Turkijoje šeimą sukūrusi lietuvė: meilė vaikams čia veržiasi per kraštus

Kai skaitysite šį straipsnį, lietuvės Indrės (30 m.) ir turko Mustafa (35 m.) beveik trejų metų sūnus Selimas greičiausiai smagiai sau žais su bendraamžiais viename Alanijos darželių.

Tuo tarpu jo tėvai darbuosis nuosavoje kelionių agentūroje „Labas", kuri organizuoja pažintines ekskursijas išskirtinai lietuvių kalba išskirtinai lietuviams, atvykusiems pailsėti į šį kone visus metus saulės lepinamą Viduržemio jūros kraštą.

Indrė ir Mustafa susipažino daugiau nei prieš dešimtmetį, kai žavi mergina kartu su šeima atostogavo Turkijoje. Kelerius metus bendravę tiesiog bičiuliškai, daugiausia virtualiai, jaunuoliai ilgainiui susitiko vėl. Draugystė pamažu peraugo į abipusę meilę, kurią vainikavo dvejos vestuvės, įvykusios Vilniuje ir vienoje įspūdingiausių Turkijos vietų Pamukalėje, iš kurios Mustafa ir kilęs.

Indre, laukėtės ir gimdėte Turkijoje. Kokia motinystė šiame krašte? Ar tiesa, kad turkai labai myli vaikus?

Meilė vaikams čia veržiasi per kraštus. Turkams įprasta gatvėje, turguje ar kavinėje prieiti prie šeimos su vaiku, šį paglostyti, pačiupinėti, pakalbinti, pažnaibyti žandukus, kuo nors pavaišinti. Prie to, prisipažinsiu, man reikėjo priprasti.

Turkai net ką tik gimusio kūdikėlio puola sveikinti per pirmąsias jo gyvenimo valandas. Būna, gimdyvė dar iš gimdyklos neparvežta, o palatoje jau būriuojasi giminaičiai, kaimynai, kolegos. Naujagimis ilsisi ne ant mamos rankų, o keliauja iš vieno glėbio į kitą. Buvau apie tai girdėjusi iš kitų lietuvių, ištekėjusių už turkų, mačiau Mustafa pusseserių tokio pobūdžio „lankynas", tad laukdamasi Selimo savitai tam ruošiausi.

Turkai turi vadinamąsias pirmąsias 40 dienų, kai rekomenduojama kūdikio ir mamos netrukdyti. Kad ir kaip ten būtų, turkai šios 40-ies dienų rekomendacijos tikrai nesilaiko.

Asmeninio albumo nuotr.

Kokia nėščiųjų priežiūra Turkijoje?

Viskas priklauso nuo finansinių galimybių. Pastojusi iš pradžių bandžiau lankytis valstybinėje ligoninėje, nes valstybiniame sektoriuje dirba išties patyrę ir kvalifikuoti medikai, suteikiamos visos reikiamos paslaugos – ir jos gan aukšto lygio. Tačiau yra vienas „bet"... Valstybinėje ligoninėje – nežmoniškos eilės. Netgi tau būnant kabinete, kai gydytojas jau apžiūri, mažiausiai kokius tris kartus kas nors įkiš pro duris galvą ir bandys įsiprašyti konsultacijos.

Turkai net ką tik gimusio kūdikėlio puola sveikinti per pirmąsias jo gyvenimo valandas. Būna, gimdyvė dar iš gimdyklos neparvežta, o palatoje jau būriuojasi giminaičiai, kaimynai, kolegos. Naujagimis ilsisi ne ant mamos rankų, o keliauja iš vieno glėbio į kitą.Indrė
Privačios klinikos dirba be tokių eilių, tačiau jų paslaugos gana brangios. Pati nėštumo priežiūra iš esmės nesiskiria nuo esančiosios Lietuvoje. Aišku, nereikia pamiršti ir to, kad Turkija nepaprastai didelė ir įvairi šalis. Nėščiosioms turkai pagarbą rodo, tačiau ji kartais keistoka. Tarkime, parduotuvėse atskirų besilaukiančiųjų eilių nėra, tačiau jos dažnai užleidžiamos be eilės. Tuo tarpu autobuse atsisėsti vieta užleidžiama tik mamai su vaiku ant rankų, į nėščiąją nekreipiama jokio dėmesio.

Kai laukiausi Selimo, kartą autobuse su viena nėščia moterimi net draugiškai ginčijomės, kuriai derėtų sėdėti, kurios nėštumas didesnis, mat buvo tik viena laisva kėdė. Aplinkiniams mūsų ginčas buvo nė motais.

Kaip turkės gimdo?

Šioje šalyje populiarios cezario pjūvio operacijos. Valstybė bando tai riboti, bet kol kas nesėkmingai. Reta turkė gimdo natūraliai, nebent gyvenančiosios kur nors kalnuose, kaimuose arba naujų madų besivaikančios sveikuolės. Kadangi daug nėščiųjų gydosi privačiai, klinikos iš cezario pjūvio operacijų daugiau uždirba, be to, gali iš anksto susiplanuoti patogesnę darbotvarkę, komplikacijų tikimybė, kaip tikima, mažesnė. Pasako gydytojas gimdyvei, kad gresia komplikacijos, kad kažkas negerai kūdikiui, ir moteris klauso. Antra vertus, o kaip jai žinoti, kad tai, ką sakė gydytojas, yra netiesa?

Aš gimdžiau pati. Į mane žiūrėjo kaip į keistuolę, didvyrę. Vėliau net kiti gydytojai atėjo pasveikinti.

Ar vyrai dalyvauja gimdyme?

Religija to daryti tikrai nedraudžia. Yra net filmuojančiųjų gimdymus.

Kiek Turkijoje trunka motinystės atostogos?

Deja, labai trumpai. Valstybinėse įstaigose dirbančios moterys turi įvairių lengvatų, jas labiau gina įstatymai. Privačiame sektoriuje viskas priklauso nuo darbdavio. Kai gimdžiau Selimą, motinystės atostogos (laikas iki gimdymo ir po jo) buvo 4 mėnesiai, dabar įteisinta pusė metų. Motinystės išmoka Turkijoje siekia du trečdalius atlyginimo.

Asmeniškai aš galėjau sau leisti į darbą negrįžti, mat su Mustafa kartu dirbame savo įkurtoje kelionių agentūroje. Mano draugė, kuri kartu laukėsi, į darbą grįžo palikusi vos dviejų mėnesių kūdikį. Susidariau nuomonę, kad nemažai turkių į motinystę žiūri gana atsipūtusios, tarkime, nieko mažą vaiką kokiam pusmečiui išsiųsti kur nors į kaimą pas močiutę, tetą ar kitą giminaitę. Pamenu, iškart po santuokos anytos draugės klausinėjo: „Tai kada bus vaikas?" Sakiau, kad man pirmiausia reikia baigti mokslus, įsidarbinti. „O kam?" – nusistebėjo. Augins, taigi, anyta, o tu veik viską, ką panorėjusi.

Asmeninio albumo nuotr.

Nuo kokio amžiaus vaikai pradeda eiti į darželį?

Į valstybinį darželį vaikus priima nuo trejų metų. Privačios įstaigos duris atveria net ir kelių mėnesių kūdikiams. Vidutinė privataus darželio kaina – apie 200 eurų. Auklės paslaugos – taip pat nepigios, nuo 200 eurų. Kad būtų pigiau, vaiką galima vesti pas auklę į namus, bet tada ji greičiausiai kelis prižiūrės tuo pat metu. Darželiuose, girdėjau, vaikai maitinami naminiu maistu. Gana kokybišku. Jiems organizuojama įvairių pamokėlių, mažyliai dažnai vedami į teatrą.

Ar turkės ilgai žindo savo vaikus?

Aš pati žindžiau gana ilgai, visai neseniai lioviausi. Valstybinėje įstaigoje moteris iki metų gali dirbti pusę dienos, kad nenukentėtų kūdikio žindymas, mažylio priežiūra. Privačiame sektoriuje moteriai per dieną skiriama tik valanda pažindyti. Taigi, moterys ilgai nematina.

Religija tikrai nedraudžia vyrams dalyvauti gimdyme. Yra net filmuojančiųjų gimdymus.Indrė
Vaikai čia labai anksti pratinami prie suaugusiųjų maisto. Reikia ar ne, galima ar ne – mamos ar močiutės duoda, ir viskas. Manęs kartais nesuprasdavo, kaip mano vaikas iki metų nebuvo ragavęs maisto su druska ar cukrumi, net klausdavo, kodėl aš taip jį kankinu, kokios čia specialios dietos laikosi, gal serga.

Tiesa, turkų virtuvė gana sveika, su daug šviežių vaisių, daržovių. Įprasta mažo vaiko užkandėlė – batonas ir natūralus naminis (tikrai visos perka pieną iš ūkininkų ir daro pačios) jogurtas.

Kiek vaiku rūpinasi tėvas?

Vaikas Turkijoje – labiau mamos rūpestis, mat tėtis uždirba šeimai duoną. Turkai vyrai išties daug dirba. Tačiau laisvalaikiu visą savo dėmesį skiria tik vaikams. Retas kuris nemoka pakeisti sauskelnių ar pamaitinti kūdikio.

Tradicinė šeima Turkijoje turi... įvairiai vaikų. Rytinėje šalies dalyje, kurioje vyrauja kaimai, kalnuotos vietovės, – kiek dievas duoda, vakarinėje – dažniausiai po vieną. Antras, jei gimsta, dažniausiai po ilgos pertraukos.

Asmeninio albumo nuotr.

Jei pora skiriasi, kiek laisvės turi moteris? Su kuo lieka augti vaikai?

Mažiukai vaikai paprastai lieka gyventi su mama. Jei atžalos vyresni, žiūrima, su kuriuo tėvų gyventi bus geriau, patogiau. Moterys Turkijoje tikrai nėra priespaudoje, kai paskutinis žodis būna tik vyro. Turkija – gana moderni, vakarietiška šalis. Išskyrus, žinoma, rytinę dalį. Ten visi tie neigiami stereotipai apie vyrus musulmonus ir jų valią moterų atžvilgiu, ką dažnai tenka girdėti, yra tikri. Tiesa ir ta, daugumą turkų jie stebina ir piktina nė kiek ne mažiau nei mus.

Jei šeima išsiskyrusi, tai visiškai nerodo, kad moteris amžiams prarado vaikus. Gali būti ir priešingai. Vyrai kartais net gąsdinami saviškių, jiems sakoma, kad štai vedei užsienietę, atsibos jai šilti kraštai ir ji išsiveš vaikus į savo kraštą, tiek tu juos ir matysi.

Kai kurie turkų gyvenimo ypatumai

  • - Dažniausiai besilaukiančių turkių užsimanomas dalykas – neprinokusios slyvos, valgomos su druska. Ne sezono metu vieną žalią slyvą galima įsigyti už 3 eurus.

    - Tikima, kad gimdyvės malda turi ypatingą galią, todėl vykstant į ligoninę kartais gimdyvei yra įduodamas sąrašiukas vardų, kad ši nepamirštų tų, kuriems labai reikia pagalbos ir už juos gimdydama pasimelstų. Pavyzdžiui, kad ir jie vaikelio susilauktų.

    - Gimdymas „nuplauna" visas iki tol sukauptas nuodėmes. Pagimdžiusi moteris būna be nuodėmės kaip ir jos naujagimis.

    - Selimas gimė vidurnaktį. Po apžiūros 8 val. ryte mums pasakė: „Viskas gerai, galite vykti namo." Po natūralaus gimdymo ligoninėje laikoma vieną naktį, po cezario – porą naktų.

    - Prieš pirmą motinos pieno gurkšnį naujagimiui, kad nebūtų pilvo dieglių, kartais sugirdoma pora lašelių granatų sulčių. Motina ištrinama svogūnais – kad neskaudėtų žindant (vėliau tam reikalui tinka ir žemės iš po svarainio). Kad užaugęs žmogus neprakaituotų, tik gimusį kūdikį, tikima, reikia ištrinti druska ir jokiu būdu neklausyti jo verksmo. Įsivaizduojate jautrią odelę ir druską?.. Kas nebūtų nužiūrėtas, naujagimio akys apvedamos tamsiu pieštuku. Pirmas 40 dienų kūdikio vežimėlį ar lopšį būtina aklinai dengti. Negalima žiūrėti ir į miegantį vaiką, net mamai migdant. Beje, seselės gimdyvėms siūlo šių tradicijų nepaisyti, močiučių spaudžiamos, vis tiek jos šį bei tą taiko sau ir kūdikiui.

    - Gimus vaikui, Turkijoje ant namų durų kabinami vainikai ir papuošimai su užrašais apie į šeimą atėjusį naują jos narį – kad kaimynai žinotų, jog jau reikia pradėti lankyti. Mes su Mustafa savo namų durų nepuošėme, dėl to kai kurie kaimynai buvo įsižeidę. Yra manoma, kad kuo anksčiau aplankomas kūdikis, tuo šeimai parodoma didesnė pagarba. Beje, taip pat yra ir po laidotuvių (bent pusantro mėnesio negali niekur išvykti, nes bus negražu, jei atėję lankytojai ras duris užrakintas. Būtina aplankyti ir ligonius, kad šie neįsižeistų. Pavyzdžiui, po operacijos namo grįžusio vyro brolio namai šiuo metu yra panašūs į kepyklėlę – kad nepritrūktų nesibaigiantiems lankytojams vaišių.

    - Lankant kūdikį, kad jo „nenužiūrėtų", pirmąsias 40 dienų vaikas ir lopšys paprastai apkabinėjami mėlynosiomis akelėmis ir raudonais kaspinėliais. Artimesni lankytojai dovanoja aukso – tam skirta speciali puošni pagalvėlė iš mamos kraičio.

    - Pasak turkų, mūsų, lietuvių, vaikai paklusnesni ir drausmingesni. Mano požiūriu turkiukams taip pat ne viskas leidžiama, tačiau nelabai aiškinama, kodėl to ar ano negalima daryti.

    - Rytų kultūroms būdingas bendras bruožas – pirmiausia yra bendruomenė. Pavieniai žmonės atlieka jiems tenkančius vaidmenis, bet nėra tiek svarbūs patys savaime kaip asmenybės. Toks požiūris lemia vaikų ugdymo ypatumus – jie prižiūrimi visų, šeimos nariai nesistengia kažko konkrečiai jų mokyti, lavinti. Užklasinė veikla – čia retas atvejis, išskyrus, aišku, futbolą. Svarbiausia – priežiūra. O auklėjami vaikai taip, kad tinkamai atliktų savo pareigas šeimai, bendruomenei, valstybei ir, pageidautina, per daug „neišsišoktų". -Santuoka čia yra labiau pareiga. Nesusirandi pats poros? Tau ją suras, nes taip reikia. Kiekvienas musulmonas, išskyrus sunkius ligonius, privalo vesti.

    - Turkai gana įdomiai suvokia grūdinimąsi. Jie baisiai bijo peršaldyti vaikus. Rugsėjį, kai temperatūra Alanijoje siekia maždaug 33 laipsnius karščio, gimęs Selimas buvo primygtinai rengiamas dviem sluoksniais ir dar susukamas į apklotą. Darželinukai mažai vedami į lauką – bijoma, kad nesušaltų. Jei lyja lietus, yra apsiniaukę, vėjuotą dieną į lauką – jokiu būdu. Purvynėje žaisti, sniege voliotis, sušlapti, gyvūnėlius glostyti – šiukštu, taip pat negalima. Vaikai, mano galva, bent jau miestuose auginami pernelyg uždaryti ir pernelyg steriliai – dėl to paskui greitai suserga, yra alergiški.

    - Beje, turkai labai „mėgsta" vaistus, jų vartoja daug ir kartais visai be reikalo. Menkiausia liga gydoma antibiotikais. Nenuostabu, kad paskui dar labiau serga. Beprotišką man pasirodė ir tai, kad visiems turkų kūdikiams privalu duoti geležies papildų, beje, prieš tai nedarius jokio kraujo tyrimo ir neišsiaiškinus, ar tikrai jos reikia..

  • - Turkų nuomone, ne tėvai turi taikytis prie vaiko režimo, o priešingai.

    - Lietuvoje galvojama, kokį vardą duoti kūdikiui, Turkijoje – kieno. Pirmasis anūkas privalomai pavadinamas senelio, anūkė – močiutės vardu (tėvo tėvų vardais). Anksčiau moteriškės nešiodavosi už skarelių užsikišusios peiliuką – jei tektų netikėtoje vietoje priimti gimdymą ir gims mergaitė, bus duotas virkštelę nupjovusiosios vardas (bent kaip antrasis).

    - Virkštelė užkasama tokioje vietoje, kokios profesijos ar savybių linkima vaikui – dažniausiai mečetės arba mokymo įstaigos kieme.

    Asmeninio albumo nuotr.

    Ko galima pasimokyti iš turkų?

    Bendrystės, šeimos tvirtumo. Tarkime, paaugliui pusbroliui ar kaimynui išties gera ir nesunku kurį laiką prižiūrėti kūdikį ir taip padėti moteriai. Jie tuo nuoširdžiai džiaugiasi.

    Mustafa sesuo, kurią labai myliu, man, kai gimė Selimas, vis sakydavo: „Laikykis mažiau taisyklių ir nepersistenk." Ir ji visiškai teisi. Mūsiškės mamos labai stengiasi verstis per galvą, kad viskas būtų tobula, turkės – labiau atsipalaidavusios. Ir dėl to, manau, tam tikru požiūriu yra net laimingesnės. Kartais pernelyg stengdavausi viską daryti tobulai ir per jautriai reaguodavau, jei kas būdavo ne taip.

    Turkėms labai svarbu buitis. Jei atsiranda laisvo laiko ir reikia rinktis – dar kartą iššveisti namus, nors ir nėra būtinybės, ar kur nors išeiti su vaiku, turkės dažniausiai rinksis pirmą variantą. Turkų vakarienės neapsieina be penkių rūšių patiekalų.

    Asmeninio albumo nuotr.

    Apie moteris ir vyrus...

    Turkės gana valdingos, įnoringos, išrankios moterys. Tik moka to neparodyti – sudaro įspūdį, kad viską sprendžia vyras. Vyrą turkė, sakyčiau, renkasi labai pragmatiškai. Vos ne su sąrašu, kokį butą, kokią mašiną, kiek pajamų ir pan. jis privalo turėti. Net dovanas garsiai įvardija. Vestuvės Turkijoje gana brangus dalykas. Jei jas kelia jaunikio tėvai, tai jaunosios iki tuoktuvių privalo naujai šeimai įrengti butą (arba priešingai. Priklauso nuo regiono). Ne pirkti, tik įrengti, bet nuo užuolaidų, baldų, buitinės technikos iki patalynės komplektų, stalo įrankių ir kavos aparatų. O būsimos jaunamartės būna gan išrankios.

    Turkai – labai išdidūs vyrai. Jie laiko garbės reikalu sudaryti sąlygas žmonai dirbti tik tuo atveju, jei ši pati to nori. Turkai – dėmesingi tėvai, dideli patriotai, pamišę dėl futbolo, tikri „degtukai".
    Moteriai čia jaučiama ypatinga pagarba. Motinos žodis daugeliu klausimų būna lemiamas, net suaugę vaikai sunkiai išdrįsta jai paprieštarauti.

    ***

    Rugsėjo mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

    Interviu su dainininke Baiba apie pirmojo vaikelio laukimą.

    Greitas smegenų maistas, arba kiek kainuoja telefonas.

    Kodėl vaikams reikia tylos: interviu Montessori metodo pedagoge.

    Vaikas prekybos centre: ką svarbu žinoti.

    Interviu su šeima, įvaikinusia romų tautybės.

    Ką vaiko piešinys sako apie jo šeimininką.

    Ypatinga prenumeratos akcija internete: http://zurnalai.delfi.lt/index.php?mod=pasiulymai&ik=tv&preke=4&ak=G4jbYdgeKm

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis