Visa mūsų šeima yra mėgstanti dėmesį, ryški. Draugų esame vadinami „spalvotais žmogeliukais“ ne šiaip sau. Spalvoti ir, kaip daugelis pasakytų, – kitokie. Iš šono žiūrint – du vaikai, turintys vaiką, bet jei rimtai, tai tiesiog netradicinės išvaizdos suaugėliai, kurie ne tik vaikui leidžia siausti, bet ir patys mielai prie tų šėlionių prisijungia.
Jei jau taškytis po balas, tai kartu, jei jau kimšt pyragą išsitepliojant iki alkūnių, tai tik dalinantis saldžiu džiaugsmu, o kaipgi nepasisupti ant sūpynių, kai tavo vaikas taip smagiai išsišiepęs linksminasi ant jų?
Kad ir kaip juokingai skambėtų, tapę tėvais su vyru dabar nors turim pasiteisinimą savo vaikiškumui. Ir žinot, nenorim būt kitokie. Didžiuojamės būdami tokie, kokie esam, Labučiai - Rimas, Milda ir mažoji Liuka, kurią mes dažnai vadinam Meškute, dar dažniau Šmikiu arba Kipšiuku, nes oooo, vaikyti, kitos tokios išdykėlės reikėtų gerai paieškoti. Kaip aš juokiuosi, ji MAŽAS žmogus, kol kas tik 2 metų žmogus, bet DIDELIS kipšas.
Auga kipšiukas Vilniuje dviejų 26 - mečių šeimoje, vienas – kulinaras (pasisekė mums, šeimos damoms, ar ne?), kita - teisininkė (o, taip, auskaruota, tatuiruota raudonplaukė teisininkė).
Nors mokykloj puikiai krimtau matematiką, gamtos ir kitus mokslus, įstojau į teisės magistro studijas ir jas baigiau, niekas nepajėgė „užmušt“ tos manyje maištaujančios menininkės. Baigiau studijas, įsidarbinau pagal profesiją ir dirbu labai jau ne kūrybinį darbą, bet... kad ir kiek mažai laisvo laiko lieka, kirminiukas viduje griaužia, šaukia, kad reikia daugiau spalvų, reikia daugiau veiklos, nagi, Milda, neleisk savo vaizduotei miegoti. Tai ir neleidžiu, galvoje toks amžinasis sprogimas – begalybė idėjų, daugybė planų ir užmojų. Juokauju, kad normalūs žmonės svajoja apie 36 valandas per parą, o aš noriu bent 72.
Visad nuo pat vaikystės piešiau, bet kur ir ant bet ko. Mano tėtukas piešdavo, tai turiu tokį rimtą įtarimą, kad viskas čia per jį. Piešia sau gražiausiai, tai aš, vaikas, gi irgi noriu. Taip ar ant popieriaus lapo, ar, jo neradus, ant saldainių dėžutės, piešiau, piešiau, piešiau, svajojau būti dailininke, paaugus dar ir eiles ėmiau rašyt, po kurio laiko dar ir gitara užsimaniau grot, ir dainuot bandžiau, kaip čia pasakius, kokie menai bebūtų, viską norėjau išbandyt.
Kai tėtis su mama nusipirko pirmąjį fotoaparatą, visiškai paprastutį mažutį skaitmeninį aparačiuką, išbandžiau jį. Užkabino. Bet taip užkabino, kad pasiimdavau jį ir lėkdavau laukan kur akys mato fotografuodama bet ką, rimtai, bet ką: pievą, dangų, žolytę, lapelį- VISKĄ. Iš vieno šono, iš kito, dieną, naktį. Tai taip ir fotografuodavau tą viską metų metus, man patiko, aplinkiniams irgi, na, vis pagirdavo, tai kaip ir nebuvo priežasties liautis. Užaugau, fotografavau toliau, studijavau ir laisvu metu toliau pyškinau, karts nuo karto ką nors nupiešdavau, parašydavau.
Pirmus metus universitete taupiau stipendiją ir metų gale sukaupus sumelę išleidau ją naujam fotoaparatui, nuosavam, ach, koks buvo džiaugsmas. Susituokėm su vyru - aš toliau fotografuoju lapelius ir vabaliukus. O vyras vis kalbina pabandyti fotografuoti žmones, aš tuo tarpu vis prisigalvoju pasiteisinimų, kodėl nenoriu: tai neįdomu man, tai manau, kad žmonėms nepatiks, tai aš technikos tinkamos neturiu.
Taip ir atsikalbinėjau, kol gimė Liukutė. Štai ji viską ir pakeitė. Žinot tą jausmą, kai žiūri į savo vaikutį ir jis tooooooks gražus, toks mielas, toks pačių pačiausias. Štai nusišypsojo, štai liežuviuką iškišo, akytę mirktelėjo, oi, pasikreipė taip, oi, anaip, ir viskas taip žavi, taip nuostabu atrodo, norisi VISKĄ įamžinti. Aš tik ir spaudžiau kasdien fotoaparato, nutaikyto į dukrytę, mygtuką, kol vieną dieną šitaip bepyškindama atsipeikėjau, kad fotografuoju žmogų. Ir man tai patinka! Tai gal visgi verta pabandyti fotografuoti kitus? Pabandžiau. Tiesa, prireikė tam beveik metų, kol patikėjau savo jėgomis.
Metus mokiausi būti mama, o kai jau visai įsivažiavau į šitą vaidmenį, susikūriau naują. Sugalvojau, kad būsiu fotografė, ir ja tapau. Štai taip paprastai. Fotografavau draugus, drauges, artimuosius, jų vaikus, paskui jau atsirado ir nepažįstamųjų, kurie nori nuotraukų. Žodžiu, fotografavau tiek suaugusius, tiek vaikus. Bet geras visur nebūsi, nusprendžiau susiaurinti savo veiklos ratą. Pasirinkau apsistoti tik ties vaikų fotografija. Pasivadinau „Mamutukus“ (feisbuke puslapis ČIA) ir darbuojuosi.
Kodėl vaikai? Nes aš negaliu pakęsti suvaidintų nuotraukų, na, tų, kur pasodino, pastatė, pasakė, kaip pasikreipti, nufotografavo. Ne. Noriu, kad mano nuotraukos būtų tikros, kad jose įamžintos akimirkos būtų realios, o emocijos nuoširdžios.
Žiūriu į nuotrauką kaip į prisiminimų saugyklą, o prisiminti juk norisi tai, kas buvo, o ne tai, ką suvaidinom. Vaikai yra tikri, nuoširdūs. Gražūs, besišypsantys, verkiantys, truputį supykę ar iki ausų įsimylėję. Su jais labai smagu dirbti, iš jų visad pasisemiu geros energijos, pozityvumo ir teigiamų emocijų. Jų nereikia prašyti švytėti, jie švyti, jei tik leidi jiems būti savimi. Tai mes ir palakstom kartu, ir pažaidžiam, pasimėtom, pasistumdom. Norėčiau tikėti, kad su kiekvienu iš jų tampam draugais. Stengiuosi kiek įmanoma įamžinti daugiau realybės. Neprašau pozuoti ir šypsotis. Lakstau paskui ir įamžinu tai, ką jie daro, ką jie bedarytų.
Vaikus fotografuoti yra šioks toks smagus iššūkis, nes jie dažniausiai lekia, bėga, tenka skubėti paskui. Prieš fotografuojant tenka susidraugauti, priprasti, truputį susipažinti ir nustoti vienas kito bijoti. SUNKU? Ne, negalėčiau tokio žodžio pasakyti. Su visais jais lengva, kai esi toks, kaip jie. O dar tie mano raudoni plaukai. Jie mano didžiausi pagalbininkai, puikiai traukia mažylių akį. Jiems visiems įdomu, neįprasta, kai kuriems gražu, kai kuriems tiesiog keista, kaip čia teta tokia ryški. Bet kuriuo atveju jie vis atsisuka į mane, noriai būna kartu ir dalijasi įvairiomis emocijomis.
Bet žinot, po visų fotosesijų pats smagiausias dalykas yra grįžti pas savo dukrelę, jei buvau ją palikusi prižiūrėti kam kitam, ir džiaugtis būtent jos vaikystės akimirkom. Neretai į fotosesijas keliaujame kartu. Ar ji man padeda? Ne. Ji laksto, pokštauja, pakliūna į kadrą, bando pasprukt ar netgi papyksta, bet ar mes turim pasirinkimą? Aišku, turim – galim tiesiog nieko nedaryti. Bet tai yra net nesvarstytinas variantas. Jei nori kažką daryti, tai imi ir darai, o visokie trukdžiai ir rūpesčiai... Na, jie yra tam, kad nebūtų nuobodu. Verčiamės kaip galim.
Daug kas klausia, kaip aš tiek visko spėju. O mano atsakymas visad paprastas ir vienintelis – „Nespėju“. Visad noriu daryti dar daugiau. Taip, dabar visad bėgu, skubu, lekiu ir nespėju, nes po 2 metų šmikio priežiūros atostogų grįžau į darbą ofise, o fotografavimo ir piešimo
nemečiau. Priešingai, prieš pat grįždama į darbą dar ėmiau ir sukūriau tokį žalią pieštinį personažą - dinozauriuką Šu. Ėmiau ir pasidalinau juo viešai, netikėtai daug kam patiko, gavau kelis užsakymus nupiešti jį, jo pagalbą sulaukiau ir kitokių smagių prašymų nupiešti tai vieną, tai kitą darbelį. Žodžiu, prieš pat grįžimą į teisininkės slides dar ir kaip iliustratorė netyčia pasireklamavau.
Dabar tarsi dirbu 4 darbus – esu skolų išieškojimo vadybininkė, fotografė, dailininkė ir, svarbiausia, mama. Nemeluosiu, neslėpsiu – pavargstu. Labiausiai pavargstu nuo skubėjimo ir panikos, kad begalė galvoje esančių idėjų dėl laiko trūkumo taip ir liks neįgyvendintos.
Tikriausiai svarstot, tai kodėl aš vis tiek visa tai darau? Nes man patinka! Tiesiog negaliu nedaryti, nes darau tai, kas džiugina ir leidžia pasijausti savimi. Nors būti manimi tai visai nelengvas dalykas. Esu be galo laiminga, kad mano pomėgiai pagaliau tapo ir mano darbu. Aš geriau skubėsiu, pavargsiu ir kartais būsiu susivėlus, bet darysiu tai, kas mane daro laimingą, nei sėdėsiu ramiai rankas sudėjus ir svajosiu apie tai, ką daryti galėčiau.
Taigi, nuo 8 iki 17 darbuojuosi ofise, po darbo lekiu pasiimti dukrytės iš darželio, skubam namo, džiaugiamės viena kita, mokomės, žaidžiam, siautėjam ar dar ką veikiam kartu, kol ateina laikas miegoti. Miegoti JAI. Meškutė miegot – mamytė prie kompiuterio tekina redaguoti nuotraukų, prifotografuotų savaitgaliais. Man velniškai pasisekė, kad tikriausiai nesu normali, nesijuokit, aš nežinau, kaip kitaip tai pavadinti, miegoti 8 valandas per parą man visad buvo ne prabanga, o kančia. Ir taip kiek tik save prisimenu. 5 valandos – pats tas pailsėti. Todėl likusią nakties dalį galiu leist kaip tik į galvą šauna. Redaguoju nuotraukas, piešiu, karts nuo karto pasilepinu knyga. Tiesa, piešimui išnaudoju ir daugelį savo pietų pertraukų ofise. Vienoj rankoj pieštukas, kitoj šakutė. Taip ir gyvenam. Greitai, užimtai, bet labai spalvotai, smagiai ir su šypsena.
Todėl labai, labai nuoširdžiai norėčiau palinkėt kiekvienai pasaulio mamai atrast savo svajonę ir jos siekti, surast jėgų bei laiko kariaut su pačių susikurtais pasiteisinimais ir tiesiog daryti.
Mano darbelius rasite:
INSTAGRAM:
@stok_sausiu – čia šiek tiek ir mano fotografijos ir mano asmeninio gyvenimo paskyra, kurioje dalinuosi motinystės džiaugsmais.
@splashtheimagination – mano piešinukai.
FACEBOOK:
Stok-sausiu – mano fotografijos.
Mamutukas– mano pasididžiavimas – vaikų fotografija.
