Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę

Ingrida (29 m.) ir Ignas (37 m.) Vaitiekūnai prieš dvejus metus nusprendė įsivaikinti romų tautybės penkiametę Mariją. Dabar mergaitė, kaip pati sakė, gyvena laimingą gyvenimą. Ji – toks pats vaikas kaip ir kiti jos bendraamžiai, turinti savo charakterį, kaprizų, yra be galo smalsi. Kai kalbėjome su jos tėvais, ji net kelis kartus patikslino, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi.
© DELFI / Andrius Ufartas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pradėkime nuo pradžių. Kaip nutiko, kad Marija atsirado pas jus?

Ingrida. Nuvažiavome į kūdikių namus, vežėme drabužėlių ir žaislų ir pamatėme ją. Iš daug vaikų pamačiau tik ją.

Ignas. Ji labai išsiskyrė iš kitų vaikų – ir tikrai ne dėl to, kad tamsių bruožų, tiesiog turėjo kažką tokio, ką galima pavadinti „tavo". Sunku žodžiais paaiškinti, koks tai jausmas. Ingrida pirma pamatė ir man parodė.

Ingrida. Ją pamačiusi vakarais grįždama iš darbo verkdavau, kad toji mergaitė yra tenai – kūdikių namuose. Aš norėjau kaip galima greičiau pasiimti Mariją, o Ignui, kaip vyrui, reikėjo laiko, kad susitaikytų su ta mintimi. Kūdikių namai labai atviri, jie įsileidžia svečių, žmonių su dovanomis, tų, kurie atveža renginių. Neužsidarę nuo pasaulio, ten nuolat kas nors vieši, vaikai nebebijo žmonių ir nebežiūri į kiekvieną kaip į potencialų tėvą. Nors Ignas pažaidė su vienu berniuku, tai sunkiai jis atsiskyrė.

Ignas. Čia gi ne daiktą iš parduotuvės pasiimti, kurį, jei nepatiks, galėsi grąžinti. Tai begalinė atsakomybė ir dar reikia susitaikyti su mintimi: „Kaip ji bus mano, jeigu ji yra ne mano..." Mano ji pasidarė gal tik po kokių pusės metų, kai pradėjome gyventi drauge. Vyko adaptacija, mes taikėmės vienas prie kito.

Ingrida. Gal savaitę patyrėme tik­rą euforiją, kai paguldai į lovytę ir tiesiog gėriesi, turbūt tą patį patiria tėvai, kai sulaukia kūdikėlio. Paskui rožinis periodas praėjo ir prasidėjo visi cirkai...

Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę
© DELFI / Andrius Ufartas

Jūsų nei kiek nekankino baimė, juk nežinojote ir dabar dar nežinote, kas toji mergaitė...

Ignas. O kai sulauki savo vaiko, tai jau tikrai žinai, kas bus? Lygiai taip pat nežinai, kokie genai ir kaip „sukris". Ar mūsų giminėje visi jau tokie tobuli? Manau, kad tikrai ne.

Ingrida. Mes žinojome tik tiek, kad rimtų sveikatos bėdų Marija neturi.

Ignas. Tai buvo tikrai svarbu žinoti, kokia atsakomybė tavęs laukia, nes vaikas, turintis negalią, – tai dar daugiau atsakomybės, jau reikėtų paaukoti savo gyvenimą, tai visiškas atsidavimas.

Ingrida. Mes norėjome paimti ir Marijos brolį, bet jo mums tiesiog nedavė, nes berniukas turi didelę negalią, pažeistos jo smegenys. Kūdikių namų darbuotojai sakė, kad turime jau vieną vaiką ir privalome jam suteikti viską, kad jausmai negali atimti proto, kad reikia pasiryžti visą gyvenimą tokiam vaikui būti slauge. Juk valstybė pas mus nelabai padeda, jei vaikas neįgalus.

Man apskritai sunku suvokti, kaip tokia sveika mergaitė iki penkerių metų gyveno kūdikių namuose ir jos niekas nenorėjo nei globoti, nei įvaikinti.

Ignas. Na, kam vynioti į vatą, įvardykime garsiai, jos nenorėjo todėl, kad ji romė, tautybė visus gąsdino.

Ingrida. Kai nukeliavome į savivaldybę norėdami įsivaikinti, apie ją ten visi žinojo ir labai mums pagelbėjo. Ir kūdikių namų, ir savivaldybės darbuotojai pažiūrėjo į mūsų situaciją tikrai ne biurokratiškai, o žmogiškai.

Ignas. Marija jau buvo atiduota vadinamajam tarptautiniam įvaikinimui, bet visi mums padėjo greitai susitvarkyti visus popierius ir nuoširdžiai džiaugėsi, kad atsirado bent viena šeima, kuri jos panoro. Mergaitė turėjo tokią stigmą vien dėl to, kad ji romė.

Marija. Aš jums ne kokia Roma.

Ignas. Gerai, dukryte, tu – mūsų čigoniukė.

Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę
© DELFI / Andrius Ufartas

Marija irgi pajuto, kad jūs esate jos?

Ingrida. Ji mūsų net nematė, pirmąkart susitikome, kai atvažiavome jos pasiimti, jau susitvarkę visus reikiamus dokumentus. Juk iš pradžių manėme, jog tik susitvarkysime „popierius", kad galėtume Mariją pasiimti savaitgaliams per atostogas, bet kai Ignas nuvažiavo, jam pradėjo krauti visus jos daiktus ir asmens dokumentus.

Ignas. Iš tiesų pirmą kartą norėjome ją tik pasiimti, kad atšvęstume jos gimtadienį, o manęs tiesiai paklausė: „Jūs imate Mariją ar ne?" Negerai vaikui, pasirodo, kai jis kaip daiktas tai paimamas, tai atgal grąžinamas, per didelė trauma, nes gali pradėti manyti, kad jei parvežamas iš namų į kūdikyną, gal yra blogas, gal ką ne taip padarė. Jeigu jau imt, tai iš karto ir „ant visai".

O kaip judu tarpusavyje kalbėjotės? Maždaug taip: „Tai imame?"

Ignas. Žinokite, panašiai. Man atrodo, kad vaikams niekada neatsiranda tinkamo laiko, tai to trūksta, tai ano – mokslai trukdo, nuosavo būsto nėra, per mažai uždirbame ir t. t., ir pan. Tai kada ateis tas tinkamas metas, taip ir pražiopsoti gali, tiesiog jeigu likimas siunčia, biologinis tai vaikas ar ne, reikia imti.

Sunkus pats procesas, kai nusprendi svetimam vaikui suteikti namus ir meilę?

Ignas. Nei lengvas, nei sunkus, priklauso nuo žmonių, su kuriais tenka tokiomis aplinkybėmis susidurti, mums pasisekė sutikti daugiausia geranoriškų. Šitas procesas paprastai tikrai nevyksta, daugybė žmonių mus tikrino, buvo atėję iš savivaldybės, iš vaiko teisių apsaugos tarnybos, teko visas pažymas surinkti iš narkologinio dispanserio ir pan. Mes ir patys nesėdėjome sudėję rankų, visur ėjome, su visais kalbėjomės.

Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę
© DELFI / Andrius Ufartas

Kokia Marijos biologinių tėvų istorija?

Ingrida. Jos mamos motinystės teisės apribotos neterminuotam laikui. Ji niekada nesidomėjo savo vaikais, jų turi septynis – ir visi globos įstaigose.

Ignas. Kai patenka į įkalinimo įstaigą, jai sukyla kažkokie jausmai ir ji parašo laišką, bet tik išėjusi į laisvę tuoj viską pamiršta. Mes nebuvome su ja susitikę, mums taip patarė specialistai. Nuo Marijos neslepiame, kad ji įvaikinta, įtėvių kursuose mus pamokė, kaip elgtis. Jeigu, tarkime, paauglystėje kaip nors sužinotų, kad yra įvaikinta, o mes slėpėme, tai jai atrodys, kad viskas yra melas, ne tik tai, jog nesame jos biologiniai tėvai.

Ingrida. Ji gan didelė, kad galėtume ką nors nuo jos nuslėpti, Marija jau iš kūdikių namų atėjo nemažai apie save žinodama.

Kokia Marija pasirodė, kai parsivežėte iš kūdikių namų?

Ingrida. Ji paniškai bijojo naminių gyvūnų – šunų ir kačių, todėl iš pradžių tik sėdėdavo ant stalo ir niekur nejudėdavo.

Ignas. Ji net... krapų bijojo...

Ingrida. Nusivedžiau į daržą šaltibarščiams krapų pasiskinti, daviau palaikyti, kad šveitė tuos krapus, kad pradėjo spiegti. Matyt, kažkoks naujas pojūtis. Bijojo bet kokio gyvio, kuris šiaip vaikui būtų įdomus – musyčių, skruzdžių ir pan. Vienu metu jau buvau pradėjusi įtarti, kad ji apsimeta, nes juk nesėdėjo uždaryta ir kūdikių namuose, eidavo į mišką, važiuodavo į turgų... Galbūt ji taip adaptavosi naujoje aplinkoje.

Marija. Aš į jokius krapus niekada neidavau, ir į muses, ir į skruzdes...

Kaip elgėsi, kai parsivežėte?

Ingrida. Pirmas dvi savaites atostogavau ir viena su ja leisdavau laiką, kol Ignas būdavo darbe. Jūs net neįsivaizduojate, kokį psichologinį karą ji su manimi kariavo... Kai tik vyras grįždavo, tapdavo šilkinė, tik jis per duris – vėl teroras. Nei kaip jam papasakoti, verkdavau valandą, paskui „išsikraudavau" ant jo. Pradėjome labai pyktis. Bet pakalbėjome, susiėmėme, esame suaugę žmonės. Tikrai pirmieji mėnesiai nebuvo leng­vi. Dirbau tuomet aukle, prižiūrėjau dvejų metukų berniuką, man leisdavo atsivesti Mariją. Tik išsivesdavau ją į gatvę, ji ir pabėga arba parpuola ant šaligatvio ir spardosi, elgdavosi kaip laukinis žvėrelis. Dienoms bėgant eidavome kartu į miesto centrą, kad ji priprastų prie žmonių, prie gatvių, prie judėjimo, taip po truputį, po truputį pralaužėme ledus. Vaikas, kurį prižiūrėjau, buvo dvimetis, o Marija – penkiametė, bet jie savo protu ir įgūdžiais buvo vienodi. Aš ir dabar dėkinga tai šeimai, kurioje dirbau, kad leido man atsivesti Mariją, juk retas kuris sutiktų, kad jų šeimoje toks laukinukas sukiotųsi.

Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę
© DELFI / Andrius Ufartas

Ji visiškai neklausė?

Ingrida. Visiškai nesuprato, kas galima, ko ne, kur tos ribos, kurių peržengti nevalia, nors Igną pripažino iš karto.

Ignas. Mes svarstėme, kad tai dėl to, jog buvo kažkada mačiusi savo mamą, o tėčio net akyse nebuvo regėjusi. Mane priėmė greičiausiai kaip iš kažkur atsiradusį tėtį palaidūną, o Ingridą – kaip kažkokią savo tikrosios motinos konkurentę.

Ingrida. Mane tikriausiai pripažino gal po pusės metų, lūžis įvyko, kai pradėjome kartu su Marija lankyti zumbos treniruotes, trenerė pasiūlė. Ir po truputį pradėjo tarti žodį „mamytė". Tada jau tėvelis buvo nustumtas į šoną.

Jeigu atsiras jūsų bendras vaikelis?..

Ignas. Atsiras, tai atsiras, gyvensime kaip gyvenome, Marija turės broliuką arba sesutę, kas čia tokio neįprasto?

Ingrida. Mes visaip svarstėme, gal geriau pirma savo, paskui įsivaikinti, bet ji atsirado neplanuotai. Ir nebiologiniai vaikai atsiranda neplanuotai, tiesiog.

Ignas. Tikrai – ir taip greitai, nepraėjo net devyni mėnesiai, toks ankstukas ta mūsų Marija. (juokiasi) Per vieną dieną jai viską supirkome – ir drabužėlius, ir lovytę, nes neturėjome nieko, juk manėme, kad procesas užtruks, kad turėsime laiko apsiprasti su ta mintimi, bet nutiko taip, kaip nutiko, ir nei sekundės to nesigailime.

Jums patiems reikėjo laiko susitaikyti su mintimi, kad turėsite vaiką – ir iš karto nemažą...

Ignas. Be jokios abejonės, mes ir patys buvome pilni stereotipų. Pamenu, kaip nuvažiavome į vieną prekybos centrą, susėdome pavalgyti ir Marija sako: „Žiūrėkite, kokia graži mergaitė ten sėdi ir koks gražus jos žiedelis..." Mūsų pirma mintis buvo: „O, jau čigoniški genai lenda..." Mes ir dabar tarpusavyje ta tema pajuokaujame taip patys save patraukdami per dantį.

Ingrida. Pačioje pradžioje, kai pasi­ėmėme, net buvome ją pamiršę. Įsivaizduokite, paguldėme anksti, kaip buvo pratusi kūdikių namuose, apie aštuntą vakaro, sukomės patys po namus, nusprendėme, kad reikia nuvažiuoti į parduotuvę, stovime eilėje ir staiga prisimename, kad vaikas vienas liko namuose. Mums taip pat nebuvo paprasta, juk nebuvo tų devynių mėnesių, nebuvo kūdikystės, daug ko nebuvo...

Ignas. Man tų sauskelnių keitimo kažkaip netrūksta.

Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę
© DELFI / Andrius Ufartas

Kokia buvo artimųjų reakcija, kai pasiėmėte globoti mergaitę?

Ingrida. Niekas draugų nesuabejojo mūsų sprendimu, mano tėvai neprieštaravo, buvo tik už.

Ignas. Mano tėvai reagavo atsargiau, jie kalbėjo apie genus ir paveldimumą, mat dirba darbą, kuris susijęs su vaikais, neturinčiais tėvų. Tik norėjo įsitikinti, ar mes tikrai pasiruošę tam, kas mūsų galbūt laukia. Normalus klausimas ir kaip tėvų, ir kaip žmonių, kurie matė ne tik šviesiąją įvaikinimo pusę.

Dabar mes turime nuolatinę jos globą. Taip, už tai yra mokami pinigai, jei įsivaikintume, jie stipriai sumažėtų, vaiką auginti kainuoja, iš pradžių tai buvo tikrai gera paspirtis, nes Mariją leidome į privatų darželį, nors galėjome be jokios eilės pakliūti į valstybinį. Tiesiog norėjome suteikti jai visa, kas geriausia, juolab kad jai tikrai reikėjo pasivyti bendraamžius. Nebuvo lengva pakliūti į privatų darželį, niekas į akis nepasako, kad nenori priimti todėl, kad įvaikinta, o dar romų tautybės, „vyniodavo vyniodavo", kol surasdavo priežastį atsakyti. Palikime tai jų sąžinei, mes nepykstame. Mūsų ir dabar nepriėmė į mokyklą, kuri priklauso pagal gyvenamąją vietą, girdi, mergaitė neišlaikė egzamino, kuris buvo surengtas be tėvų. Taip nutiko tikrai ne todėl, kad ji kažko nemoka, o todėl, kad mokykla prestižinė, ten tokiems kaip Marija, matyt, ne vieta...

Galėtume ją įsivaikinti nors rytoj, bet esame nusprendę atidaryti jai sąskaitą, kad tie valstybės skiriami pinigėliai jai „kapsėtų" iki kokių šešiolikos metų, mergaitė turės savo fondą, tarkim, mokslams.

Ingrida. Dėl pavardės, turto ir paveldėjimo įsivaikinsime ją vėliau. Mes paprasti žmonės, mums pinigais nelyja, abu esame samdomi darbuotojai, tai jeigu valstybė šitaip mums padeda, kodėl to atsisakyti.

Dabar, kai Marija su jumis jau dvejus metus, galite pasakyti, koks jos charakteris?

Ingrida. Yra beprotiškai drąsi, be jokių kompleksų, neseniai buvome Palangoje, sėdėjome kavinėje, ji pasakė, kad nori šokti, nuėjo ir pakvietė nepažįstamą berniuką. Labai mėgsta bendrauti, kai išeina į lauką, tai tik pasižiūrime pagal išmanųjį įrenginį, kuriam pasvietyje, su kuriais kaimynais dabar bendrauja.

Ignas. Jau kaip mėgsta šokti ir dainuoti... Savo kūrybos dainas taip traukia, kad visi nuovargiai išsilaksto. Sukneles pūstas dievina, blizgančias, bet jas, matyt, mėgsta visos tokio amžiaus mergaitės. Ji labai rūpestinga, rūpinasi kitais vaikais, dabar jau mes ją pagadinome, palepinome. Jau atsiranda kaprizų, pavyzdžiui: „Kodėl jūs mane pasiėmėte iš kūdikių namų, jei vis tiek nemylite, nenuperkate žaislo" arba „Ne tokių tėvų aš norėjau", dar grasina, kad išeis ir paliks mus. Žodžiu, elgiasi kaip bet kuris kitas jos amžiaus vaikas ir jokio skirtumo, kad ji ne biologinė mūsų duktė. Pasikalbame ir išsiaiškiname, kokios mūsų šeimos taisyklės, ir toliau gyvename.

Ingrida. Jai labai patinka Radžis, tiesiog beprotiškai, bet ji jo gėdijasi, pats dainininkas siūlė kartu nusifotografuoti, Marija nėjo. Per daug patinka...

Ignas. Per tuos dvejus metus, kol mes su ja gyvename, taip pasikeitė, išsiskleidė, sužydėjo, pasivijo bendraamžius. Puikus, nuostabus vaikas, neįsivaizduojame gyvenimo be jos.

**

Naujame, gruodžio mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Interviu su neseniai mama tapusia šokėja Egle Straleckaite.

Kaunietės Giedrės istoriją apie tai, kaip išgirdusi sūnelio diagnozę, ji nenuleido rankų.

Psichologės patarimus apie brolių ir seserų santykius.

Neįprastų kalėdinių dovanų idėjomis dalijasi žinomos Lietuvos mamos.

"Vaikų mados" puslapiuose šįkart karaliauja kūdikiai.

Naujienų prenumerata

Veidai

Iš miesto į kaimą išsikėlusi šeima: kasdien – po 100 km? Na, ir kas čia tokio (10)

Elena (28 m.) ir Viktoras (32 m.) Silickai, šiemet daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes" organizuojamuose rinkimuose nominuoti Metų šeima, prieš keletą metų miesto šurmulį iškeitė į kaimo ramybę.

Karališkos šeimos, kurių didžiausias turtas – būrys vaikų

Princas Williamas ir jo žmona Kate Middleton laukia trečio vaiko. Ši žinia sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Visgi daugiavaikės šeimos nėra retenybė tarp daugelio šalių valdančių dinastijų.

Akimirkos iš Zvonkų dvynukų gimtadienio: Kalėdų senelis ir kitos linksmybės

Pirmojoje K. ir D. Zvonkų dvynių gimtadienio šventėje buvo visko – ir Kalėdų Senelis, ir daug vaikų juoko, ir linksmybių.

Kate Middleton trečiu gimdymu ketina sulaužyti tradicijas (1)

Sklando gandai, kad Kembridžo kunigaikštienė Kate Middleton svarsto galimybę trečiąją atžalą gimdyti namuose. Apie tai pranešė Didžiosios Britanijos žiniasklaida, skelbia womanshealth.com.

Mažasis princas per kalėdinį vaidinimą gavo toli gražu ne karališką vaidmenį (6)

Prieš Kalėdas daugelyje vaikų darželių ir mokyklų tėvai kviečiami į vaidinimus, kuriuos vaikai rodo spektaklį, deklamuoja eilėraščius ar dainuoja dainas.

Dukrytės Onos susilaukusi dainininkė Ieva Narkutė: „Motinystė būna visokia"

Dainininkė, dainų kūrėja Ieva Narkutė-Šeduikienė (29 m.), susilaukusi pirmagimės Onos, pernai lapkritį prisidėjo prie mamų genties. Kaip scenoje fatališkos moters įspūdį keliančiai Ievai sekasi kurti naują – mamos vaidmenį?

Jurgita Pocienė: vieną auginti sunkiau negu šešis (6)

Visos mamos žino, kad vaikus tarpusavyje lyginti šiukštu draudžiama. Mes to ir nedarysime. Tačiau kai pokalbio leidiesi su šešių vaikų – trylikametės Pajautos, vienuolikmetės Mortos, dešimt­metės Barboros, septynerių Kerniaus, dvimetuko Petro ir vos prieš du mėnesius į šeimą atėjusios Katrės mama Jurgita Pociene (40 m.), negali jos nepaklausti, ar skiriasi pirmo ir, tarkim, penkto ar šešto vaiko gimdymas bei auginimas. Kaip metams bėgant keitėsi pačios Jurgitos požiūris į motinystę?

7 įsimintinos princo mintys apie tėvystę ir vaikus

Princas Williamas su žmona Kate Middleton augina 4 metų George ir 2 metų Charlotte. Trečiasis poros mažylis gims 2018 metų pavasarį.

Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę

Ingrida (29 m.) ir Ignas (37 m.) Vaitiekūnai prieš dvejus metus nusprendė įsivaikinti romų tautybės penkiametę Mariją. Dabar mergaitė, kaip pati sakė, gyvena laimingą gyvenimą. Ji – toks pats vaikas kaip ir kiti jos bendraamžiai, turinti savo charakterį, kaprizų, yra be galo smalsi. Kai kalbėjome su jos tėvais, ji net kelis kartus patikslino, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi.

Paaiškėjo paslaptis, ko Kalėdų senelio paprašė mažasis princas George (11)

Ar jūsų mažyliai jau parašė laišką Kalėdų seneliui? Taip? Ir kokie jų norai? Nauja lėlė, robotukas, o gal net išmanusis telefonas?

Pirmąjį gimtadienį pasitinkantys Zvonkų dvyniai su mama ilsėjosi Egipte (2)

Gimus mažyliams Kornelijai ir Donatui, kurie gruodžio 1 dieną švenčia pirmąjį gimtadienį, dainininkei Katažinai Zvonkuvienei teko kiek pakeisti savo keliavimo įpročius.

TV žvaigždė Andrejus Malachovas savo vaikui vardą išrinko neįprastu būdu

Kaip praneša Rusijos žiniasklaida, neseniai tėčiu pirmą kartą tapęs 45 metų TV laidų vedėjas Andrejus Malachovas savo sūnui vardą nusprendė išrinkti tiesioginio eterio metu.

Dainininkė Augustė: sūnus gimė vakare, o ryte jam jau darė operaciją (7)

Dainininkė Augustė Vedrickaitė (32 m.) vos prieš kelis mėnesius tapo mama. Ji su gyvenimo draugu Marijumi Šeiboku augina sūnelį Arijų.

Eglė Straleckaitė: dabar svarbiausia – neužbučiuoti vaikelio

Šokėja ir šokių mokytoja Eglė Straleckaitė–Daugėlė (25 m.) su vyru verslininku Justinu Daugėla (28 m.) augina trijų mėnesių dukrytę Vakarę.

Princą George ir princesę Charlotte aplankė ypatingi svečiai

Karališkosios šeimos atžalos princas George ir princesė Charlotte vakar sulaukė ypatingų ir seniai matytų svečių.