Susipažinkime, Rasa.
Esame penkių žmonių ir vieno šuns šeima. Dar žuvytės. Jei rimtai, turime tris vaikus – dešimtmetį Gabrielių, aštuonmetį Faustą ir keturmetę Salomėją, tada – trisdešimt aštuonerių tėtis Mindaugas ir metais jaunesnė mama Rasa. Gyvename šalia Kauno, tad mama labiau vairuotoja nei mama.
Prieš tapdama mama, dirbau pradinių klasių mokytoja. Tada tikrai nejaučiau meilės tam darbui, bet metams bėgant galvoju, kad dabar aš būčiau daug geresnė mokytoja ir, matyt, atsiradus tinkamai progai, nersiu į tai.
Kiekvienas vaikas, ateidamas į šeimą, atnešė tarsi po dovaną man – mamai, o kaip sako “happy wife- happy life”, taigi, ir visai šeimai.
Su Gabrieliaus gimimu baigiau magistro studijas ir vėl pradėjau tapyti paveikslus, su Faustu – atradau geštalto psichoterapiją, o Salomėja man atnešė šilko tapybą. Visas tas dovanas aktyviai naudoju kaip darbinę veiklą, kuri tuo pačiu yra ir laisvalaikis, nes labai maloni širdžiai.
Esate trijų vaikų mama, kaip viską suspėjate? Supratau iš laiško, kad ir auklių neturite?
Auklių neturime ir nieko nespėju. Mūsų namai tikrai ne patys tvarkingiausi, maisto ruošimas nėra mano stiprioji pusė, tad populiariausi patiekalai tokie, kuriuos lengva greitai pagaminti. Darbui norėčiau skirti daugiau laiko, bet kol kas priimu situaciją tokią, kokia yra.
Daug mamų sako, kad tapus mama joms pritrūksta laiko sau, o jūs dar naują veiklą sugalvojote?
Taip, veiklų aš prisigalvojau. Anksčiau sakydavau, kad nežinočiau, ką veikti su vienu vaiku, tačiau dabar galvoju kitaip. Visgi reikia sustoti, duoti kokybiško dėmesio vienam vaikui, paskui kitam.
Bėgti, čiupti, daryti viską greit ir negalvojant kartais nėra geriausias sprendimas, o kartais tai būtina. Kaip rasti aukso vidurį? Supratau, kad svarbiausia yra atleisti sau už klaidas, nes kitaip užtrigsi, netobulėsi ir darysi jų dar daugiau.
Papasakokite apie savo veiklą. Tiksliau, veiklas.
Pagrindinė mano veikla yra šilko tapyba. Prekinis ženklas “Šilko dovana” (puslapis feisbuke – ČIA) yra mano šilko tapybos kūdikėlis, mano sielos atgaiva. Laukdamasi Salomėjos, perskaičiau straipsnį žurnale apie šilko tapybą ir susidomėjau. Mėgstu visko daug ir greitai, tad nusipirkau priemones, rietimą šilko ir pradėjau. Kadangi dar neatsibodo, veiklą plečiu.
Prieš metus atidariau elektroninę parduotuvę. Labai malonu piešti, kurti, bet vadyba, vadyba… Kiek ji užima laiko, jėgų! Svajoju, kad galėčiau tik kurti, o kažkas užsiimtų visais kitais klausimais. Žinau, kad svajonės pildosi, taigi, kantriai laukiu.
Sulaukiu atsiliepimų, kad kad “gyvai” mano skarelės, šalikėliai, tunikos daug gražesni nei nuotraukose. Taip pat, kad labai patogu kelionėse, nes lagamine vietos beveik neužima, leidžia odai kvėpuoti, nesugeria prakaito, o išskalbus išdžiūsta per 15 minučių.
Dar konsultuoju žmones gyvenimiškais klausimais. Naudoju geštalto psichoterapijos metodus, dailės terapiją ir giluminį cirkuliacinį kvėpavimą (rebefingą).
Žodžiu, beieškodama savo gyvenimo prasmės ir dvasinės ramybės, atradau daug nuostabiai veikiančių metodikų, kurių mokiausi ir dabar taikau klientams.
Taip pat prieš metus sukūriau knygelę vaikams ir tėvams “Iš kur atsiranda vaikai?“, nes nebuvo jokios tinkamos tokiu svarbiu klausimu. Dabar atsirado dar keletas panašių. Manoji išsiskiria tuo, kad nors ir atvira, bet švelni - kalbanti ne tik apie kūną, bet ir apie dvasią.
Kaip sekasi visa tai suderinti su motinyste?
Kažkaip. Į šitą klausimą galėsiu atsakyti, kai vaikai suaugs ir sukurs savo gyvenimus. Kol kas turiu sau daug priekaištų: norėčiau būti švelnesnė mama, geresnė virėja, tvarkingesnė namų šeimininkė, kūrybingesnė menininkė, verslesnė amatininkė, meilesnė žmona, o esu “tik” laiminga moteris. Tiesiog.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios neseniai tapo mamomis ir dabar skaito interviu su Jumis?
Linkiu ramybės ir sąmoningumo. Neskubėkite. Nešiokite savo vaikus, myluokite, glauskite, leiskite jiems miegoti šalia ir t.t. Jeigu duodame to pakankamai, po metų dviejų jiems to nebereikia, nes žino, kad gali gauti bet kada.
Bandydamos juos daryti savarankiškais per greit, ne jų ritmu, tik pačios sau prisidarome daugiau veiksmo. Svarbu suprasti, kad jei nepatenkinsime kažkokio vaiko poreikio dabar, jis niekur nedings, jis grįš. Po kelerių metų, vėl ir vėl, tik jau kitomis išraiškomis, ir, patikėkite, jos nebus pačios maloniausios. Tad geriau jau pirmus metus išmyluoti ir iščiūčiuoti.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kurį sužinojau iš vaikų psichologės – kai vaikas blogai elgiasi, vadinasi, jis blogai jaučiasi. Visada. Kai geriau pagalvoji, suaugusieji irgi.
