodavo apie jų rezultatus, pasirūpindavo reikiamais receptais. Kilus klausimui, bet kada galėdavau skambinti įstaigai ir gaudavau atsakymą. Beje, ta pati seselė toliau prižiūrėjo ir gimusį kūdikėlį.

Be puikios sveikatos priežiūros, įspūdį vyro gimtinėje paliko ir žymioji suomiška būsimos mamytės dėžė, kurią dovanoja valstybė. Dėžutėje – drabužėliai, patalynė, higienos reikmenys, žaisliukai – iš viso net 50 daiktų, o ji pati pagaminta iš labai tvirto kartono, kad būtų galima, jei reikia, panaudoti kaip lovytę pirmosiomis kūdikėlio savaitėmis. Visi daiktai pagaminti gerai žinomų suomiškų prekės ženklų.


Suomijoje susilaukus vaikelio kas mėnesį, kol jam sueina 17 m., valstybė moka 96 eurų per mėnesį išmoką. O kur dar kitos privilegijos... Tarkim, mama su kūdikiu vežimėlyje viešuoju transportu keliauja nemokamai. Mat vežimėlį į autobusą įsistūmusi mama negali palikti vaiko ir eiti pirkti ar žymėtis bilietėlio, todėl važiuoja nemokamai.


- Indijoje, ko gero, viskas kitaip: ne tik požiūris į motinystę, bet ir klimatas, maistas, bendravimo kultūra. Netgi ligos. Kas buvo sunkiausia?


Delis – nepaprastai užterštas miestas, turintis 18,6 mln. gyventojų. Man buvo sunkiai suvokiamas dulkių kiekis, kuris patenka į namus net per uždarytus langus ir duris. Jau vien dėl šios priežasties Indijoje yra įprasta turėti padėjėją, kuri kasdien išvalytų namus ir padėtų atlikti buities darbus. Beveik būtina įsigyti keletą oro valymo aparatų ir apstatyti namus gėlėmis, kurios taip pat valytų orą.


Pirmieji mėnesiai Indijoje.
Pirmieji mėnesiai Indijoje.
Asmeninio albumo nuotr.


Nors Indijoje didžiąją metų dalį saulėta ir šilta, tačiau lauke daug laiko praleisti nesinori. Oras namie kur kas švaresnis ir gaivesnis. O kur dar uodai ir įvairūs kiti gyviai? Namų duris ir langus visada laikome uždarytus, nepaliekame atvirų net trumpam. Štai prieš porą mėnesių užėjus musoninio lietaus sezonui į mūsų sodą buvo užklydusi kobra. Antra vertus, yra ir geroji to savybė – Leonardui jau įprasta kasdien stebėti sode gyvenantį povą, kieme skraidančias papūgėles, ar kartkarčiais iš kaimyninės sodybos apsilankančią beždžionę.


Visada maniau, kad smilkalai skirti maloniam kvapui skleisti, bet Indijoje jie naudojami ir uodams atbaidyti. Taigi, kas rytą, prieš pasidarydama puodelį kavos, dar užsidegu ir smilkalų. Labai svarbu nuo jų apsiginti.


Tikras iššūkis – nusipirkti maisto. Tokių maisto parduotuvių, prie kokių mes pratę esame Lietuvoje ar Suomijoje, ten beveik nėra. Tad tikrai užtruko, kol susiradau, kur pirkti daržovių, kur vištienos, o kur sauskelnių. Čia labai dideli atstumai ir eismo kamščiai, kurie taip pat labai vargina. Pėstute niekur nenueisi, visur reikia važiuoti.Vis dėlto, ko gero,sunkiausia buvo priprasti prie vandens. Iki tol niekad nebuvau susimąsčiusi, kokia didelė prabanga yra atsisukti vandens čiaupą ir įsipilti geriamojo vandens arba tiesiog išsiplauti dantis su iš čiaupo bėgančiu vandeniu. Reikėjo nemažai kantrybės, kol įpratau viską plauti filtruotu vandeniu – buteliukus, čiulptukus, žaisliukus. Gydytojas patarė mažylį pirmais mėnesiais maudyti tik filtruotame vandenyje. Užtat kokia laimė būna grįžus į Lietuvą ar Suomiją atsisukti čiaupą ir atsigerti vandens arba patogiai išplauti Leonardo gertuvėlę.


- Koks Indijos žmonių požiūris į nėščiąsias, motinystę?


Indai iki 6 mėn. kūdikio dažniausiai niekur iš namų neneša, tad gal dėl to ir viešosiose vietose žmonės nelabai susimąsto, kad galbūt reikėtų moteriai su kūdikiu vežimėlyje padėti. Viešbučiuose, geruose restoranuose – visai kas kita. Ten ne tik sulauki pagalbos, bet ir su malonumu yra pakalbinamas vaikas, žaidžiama su juo ar net pagaminamas jam koks nors patiekalas, kurio nerasi valgiaraštyje. Indai labai myli vaikus. Kažkodėl populiaru liesti vaiko žandus, imti ant rankų. Iš pradžių Leonardą labai saugojau, bet vėliau apsipratau.


Dramblys Goa.
Dramblys Goa.
Asmeninio albumo nuotr.


- Koks ten požiūris į šeimą?


Indijoje šeima yra labai didelė vertybė. Man labai graži brolių ir seserų šventė, kai visi meldžiasi už savo brolius ir seseris, dovanoja dovanų, seserys riša broliams ant rankų juosteles, simbolizuojančias sesers meilę broliui ir brolio įsipareigojimą visada ginti sesę. Iki šiol Indijoje labai įprasta gyventi jungtinėmis šeimomis. Tarkime, ištekėjusi moteris labai dažnai išsikrausto gyventi pas vyro šeimą.


Gyvenimas jungtinėmis šeimomis moterims sukuria sąlygas mažylius palikti šeimos narių priežiūrai ir grįžti į darbus. Mat Indijoje motinystės atostogos paprastai trunka tik tris mėnesius.Ten nei prekybos centruose, nei restoranuose niekada neteko matyti žindančios indės, tik gatvėje, lūšnynuose.


- O kokia medicininė vaikų priežiūra?


Į gydytojus ten kreipiamasi, kai vaikas labai rimtai serga ir tuomet jau visa šeima ar net giminė, jei reikia, renka pinigus gydymui privačioje klinikoje ir daro viską, kad jam padėtų. Daugybė vaikų, gyvenančių gatvėse, lūšnynuose, nėra nieko girdėję apie skiepus. Mes, tik atvykę, pagal kitų užsieniečių rekomendacijas susiradome gerą vaikų gydytoją, dirbantį privačiai, kuris yra studijavęs ir dirbęs Amerikoje. Labai patinka, kad su gydytoju galima susirašinėti whatsapp programėle ir pasitarti.


Tokią paslaugą mūsų gydytojas savo klientams teikia nemokamai tam, kad, jei tik įmanoma, būtų galima išvengti nereikalingų apsilankymų. Vis dėl tų eismo kamščių! Nesenai įdiegė ir naują paslaugą – virtualiąją konsultaciją, kai galima pasitarti telefonu ar per kompiuterį, naudojant kamerą. Tarkime, parodyti vaiko bėrimą. Tyrimų rezultatus laboratorijos persiunčia elektroniniu paštu ir jei pageidauji, gydančiam medikui. Net ir vaistų galima užsisakyti internetu su pristatymu per kelias valandas. Indiški vaistai pigūs, pasiūla yra, tačiau Leonardui vistiek dar nemažai perku Suomijoje ir Lietuvoje.


-Indija piešiama kaip daugybės skurdžių, purvinų ir specialiai luošinamų ir gatvėse gyvenančių vaikų šalis. Taip ir yra?


Tikra tiesa, kad Indijoje skurdo labai daug. Bet čia juk gyvena 1,3 mlrd. žmonių! Natūralu, kad į tokį skaičių telpa ir daug įvairių socialinių sluoksnių. Niekada nebuvau mačiusi tokio didelio skurdo ir prabangos kontrasto, tiek dulkių ir blizgučių, tiek smarvės ir įmantrių prieskonių, smilkalų kvapų. Visko tiek daug, kad iš pradžių sukosi galva, atrodė, lyg gyvenčiau sapne.


Leonardas vietos turgelyje.
Leonardas vietos turgelyje.
Asmeninio albumo nuotr.


Pirmomis dienomis labai trikdė, kai, tarkime, automobilio kėdutėje miega sočiai pavalgęs Leonardas, dar nuo pieno nenudžiūvusiomis lūpytėmis, o į automobilio langą beldžia skudurais apsirengęs vargšas liesutis vaikas su dar mažesniu kūdikėliu ant rankų ir gestais rodo, kad nori valgyti. Nežinai, kur akis dėti, skauda širdį, norisi atidaryti langą ir kiekvienam atiduoti, kiek turi. Bet vietiniai mus perspėjo, kad tie vaikai gatvėse dirba. Kad niekas, ką jie gauna, į jų rankas nepakliūva, kad tai tarsi mafijos tinklas ir kad kažką duodama aš tik paskatinčiau visą šią „pramonę" klestėti.


Buvau pamokyta geriau paaukoti kokiai organizacijai, kuri dirba su vaikais gatvėse, ir tuomet jaustis ramiau, kai kitą sykį tie vaikai belsis į langą. Beje, vaikai gatvėse ne tik prašo maisto, pinigų, bet ir prekiauja, rodo cirko triukus sustojus automobiliui prie šviesoforo. Savo dienas jie leidžia gatvėje, yra įžūlūs, nes turi labai anksti išmokti kovoti dėl vietos po saule.


Gyvenimas gatvėje.
Gyvenimas gatvėje.
Asmeninio albumo nuotr.


- Nuo kada vaikai pradeda lankyti darželį ir kokie jie?


Darželių yra, bet tokių, kurie atitiktų europinius standartus, nedaug. Tikras iššūkis – pasiekti juos, nes toli. Kol žvalgomės kažko arčiau namų, planuoju prisidėti prie užsieniečių mamyčių grupės, kurios kas savaitę renkasi vis kitos mamos namuose ir organizuoja žaidimų valandas vaikams pačios.


Asmeninio albumo nuotr.


Turtuolių vaikai dažnai turi aukles, kurios būna labai nuolankios, viską daro už juos ir taip tie vaikai auga labai išlepinti, nesavarankiški (žinoma, ne visi). Pastebėjau, kad turtingesnės indės beveik visada viešosiose vietose lankosi su auklėmis. Šios prekybos centruose ar restoranuose dažnai stumdo vežimėlius, žaidžia, vaikštinėja su vaikais, kol mamos perka ar geria kavą su draugėmis.


Mūsų Leonardas labai myli padėjėją, kuri jam lyg dar viena močiutė. Džiaugiuosi, kad ji noriai su juo eina pasivaikščioti po mūsų sodą, jie drauge su sodininku laisto gėles, apžiūri sodo paukščiukus. Leonardas labai mėgsta maudytis, tad turėdami didelę metų dalį šiltą orą galime kasdien džiaugtis baseino pramogomis.


Indai labai myli vaikus.
Indai labai myli vaikus.
Asmeninio albumo nuotr.


Virtuvės iššūkiai


„Susidariau tokį įspūdį, kad vaikai Indijoje labai anksti pratinami prie suaugusiųjų maisto. Aš taip pat įsidrąsinau ir kartais paprašau mūsų padėjėjos pagaminti indiškų patiekalų ne tik mums, bet ir paruošti ėrienos ar vištienos Leonardui. Indai puikiai išmano, kaip naudoti prieskonius norint sušvelninti mėsos kvapą. Leonardas kartu su padėjėja kepa indiškus paplotėlius („chapati").


Manau, kad kaip ir kiekvienoje šalyje yra įvairių teorijų, kada, ko ir kiek vaikui, ypač kūdikiui, duoti. Mūsų gydytojas Indijoje man patarė neskubėti Leonardo pratinti prie suaugusiųjų maisto, kol užtenka mamos pienuko, o tarkime, Suomijos gydytojai ragina gana anksti duoti kūdikiui visko ragauti.


Asmeninio albumo nuotr.


Leonardas šiuo metu labai mėgsta lietuviškas organines kruopų košes. Kadangi čia labai skanūs ir sultingi vaisiai, pakanka košę paskaninti šviežiu trintu bananu ar mangu. Čia labai sunku gauti šviežios žuvies ir jautienos, todėl gatavų lašišos, jautienos tyrelių parsivežu iš Suomijos.Indijoje parduotuvėse iš anksto paruoštų tyrelių beveik nėra pirkti, tad daug gaminu Leonardui pati. Maistą tenka ruošti ilgai, nes visus vaisius ir daržoves reikia plauti specialiais plovikliais. Pieno produktų pasiūla ribota, tad grįžę į Suomiją ar Lietuvą mėgaujamės įvairiais sūriais ir jogurtais.


Kadangi Indijoje nėra juodos duonos, kurią sūnus labai mėgsta, ją kepu namie pati. Indai vartoja labai daug cukraus – geria saldžią arbatą, saldumynai tikrai labai saldūs ir kaloringi. Man pačiai per saldu, tad ir Leonardui jų neduodu. Žodžiu, virtuvėje iššūkių netrūksta."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis