Vieni metai emigracijoje su 4 vaikais: kas džiugina, o kas - liūdina

Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.

Švęskime!

Vakar buvo lygiai metai, kai aš, mano keturi sūnūs ir sesuo Rasa, rankiniu bagažu nešini atėjome į šį butą ir apsigyvenome jame. Nežinau, kaip taip greitai prabėgo metai, bet yra kaip yra. Vienų metų emigracijos gimtadienis. Torto nevalgėm, bet vyno po taurę leidom sau. Yra už ką.

„Tai kokie gi buvo tau šie metai, Birute?", - užduodu pati sau klausimą ir pabandysiu atsakyti atvirai ir sąžiningai. Metai buvo labai įdomūs, atvėrę akis, praplėtę akiratį, Didžiulio Nuotykio metai. Patirtis Londone suteikė daugiau džiaugsmo ir laimės, nei liūdesio ir nerimo, nors ir šito būta su kaupu. Apmąstydama savo pragyventus metus Londone, galiu drąsiai pasakyti, kad visų pirma šitas laikas išgelbėjo mane nuo rimtos depresijos po skyrybų.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje

Aš vis dar bandau susivokti ir suprasti, kas čia ir kodėl atsitiko, ypač daug galvoju apie savo buvusią santuoką rašydama knygą, aprašau daugybę dalykų ir nuotykių iš mūsų bendro gyvenimo, iš mūsų gyvenimo kaime. Todėl labai daug galvoju apie tą savo kaimą, apie Lietuvą. Kartais lyg suspaudžia širdį, nes jau tikrai pasiilgau savo žmonių, mamos, kalbos, bet net šiurpas nusirita per nugarą, kai prisimenu žiemą Gerviniuose, neišbrendamas pusnis, minus dvidešimt, neužsivedančius automobilius, malkas, jų paruošimą žiemai. Mes dviese su Rasa ir visais keturiais vaikais būtume ten pražuvę. Gali būti, kad jeigu būčiau pasilikusi Lietuvoje ir persikrausčiusi su

Kartais lyg suspaudžia širdį, nes jau tikrai pasiilgau savo žmonių, mamos, kalbos, bet net šiurpas nusirita per nugarą, kai prisimenu žiemą Gerviniuose, neišbrendamas pusnis, minus dvidešimt, neužsivedančius automobilius, malkas, jų paruošimą žiemai.Birutė Jakučionytė

vaikais į miestą, tas skirtumas ir Londono privalumai nebūtų tokie dideli. Arba būčiau atvažiavusi į Londoną iš Vilniaus. Bet dabar tas pasikeitimas milžiniškas ir tikrai daugiau pozityvus, nei atvirkščiai.

Metai nebuvo lengvi dėl vaikų.

Jų emocinės būsenos bangavo ir dar vis banguoja, ir, turbūt, banguos, kol užaugs, dėl daugybės dalykų: beveik du mėnesius laukė mokyklos, po to nemokėjo kalbos, po to Marijonui (7) prasidėjo labai sudėtingas skyrybų priėmimas, mirties ir savižudybės klausimai. Po to buvo ilgos kalėdinės atostogos, kurių graži programa pasibaigė "ratais" stadione.  Štai ir dabar, šiomis dienomis, Kristupas (beveik 11) yra taip "užbangavęs", kad pirmą kartą gyvenime gavo rašyti keturis lapus „Atsiprašau, kad..." Jau nekalbu apie tai, kad per du mėnesius niekaip nesusitvarkė su savo „tabletės"  naudojimo laiku ir taisyklėmis, todėl man teko ją konfiskuoti mėnesiui. Bėda. Kartais jo nuotaikų kaita būna tokia, lyg būtų visu smarkumu įsibėgėjusi paauglystė. Bet ar gali taip būti vaikui, kuriam dar net 11 metų nėra?

Bernardas šiandien irgi gavo „ratų" - kaip tik išeina su Marijonu į lauką, tai vis randa progą vienas kitą aptaškyti, mušti ir šiaip susipešti, kaip kokie gaidžiukai. Kartais tikrai galvoju, kad jiems reikia sporto trenerio, bet net baisu pagalvoti, jeigu man kaskart reikės atlaikyti tokį jų pasipriešinimą kaip dabar trečiadieniais, kai eina į futbolą. Tai kodėl to pasipriešinimo nėra einant į visus kitus būrelius - žurnalistikos, žaliųjų, Rytų kovų, net maisto gaminimo? Kodėl jau nuo trečiadienio ryto jie nenori lipti iš lovų ir eiti į mokyklą, nes vakare bus futbolas?  Ir kodėl kasdien jie „lipa man ant galvos" vos tik įžengę pro duris: „Mama, jau galim piešti?". Čia Bernardas su Marijonu. Beje, dar nepapasakojau apie jų naują verslo planą. Vienas mano draugas, kuris yra jiems didelis autoritetas, buvo užsukęs į svečius. Jau antrą kartą mus aplankė Londone, jie jo laukė išsižioję.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso

Atvažiavo mano bičiulis be dovanų ir, norėdamas kompensuoti klaidą, davė visiems po dešimt svarų. Kristupas baisiai buvo įnikęs į kompiuterį, iškišo nosį tik pasisveikinti, todėl mūsų svečias sumanė jį pamokyti - mažiesiems paskelbė konkursą. Davė jiems dar po dvidešimt svarų ir pasakė sugalvoti kiekvienam, ką norėtų nusipirkti už tuos pinigus. Pirkinio kriterijus vienintelis - vyriškumas. Tada, kai išleis savo pinigus, turime nusiųsti nuotraukas, ką kiekvienas išsirinko, ir mano bičiulis nuspręs, kurio pirkinys yra pats vyriškiausias, tam skirs prizą. Viskas čia labai gražu, bet mano galva buvo išūžta beveik savaitę. Ypač Marijonas negalėjo apsispęsti, nes turi didelę problemą dėl sprendimų priėmimo ir dar net nenusprendęs, ką pirkti už praėjusio žaidimo (Gerų darbų kitiems) laimėjimą.

Bet šiaip ne taip, kažkaip visaip, per ilgiausius pokalbius vakarais, visi trys pagaliau apsiprendė. Bernardas nusprendė investuoti pinigus į verslą - pirko dažus ir drobes tapybai, piešia angelus ir juos pardavinės (paveikslų „galeriją" netrukus įdėsiu į savo ir Eco Ethno FB). Teodoras nusipirko lėktuvą ir mamai gėlių, o Marijonas į pradžių irgi metėsi į paveikslus, bet vėliau persigalvojo. Susidėjo visus turėtus pinigus, visus prizus ir išsirinko palapinę, nes labai nori joje gyventi vasarą ir daug iškylauti. Normalios palapinės iki šiol neturėjom. Tai va, draugai ir draugės, nubraukiu prakaitą nuo pavargusios kaktos, apsisprendimas įvyko! Dabar reikia tik nuotraukas bičiuliui nusiųsti, ir jis jau tegul sprendžia. Gal čia kokį balsavimą viešą reikia padaryti? Ką jūs manot? Svarbiausia, kad klausimas „O koks kažin bus prizas?" buvo užduotas gal tik pora kartų.

Tai dėl to naujo verslo plano visi namai apstatyti drobėm, teptukais, molbertais, dažais aptaškyta net mano lova, iki kurios vakarais turiu prasibrauti aukštai keldama kojas. Tokia ta mano kasdienybė, jau lyg ir susigulėjusi per metus. Kasdien galvoju, kad man reikia atostogų, nes nesugebu patenkinti visų savo vaikų poreikių, norų ir pageidavimų, jau nekalbu apie darbą, savo pomėgius ir poreikius.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį

Patylėsiu apie laisvalaikį.

"Taigi tik ką buvai Italijoje", - pasakysit. Taip, buvau, bet daug miegojau, rašiau ir buvau ten tik tris dienas, tai atostogomis net nepakvipo. O apie kelionę į Gevoa, Italijos miestą, įsispraudusį tarp kalnų ir jūros labai noriu papasakoti. Pirmas apibūdinimas, kuris šauna į galvą, yra „keistas miestas".

Netikrinau informacijos, tai galiu ir sumeluoti, nes viską, ką pasakosiu, sužinojau iš savo draugų, pas kuriuos lankiausi. Genoa gyvena apie šeši šimtai tūkstančių gyventojų, miestas labai siauras ir ilgas - driekiasi  apie penkiasdešimt kilometrų jūros pakrante. Garsus yra tuo, kad jame yra pati didžiausia pėščiųjų zona Europoje. Tai labai kontrastingas miestas - pastatai didžiuliai ir aukšti, beveik kaip Londono centre, o gatvės siaurutėlės. Tie namai šešių ar septynių aukštų, bet nei viename nėra liftų. Saulė niekada nešviečia per langus, nes kaimyną per langą gali pasiekti ranką ištiesęs. Pagrindinės gatvės išpustytos ir tviska prabanga, o nuo jų veda siaurutės apleistos gatvelės, pilnos prostitučių. Turbūt pirmą kartą mačiau jų tiek daug ir iš taip arti, dienos metu.

Dėkoju Dievui už emigracijos metus jau vien dėl to, kad tiek kartų priverstinai/savanoriškai galėjau keliauti. Aplankiau draugus Vokietijoje, Kijeve, du kartus buvau Italijoje ir gal septynis Lietuvoje.Birutė Jakučionytė

Pakerėjo mane gausybė mažučių krautuvėlių ir amatininkų dirbtuvėlių. Labai, labai skanus maistas ir mane italai gerokai palepino farširuotais kalmarais, ančiuviais ir įvairiais sūriais. Paplūdimys akmenuotas. Pasiprašiau prie jūros, sakau, gal ten gero ką rasiu, kokią kriauklytę ar akmenuką. „Pas mus paplūdimiuose tikrai nieko gero nerasi, jie tušti", - atsakė man, bet nuvedė. O paskui juokėmės, kaip dvi mano bičiulės pora valandų spalvotus stikliukus rinko man mozaikoms... Pasirodo, kad daug ko galima rasti.

Į Italiją nuvežiau ir dalelę Lietuvos. Jau kelintą kartą keliauju su šiaudais ir mokau verti sodus. Vėrėm trise pora vakarų ir visai nemažą padarėm. Pasikabino šeimininkė garbingoj vietoj, sukasi tie lietuviški šiaudai dabar pas italus palubėj, juos džiugina, jų svečius stebina. O man smagu, kad galėjau pasidalinti savo gebėjimais. Vienbalsiai nusprendėm, kad sodo vėrimas, pliurpimas ir vynas daug geriau, nei tik pliurpimas ir vynas. Dar kartą įsitikinau, kad mano sutikti italai yra labai draugiški, svetingi, linksmi ir šiaip „faini" žmonės. Gal visi italai tokie, nežinau. Ir maistas, Dieve, koks maistas! Kokia žuvis ir sūriai, kokie saulėje džiovinti pomidorai, kurių kilogramas ten kainavo dešimt eurų! Važiuosiu dar, prižadu sau.

Dėkoju Dievui už emigracijos metus jau vien dėl to, kad tiek kartų priverstinai/savanoriškai galėjau keliauti. Aplankiau draugus Vokietijoje, Kijeve, du kartus buvau Italijoje ir gal septynis Lietuvoje. Dar išmaišiau visą Angliją, net į Dubliną ir Belfastą buvau nuskridus. Ech, geras tas gyvenimas!

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
15 serija: Specialusis reportažas apie internetines pažintis
16 serija: Devyni mėnesiai Londone - emociškai labai sunku
17 serija:10 mėnesių Londone: mokausi šokti tango ir svajoju sutikti savęs vertą vyrą

Trumpai tiems, kurie jautrūs „varymui" ant Lietuvos. Prisimenat, rašiau, kad jau kino teatras čia tai nerealus! Tai dabar jau išsiaiškinau, kad tik prie mano namų, ir dar keli tokie, „Everyman cinemas" tinklo kino teatrai yra prabangesni, mažutės salė ir kėdės, kaip lovos. Didžioji dauguma kino teatrų tokie, kaip Lietuvoje. Beje, buvom su vaikais dar kartą kine, nes šeštadieniais vyksta vaikų klubas - vaikui bilietas kainuoja penkis svarus, o suaugusiam nemokamai. Teodorą vedžiausi pirmą kartą ir supratau, kad jau galiu, pagaliau (!) su visais kur nors ramiai nueiti. Mūsų pramoga penkiems atsiėjo penkiolika svarų. Paprastai vienam žmogui bilietas į kiną kainuoja virš dešimt. 

Dar viena naujiena pasigyrimui būtų tokia, kad Kristupas dalyvavo treniruotėje su NBA krepšininkais. Vyko jų varžybos Londone, o iš vakaro buvo Q2 arenoje renginys, treniruotė, į kurią važiavo dešimt mokinių iš mūsų mokyklos. Kristupas važiavo kaip vienas iš geriausių mokinių, ne dėl sporto pasiekimų. Nes kai įdėjau nuotraukų į FB, tai daug kas pagalvojo, kad jis jau dabar NBA „kašį" žaidžia. Na, ne dar, ne taip greitai. 

Visi norintys Kristupo amžiaus vaikai, t.y. šeštokai, gali važiuoti į mokyklos organizuojamą trijų parų kelionę. Aš saviškį leidžiu visur ir stebiu, kaip čia jie viską organizuoja. Kelionė bus vasario 10 - 13 d. Po atostogų, sausio pradžioje, parnešė namo informacinį laišką, reikėjo pildyti anketas dėl maisto, sveikatos, medikamentų. Dėl tos kelionės jau prieš savaitę buvo susirinkimas tėvams ir jau visi važiuojantys paskirstyti, kas kokiam kambaryje ir su kuo miegos. Važiuos keturiasdešimt vaikų ir aštuoni suaugę. Pirmas klausimas, kurį uždavė vienas tėvas susirinkime buvo: „Ar jie ten turės laiko ir vietos maldai?" Taip, turės. Bus atsižvelgta į kiekvieno vaiko valgymo ypatumus, baimes ir poreikius. Mane vis dar stebina čia esančios sistemos gebėjimas būti tolerantišku visų tautybių, religijų ir kultūrų žmonėms. Gal čia vėl bus tas „varymas", bet nieko panašaus nemačiau ir negirdėjau Lietuvoje. Beje, ta kelionė vaikams bus nemokama.

Mane išvertė iš koto dar vienas susirinkimas.

Parneša vaikai namo man eilinį informacinį laišką iš mokyklos. Tų laiškų būna daugybė, o aš gaunu dar ir tris kartus tiek. Laišką parneša, jeigu kurį nors pastūmė, jeigu pargriuvo. Laiškus neša apie visus mokyklos renginius, susirinkimus, visas išvykas, būrelius, aplinkui vykstantį popamokinį ugdymą. Taigi, tarp tų gausybės laiškų buvo ir vienas apie kažkokius kursus tėvams, kad bus pažintis su Londonu, muziejais. Na, nieko nesupratau, ar čia privaloma, ar kaip, nes informacija buvo per daug gera, kad būtų tiesa.

Nuėjau  į tą susirinkimą. Tai dar dabar juokas ima. Nuo kito trečiadienio man prasideda kursai apie tai, kur su vaikais galima nemokamai praleisti laisvalaikį Londone, kokius muziejus aplankyti, kaip suplanuoti keliones, kad jos būtų įdomios. Kiekvieną trečiadienį mes važiuosime vis į kitą muziejų, visur nemokamai, o kelionės išlaidas irgi padengs. „Jamam" šitus kursus jau vien dėl anglų kalbos. Kursus organizuoja suaugusiųjų centras, kuriame ir anglų kalbos mokausi. Prisižadu viską pasakoti ir su tauta pasidalinti patirtimi. Beje, jau po pirmo susirinkimo mano žinios pasipildė dar keturiais muziejais ir pramogomis vaikams. Tikiu, kad Londone yra devynios galybės, ką veikti su vaikais, bet kursai ir yra apie tai, kaip nepasimesti tarp tos gausios pasiūlos, atsirinkti, kas įdomu ir pigu, arba visai nemokamai.

TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
18 serija: Vienuoliktas mėnuo Londone
19 serija: Pirmosios Kalėdos emigracijoje
20 serija: vaikų atostogos ir išmaniosios technologijos

Mano dienoraščio rašymas pamažu teikia man ne tik moralinį pasitenkinimą - vis dažniau gaunu kokių nors dovanų. Daug moterų rašo palaikančius laiškus. Ačiū visiems, kurie skaitot ir palaikot. Visi laiškai mane džiugina, bet kartais gaunu ir tokių ypatingų, su gerais patarimais, nuorodomis. Kartais gaunu ir nešančių man materialinę „naudą"!

Niekam ne paslaptis, kad esu lyg pamišusi dėl savo rankdarbių, ypač dėl sagų, turiu milijoną idėjų, bet Londone rankdarbių priemonių kainos tokios, kad aš jau nuleidau rankas čia ką nors pirkti, laukiu kelionės į Lietuvą, planavau ten „užsipirkti" įvairiausių dalykėlių: sagų, mozaikoms medinių padėkliukų, įvairių užsegimų apyrankėms, papuošalams, ir štai gaunu tokį laišką iš Antonidos:

„Labas, Birute, landžiodama internete, kur reikia ir nereikia, radau jūsų straipsnį. Perskaičiau ir, žinote, užkliuvo man tos sagos. Taip jau gavosi, kad jų turiu gana nemažai (senais laikais mano teta dirbo Kauno aklųjų kombinate, kur jas gamino ir visom progom mamai jų atnešdavo). Vienu metu buvau susižavėjusi rankdarbiais iš sagų ir paprašiau mamos, kad atsiųstų (aš gyvenu Airijoje). Apklijavau kelis rėmelius ir visa fantazija baigėsi. Tad tos sagos dabar akis bado. Jei jums dar jų reikia, parašykite adresą, atsiųsiu. Dar turiu siaurų atlasinių juostelių. Norite?"

Aišku, kad noriu!!! Ačiū!!! Čia vietoj torto emigracijos metinėms.

Ir jau baigiu, baigiu, nes kaip Teodoras (beveik 3) sako: "Man jau akytės vartosi, noriu miegoti". Labanakt.

Birutė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis