Radvilų palikuonė Janina Radvilė: aš nesu klasikinė močiutė

 (3)
Mes, suaugusieji, didžiųjų metų švenčių laukiame ne dėl dovanų, o labiausiai turbūt dėl susitikimų, kuriems kitu metu nerandame laiko. Per šventes sodiname vaikus į automobilį ir važiuojame lankyti močiučių, senelių, tetų ir dėdžių, sėdame kartu prie vaišėmis nukrauto stalo ir kalbamės apie tai, kas seniai buvo kalbėta...
© Fotografė Nendrė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kalbiname garsiųjų LDK giminės Radvilų palikuonę Janiną Radvilę. Jei gyventų pagal klasikinį siužetą, garbaus amžiaus informacinių technologijų mokslų daktarė, koučerė, neurolingvistinio programavimo (NLP) praktikė Kipro (6) ir Faustos Ulos (2) močiutė sėdėtų supamojoje kėdėje ir gal megztų anūkams šalikėlius, bet, kaip pati sako, nėra klasikinė: iki šiol turi savo verslą, o galva pramušta milijonu reikalų.

Jau pokalbio pradžioje pasakėte: „Aš nesu klasikinė močiutė.“ Kas tai?

Pastebiu, močiutei primetamas ateinančios tarnaitės, visada šalia esančios pagalbininkės vaidmuo, neva ateis, anūkus pasaugos, pamaitins, namus išplaus, gėles palies...

Aš ir pati su malonumu pabūnu su anūku – anūkėlė dar per maža, bet ne todėl, kad jo nėra kur dėti, kam palikti. Būti su anūku man yra kur kas daugiau, nei jį saugoti: man įdomu bendrauti su juo, iš jo aš gaunu ne mažiau, o gal net ir daugiau, nei jam duodu.

Štai turime ritualą. Kai lieka pas mane, mudu su Kipru geriame arbatą. Jis prieina ir klausia: „Ar gersim?“ – „Gersim!“ Turiu porceliano puodukų rinkinį, tai Kipras sako: „Išrinksiu, iš kokio puoduko tu gersi.“ Tada mudu nusprendžiame, kur – kambaryje ar terasoje gersime arbatą, gražiai atsisėdame, jis man įpila arbatos, ant stalo padeda vazą su sausainiais... Tai yra bendravimas, o ne padabojimas.

Dar vienas vaidmuo, kurį gina visos močiutės – tai anūkėlių lepintojos...

Mes – mano marti Eglė ir sūnus Lukas kartais diskutuojame apie tai, kad tėvų reikalas – vaikus drausminti, o močiučių – mylėti. Kai Kipras būna pas mane, nebūna jokių ožių, vaikams atrodo, kad tai dėl to, jog viską jam leidžiu. O aš manau, taip yra, nes mudu tiesiog daug ir gražiai bendraujame. Kai anūkas pradeda spyriotis: „Noriu!“, aš jam siūlau: „O gal dabar išeikime į lauką, nuveikime tą ir aną ir kai grįšime, padarysime tai, ko tu nori?“ Kol būname lauke, jis užmiršta, kad norėjo to, ko jam galbūt nelabai reikia. Tėvai gal iškart sakytų: „Ne, neduosiu, negalima“, nes negali viso dėmesio skirti vaikui, o šis vos tik ko negavęs iškart užsiožiuoja. Aš turiu daugiau laiko vaiko dėmesiui nukreipti ir ne tik siūlyti, ką veikti, bet imti ir kartu tai nuveikti.

Pati užauginau sūnų, žinau, kad tėvai dėl vaiko jaučia didžiulę atsakomybę, jiems rūpi jį užauginti geru, savarankišku žmogumi ir ši atsakomybė užgožia jausmus. Būdama su anūkais tos atsakomybės nejaučiu. Kai atsakomybė nespaudžia pečių, meilė yra kitokia.

Sakėte, kad iš anūko gaunate daugiau net nei pati jam duodate. Ko daugiau, kokie tai mainai?

Jis man „duoda“ labai keisto jausmo, žodžiais nenusakomo. Todėl noriu papasakoti vieną nutikimą. Kiprui buvo kokie treji – tiek to žmogaus. Jis pas mane nakvojo. Paprastai, kai ryte atsibunda, aš jau būnu atsikėlusi, gaminu pusryčius, kažką veikiu. Girdžiu, kad Kipras mane kviečia: „Ateik pas mane pagulėti, papasakok ką nors.“ Taip mudu pagulėjome, pasipasakojome, paskui atsikėlėme, papusryčiavome ir aš nuėjau pasikapstyti į sodą, o Kipras lakstė aplink. Tik žiūriu – ateina nešinas krepšeliu. Krepšyje – seni mano batai, rado kažkur. Ir sako priėjęs: „Čia tau mano dovana už tai, kad tu ryte su manimi paguli.“ Aš net atsisėdau. Padėkojau, pabučiavau tuos senus batus...
Tai ir yra tai, ką aš iš jo gaunu. Man tai didžiulė dovana. Ilgai jos neužmiršiu. Arba štai kviečia mane važiuoti kartu su juo ir visa šeima į kelionę, nuliūsta, kad nevažiuosiu... Kaip man jautru tai, jog jis nori, kad ir aš kartu būčiau.

Esate labai užsiėmusi močiutė, turite verslą, vedate seminarus įmonėms, senjorams ir jaunoms mamytėms, bet sakote, kad turite daug laiko anūkui...

Jei pasiimu vaiką, tai visą savo veiklą „pastumiu“ į šalį. Gal ir dėl to atrodo, kad lepinu. Bet juk anūkas pas mane atvažiuoja ne taip ir dažnai. Ar reikia, ar nereikia, mudu tada einame į sodą, kepame ką nors. Negi kartą per porą savaičių parsivedusi vaiką stumsiu jį nuo savęs sakydama: „Baik, pažaisk vienas, neturiu laiko.“ Kam tada jį išvis kviestis į svečius?

Mes – mano marti Eglė ir sūnus Lukas kartais diskutuojame apie tai, kad tėvų reikalas – vaikus drausminti, o močiučių – mylėti. Kai Kipras būna pas mane, nebūna jokių ožių, vaikams atrodo, kad tai dėl to, jog viską jam leidžiu. O aš manau, taip yra, nes mudu tiesiog daug ir gražiai bendraujame.
Janina Radvilė

Vaikai „pasiima“ ne tik ir ne tiek tai, ką jiems perduodame žodžiais, kiek tai, ką pasakome savo elgesiu, darbais, o elgiamės ir dirbame remdamiesi savo įsitikinimais, nuostatomis. Todėl visiems siūlau pamąstyti, ar iš kartos į kartą perimtos nuostatos nestabdo mūsų pačių ir mūsų vaikų, ar netrukdo jiems augti. Jei trukdo, jas būtina keisti.

Kokios vyresnės kartos nuostatos labiausiai trukdo augti mažam žmogui?

Papasakosiu dar vieną istoriją. Važiavau kartą su savo vaiku iš Nidos, kurioje atostogavome, autobusu į Vilnių. Mano sūnui buvo ne daugiau nei treji. Į gretimas sėdynes susėdo močiutė su panašaus amžiaus anūkėle. Visą kelią ta močiutė anūkėlę „laikė ant vadžių“: nelipk, nežiūrėk, neimk, neliesk, prie lango nosies nekišk; vos mergaitė prisnūsta, močiutė ją budina: „Gal valgysi?“..

Mano galva, jei vaikas nieko bloga kitam nedaro, tai tegul daro, ką nori. Jei netrukdo kitiems, tai ir tu jam netrukdyk. Nei kišk per jėgą bulkas į burną, nei ką nors kita daryk. Aš pati bijočiau tokios močiutės.

Ar prisimenate savo močiutes? Kokia močiutė buvo jūsų mama?

Neturiu tokios patirties. Viena močiutė mirė jauna, kitos, kai gimiau, jau irgi nebuvo.

Mano mama buvo be galo įdomi moteris: su ja galėjai kalbėti apie knygas. Ji labai daug skaitė. Po karo, kai sugriuvo jai įprastas pasaulis, gal norėdama pasislėpti nuo realybės, ji skaitė knygas. Perskaito kokią ir sako man: „Skaityk ir tu, nes reikia pakalbėti.“ Mudvi su mama visada ginčydavomės, jos, guvernančių užaugintos, nuomonė buvo kitokia nei mano. Nuolat gerdavome kavą arba arbatą ir ji pasakodavo apie savo vaikystę dvare. Prasidėjus trėmimams į Sibirą, mūsų šeima slapstėsi ūkyje, būdavo, reikia daržą ravėti, tai mes, vaikai, mamai neleidžiame, kad tik žmonės nesijuoktų. Nes ji, būdavo, atsisėda į vagą, vienoje rankoje – cigaretė, kitoje – peiliukas ir krapšto juo aplink svogūnus, o tada dviem pirštais žolę ištraukia... Liepdavome jai eiti gerti arbatos, o su sese pačios ravėdavome – taip ir išmokome dirbti. Ir nors mama nemokėjo tvarkyti buities ir ūkio reikalų, tie mudviejų pokalbiai man davė daug daugiau...

Savo sūnų auginote viena. Ar nebuvo sunku?

Aš visada maniau, kad vaikas yra mano variklis. Tai, ką duodi savo vaikui, duodi pirmiausia sau pačiam. Mums gal materialiai nebuvo lengva, bet tai nėra didelis sunkumas, be to, taip augę vaikai yra ūkiškesni. Būdavo, nueiname į parduotuvę, sūnus nieko neprašo pirkti, tik „aš noriu pačiupinėti, pažiūrėti“. „Jei nori, galiu nupirkti.“ – „Ne, mama, ateisime kitą kartą.“ Niekada jam neaiškinau, kad mes kažko negalime, kad sunku, tiesiog vaikas kartu su manimi gyveno mūsų gyvenimą, jautė, matė, viską pats suprato.

Todėl man keista, kai keturiems žmonėms sunku auginti vieną vaiką. Manau, kad daug savo gyvenime pasiekiau tik todėl, kad stengiausi pagerinti sąlygas vaikui. Pastačiau namą, nes mačiau, kad jis nori erdvės. Nusipirkome automobilį, nes jam labai norėjosi. Dariau dalykus, kurie buvo sunkiai įmanomi, jei vaiko nebūčiau turėjusi, vargu ar tiek būčiau padariusi.

Stebite šiuolaikines mamas ir tėčius. Ką pastebite?

Visada daug dirbau, negalėjau skirti vaikui tiek dėmesio, kiek dabar galiu skirti anūkams. Tačiau visada stengiausi, kad sūnus kuo trumpiau būtų valdiškuose namuose – darželyje. Jis nėra valgęs pusryčių darželyje, nes visada atvesdavau vėliau. Eidavau su saldainiais pas sekretores, jog užrašytų man antrą paskaitą ir nereikėtų būti darbe prieš devynias, kad tik galėčiau sūnaus anksti nežadinti, leisti jam išsimiegoti, kad mudu abu ramiai papusryčiautume. Jei paskaita baigdavosi pirmą, prašydavau auklėtojos sūnaus neguldyti pietų miego, pasiimdavau į darbą. Jis nėra valgęs vakarienės darželyje.

Aš visada maniau, kad vaikas yra mano variklis. Tai, ką duodi savo vaikui, duodi pirmiausia sau pačiam.
Janina Radvilė

Stebiu ir matau, kad ir tada, ir dabar daug tėvelių laukia, kada vaikas darželyje pavalgys vakarienę, tik tada eina jo pasiimti.

Niekada nesu nuėjusi į svečius viena, be vaiko, nors visada galėjau kam nors jį palikti. Buvimas kartu sustiprino mudviejų ryšį. Pamenu, jau buvo studentas, kai ruošėmės atostogauti Graikijoje. Kolegos stebėjosi: „Sūnus važiuoja į Graikiją su tavimi?“ – „O kodėl turėtų nevažiuoti?“ – „Mūsų vaikai nebenori...“ „Na, matyt, ir jūs kažkada nenorėjote“, – pagalvodavau.

Anūkui vis pasakojau, kaip mudu su jo tėveliu traukinuku važiuodavome į kaimą, į Zervynas. Jis sako: „Ir aš noriu traukinuku.“ Taigi, vieną kartą mudu susiruošėme važiuoti traukiniu į Zervynas. Sūnus įspėjo: „Nepaėmei nei žaidimų, nei knygutės, tavo telefonas senas, ką jis veiks, tu pražūsi per tas valandas...

Į traukinio vagoną įėjo ir šalimais įsitaisė mama su maždaug Kipro amžiaus vaikučiu. Mama įkišo sūnui į rankas mobilųjį telefoną su žaidimais, pati susidėjo su kojas ant sėdynės ir skaito žurnalus. Vos vaikas pradeda nuobodžiauti, mama sako: „Duok, įjungsiu kitą žaidimą.“ O kad mums su Kipru bent vieną minutę nebūtų buvę ką veikti! Žiūrime pro langą – tai karvė, tai arklys, tai išardyti geležinkelio bėgiai, o kodėl jie išardyti, ką su jais darys? Tai nulūžęs medis, tai miškas, tai eina diedas, tai arklys važiuoja... Įspūdžių ir kalbos užteko iki pat Zervynų!

Radvilų palikuonė Janina Radvilė: aš nesu klasikinė močiutė
Svarstau, ką šiuolaikinis vaikas turi patirti, kad išgyventų tokį wow džiaugsmą. Man atrodo, kad pertekliaus gyvenimas atima džiaugsmą ir šventę.
© Fotografė Nendrė

Kokios jūsų Kalėdos?

Anksčiau vaikai rinkdavosi mano namuose, o šiemet rinksimės pas juos, nes daugiau erdvės. Paruošiu tradicinių valgių. Šližikus, dabar juos vadina kūčiukais, visada kepu pati pagal receptą, kurį paveldėjau iš mamos. Sako, nupirksime parduotuvėje. Nupirkti dabar gali visko – net aguonų pieno. Neįleidžiu tokių į namus!

O vaikystėje, kai kaime su tėvais gyvenome, slapstėmės, turėjome nianią, nuo karo likusią kunigo šeimininkę, kuri pas mus glaudėsi ir labai daug metų tvarkė namus. Ji dengdavo gražų stalą, o mes visi per užšalusį ežerą eidavome į pirtį pas kaimynus. Išsimaudydavome ir per ledą – atgal. O namuose laukia didele staltiese dengtas stalas, kompotai, kisieliai... Net obuoliai tada mums buvo skanumynai...

Svarstau, ką šiuolaikinis vaikas turi patirti, kad išgyventų tokį wow džiaugsmą. Man atrodo, kad pertekliaus gyvenimas atima džiaugsmą ir šventę.

O aš prisimenu, kad man spalvotas kojines į maišelį įdėjo, tokias paprastas kojines spalvotais dryžiukais. Apsiaudavau ir norėdavau, kad visi jas matytų.

Ką dovanosite anūkams?

Dabar ir dovanėlę sunku vaikui išrinkti, nes garaže žaislų tonos stovi. Suprantu: myli tėvai vaikus, tai ir perka. Bet ar pirkimu meilė matuojama? Čia kaip ta mama, kuri traukinyje kojas susikėlusi žurnalus skaito, o jos vaikas telefonu žaidžia. Man atrodo, būtų geriau, jei mama tas dvi valandas būtų su vaiku kalbėjusi. Juk daug ką vaikui galima pasakyti, jis juk nežino daugybės dalykų. Kartą riedėjome su Luku traukiniu į Zervynas, vaikas pamatė karvę pro langą ir rėkia per visą vagoną: „Mama, ar karvė deda kiaušinį?!“ Tai štai ir pasakok vaikui, kad karvė kiaušinių nededa.

Gal geriau padarykime vaikams bendravimo dovaną? Šiluma, apkabinimas, pokalbiai yra geriau nei daiktai.

Gal aš anūkui padovanosiu išvyką dviese? Nupiešiu ant atviruko traukinį, namuką, kuriame nakvosime... Nusivešiu jį į Druskininkus, SPA, baseiną, vakare pavakarieniausime restorane, kuriame gros gyva muzika, pernakvosime ir grįšime. Tai ir bus mano dovana: dėmesio dovana.

**

Lapkričio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Išskirtinis interviu su mama tapusia dainininke Auguste Vedrickaite.

Naujas redakcijos kūdikis - Emilija.

Skaniausia košė mažyliui: specialistės patarimai ir mamų išbandyti receptai

Pažintis su laikinąja socialine globėja, kuri mamos pienu maitina abu - sūnų ir globojamą mažylį

Vaikas serga: kuo jį maitinti, kad greičiau pasveiktų

Namų mokykla: Lietuvoje vienijasi šeimos, norinčios pačios mokyti savo vaikus namuose ir neleisti į mokyklą

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eglė Straleckaitė: dabar svarbiausia – neužbučiuoti vaikelio

Šokėja ir šokių mokytoja Eglė Straleckaitė–Daugėlė (25 m.) su vyru verslininku Justinu Daugėla (28 m.) augina trijų mėnesių dukrytę Vakarę.

Princą George ir princesę Charlotte aplankė ypatingi svečiai

Karališkosios šeimos atžalos princas George ir princesė Charlotte vakar sulaukė ypatingų ir seniai matytų svečių.

10 princesės Dianos citatų, kurios privers susimąstyti (1)

Jungtinei Karalystei princesė Diana padovanojo du sosto paveldėtojus – princą Williamą ir princą Harry. Ji sugebėjo įskiepyti sūnums pagarbos vienas kitam, meilės šeimai ir, savaime suprantama, moterims jausmus.

Merūnas: mano karjeros kaina – nesimatymas su vaikais (10)

Išnaudoti talentą ir siekti karjeros, ar atsidėti šeimai? Žinomi Lietuvos žmonės tampa pavyzdžiu, kaip suderinti asmeninius ir karjeros iššūkius, nors pripažįsta – tai nelengva.

Šarūnas ir Laura Mazalai su dukrytėmis dalyvavo ypatingoje fotosesijoje (1)

Žurnalistai, restorano „Valflių namai" įkūrėjai, Šarūnas ir Laura Mazalai, pirmą kartą leidosi į avantiūrą su visa šeima.

Austėja Landsbergienė atskleidžia laimingos šeimos receptą (25)

„Kai žiūriu atgal, kartais net šiurpuliukai perbėga, kaip turėjo būti sunku: dirbi per du darbus, mokaisi, gyveni mažulyčiame nuomojamame bute, vaikai mažulyčiai, auklei neturi pinigų, tad kvietiesi tik tada, kai jau būtinų būtiniausiai reikia...“ - sako žinoma edukologė, socialinių mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Girmantė Vaitkutė: kuo daugiau vaikų, tuo širdis didesnė ir rankos apkabinimams tarsi pailgėja

Girmantė atvira: vaikų ji nori labai ir net ne svarbiausia jai būtų aplinkybės. Svarbiausi jai - mamos pasakyti žodžiai: „Nesvarbu, ar ištekėjusi, ar ne, svarbu, kad iš meilės". Apie taip laukiamus vaikus, gyvenimo stebuklus ir moteriškas patirtis kalbamės su įstabaus balso savininke, atlikėja Girmante Vaitkute.

20-ą vaiką pagimdžiusi moteris pareiškė, kad tai jau pabaiga (19)

20 vaikų per 30 metų. Tokia įspūdinga vaikų statistika gali pasigirti pati gausiausia Didžiosios Britanijos šeima.

Radvilų palikuonė Janina Radvilė: aš nesu klasikinė močiutė (3)

Mes, suaugusieji, didžiųjų metų švenčių laukiame ne dėl dovanų, o labiausiai turbūt dėl susitikimų, kuriems kitu metu nerandame laiko. Per šventes sodiname vaikus į automobilį ir važiuojame lankyti močiučių, senelių, tetų ir dėdžių, sėdame kartu prie vaišėmis nukrauto stalo ir kalbamės apie tai, kas seniai buvo kalbėta...

Antro vaikelio besilaukianti Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: vaikai yra stebuklas (3)

Prie Krizinio nėštumo centro akcijos prisijungusi dabar antro vaikelio besilaukianti Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė klausia: "Gal galime padaryti gražesnį pasaulį su vaikais?".

Įkvėpta motinystės lietuvė sukūrė knygą, kuri vaikus nukels į XVI amžių (1)

„Elenos istorija: labirintų paieškos“ – tai neeilinis, Lietuvos istorija paremtas pasakojimas apie keturis draugus, iš tiesų galėjęs įvykti XVI amžiuje Vilniuje.

Dr. Arūnas Liubšys apie gimdymą namuose: daug kas nutylima (47)

"Pastaruoju metu vis dažniau moterys kovoja už teisę gimdyti namie. Bet kur kas dažniau medikams tenka prabilti apie tai, kuo baigiasi tokia drąsa", - rašoma naujoje dr. Arūno Liubšio knygoje "Naujagimių gydytojo užrašai".

J. Arlauskaitė-Jazzu: motinystei pasiruošti neįmanoma (5)

Atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu dainų tekstai kupini jausmų ir meilės. Ir Justės gyvenime jų netrūksta. Pati atlikėja prisipažįsta, dabar jos gyvenime ramybės ir harmonijos laikas.

Janet Jackson neįmanoma atpažinti: kas lėmė tokius pokyčius

51 metų Janet Jackson nustebino savo gerbėjus pasirodžiusi neatpažįstamai pasikeitusi savo koncertinio turo Luizianoje metu.

Sandra: nedirbau tik dvi savaites iki gimdymo (12)

Kaune gyvenanti stilistė, kirpėja ir prekinio ženklo „Virgo wedding dress" įkūrėja Sandra Paulauskaitė - Sabaliauskienė su vyru Roku pirmagimės Atėnės susilaukė vos prieš kelis mėnesius.