Vytautas V.Landsbergis: augindamas penkis vaikus įpranti būti sunkumų kilnotojas

 (3)
Interviu su Vytautu V.Landsbergiu sužinosime, kaip gimsta idėjos jo knygoms, ar vaikai vis dar mėgsta skaityti ir kokia gi ta vaikų rašytojo ir senelio duona?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kiekvienas pasakytų, kad generolai - tai ne kokie ploni lepšiai laibu balseliu, o drūti baravykai, griežtu tonu beriantys įsakymus į kairę ir į dešinę. Stop! Taip buvo iki šiol. Pasitikite narsiausią, smagiausią ir mažiausią pasaulyje generolę - Šimonių girios skruzdėlytę Birutę! Ji drauge su gegute, meška, rupūže ir širše nugali piktadarius, tačiau giria ima ir atsiduria prie antrojo karo slenksčio...

„Kai manęs vaikai paklausia, kodėl parašiau knygą apie skruzdėlytę Birutę, kas joje naujo, imu krapštyti galvą ir po kelių dienų būtinai ką nors iškrapštau. Pavyzdžiui, mintį, jog ši knyga yra apie moterų ir vyrų barnius, peraugančius į karą, o paskui į taiką, kuomet visi miške supranta, kad nėra geresnių, labesnių... Kad „pati labiausia" yra taika, supratimas, sutarimas ir kiekvieno kito žvėrelio (žmogelio) kitoniškumo gerbimas. Ši knyga - apie meilę meilei ir neapykantą neapykantai" - šitaip apie naujausią savo knygą „Birutė - skruzdžių generolė" (Dominicus Lituanus, 2015) pasakoja jos autorius ir visų vaikų draugas Vytautas V. Landsbergis.

Kaip gimsta idėjos knygoms, ar vaikai vis dar mėgsta skaityti ir kokia gi ta vaikų rašytojo ir senelio duona? Apie šias ir kitas įdomybes - pokalbyje su autoriumi.

Esate kino ir teatro režisierius, dainų autorius ir atlikėjas, poetas, vaikų rašytojas... Kokią vietą šitoje smagioje kompanijoje užima kūryba vaikams?

Turbūt esminę. Bet pradėkime nuo terminų, kaip sakoma... Kūryba vaikams. Kas tai yra vaikai? O kas - suaugę? Jei atvirai, kartais suabejoju, ar visi suaugę iš tiesų yra tokie suaugę, kaip vaidina. Jei būtų suaugę, nenusigertų, nesimuštų, nemeluotų, nesityčiotų vienas iš kito. Nusigėrusių vaikų neteko daug matyti, tad galima daryti nedrąsią prielaidą, kad jie sąmoningesni, nei jų kolegos nusigėrę suaugusieji.

Tad atsakydamas į jūsų klausimą pasakysiu, kad nežinau, kam skirta mano kūryba - vaikams ar suaugusiems. Manyčiau, kad suaugusiems vaikams. Tokiems, kurių yra karalystė.

Turbūt ne vienam arklio Dominyko, obuolių pasakų ar skruzdėlytės Birutės skaitytojui kyla visokių visokiausių klausimų. Pavyzdžiui, kad ir toks - kaip atsiranda kūriniai? Ar mintys aplanko berašant, ar šauna galvon tiesiog stovint parduotuvės eilėje? Ir apskritai - ar lengvas tas vaikų rašytojo amatas?

Knygos atsitinka labai netikėtai. Dažnai net pats nesuprantu kaip. Tiesiog. Eini eini, ir... rodos turėtum tūkstantį kitų svarbių, rimtesnių rūpesčių, bet staiga kokia nors pelytė Zita tik bac! - ir šauna į galvą. Ir krenti lyg pakirsta gulbė, ir neatsikeli, kol knygos apie pelytę neparašai. O visi kiti svarbūs darbai stovi už durų, nervinasi, trypčioja vietoje. Bet jie gi gerai išauklėti, žino, kada belstis, kada ne.

Augindamas penkis vaikus įpranti būti sunkumų kilnotojas. Kol kilnoji pirmuosius du, atrodo nelengva, bet štai nuo trečio ima lengvėti, o penktąjį vaiką kilnoji jau lengvai, net nepastebėdamas. Sunkiausia turbūt yra tiems, kurie augina vieną vaiką.
Vytautas V.Landsbergis

Amatas rašyti knygas - ir lengvas, ir ne. Parašyti pačią knygą - labai smagu, jei turi laisvą mėnesį, o dar geriau pusmetį... Tik gaila, Lietuvoje nėra tokio gero dėdės, kuris nemokamai tuos pusmečius dalintų. Čia ir prasideda vargo vakarienė su streso blyneliais ir atodūsių kompotu. Reikia tą pusmetį užsidirbt. Tada dirbi dirbi, o kai jau užsidirbi, tada galvoji „ech, kaip norėčiau pailsėti".

Visa laimė, jeigu knygą moki rašyti poilsiaudamas... Bet tada ir knygos gimsta tokios tingios, atsiprašant... Tarkim, „Tinginių pasakos" ar dar blogiau.

Gana dažnai susitinkate su jaunaisiais miestų ir miestelių skaitytojais, rengiate partizaniškas stovyklas jaunimui. Kokie gi yra šiandieniniai Lietuvos vaikai? Ar su vadinama išmaniąją karta dar pavyksta užmegzti ryšį, ar jiems dar rūpi skaitymas, partizanai?

Nėra tokių vaikų, kurie nenorėtų užmegzti ryšio su suaugusiais. Nebent ryšio mezgėjas pats būtų visiškai be ryšio. Vaikai gal tuo ir skiriasi nuo kai kurių suaugusiųjų, kad mažieji vis dar nori bendrauti, patirti, pažaisti. Kol jų nepagrobia baisiai suaugus sniego karalienė, atskridusi iš bekraštės facebook'o ar youtub'o karalystės, ir neįkalina savo internetinėj pily.


Asmeninio archyvo nuotr.

Skaitymas ir partizanai ima rūpėti tada, kai šis noras atsiranda iš pačių vaikų. Mūsų užduotis yra bandyti sukurti tokią aplinką, kurioje šios patirtys taptų tarsi jų pačių pasirinktos. Tarkim, visi mėgta ir nori kurti filmus. Tada pasiūlom sukurti filmą apie partizanus ir patiems suvaidinti. Tačiau norėdamas ką nors vaidinti, turi truputį ir žinoti. Tam reikia perskaityt nors gabalėlį partizanų vado Dzūko dienoraščių ar pasikalbėt su anykštėnu partizanu Jonu Kadžioniu ir užduot jam daugybę aktoriui rūpimų klausimų: o kaip jie slėpėsi, jei užklupdavo nepasiruošusius, ne bunkeryje? O kaip bėgdavo mišku, kaip gamindavosi valgyt, kad priešai nepastebėtų dūmų? Kaip vykdavo mūšis, pasala?

Esate ne vieno, ne dviejų ir net ne trijų, o visų penkių vaikų tėvas - ar būnant tokios gausios šeimos galva nekildavo kažkokių sunkumų? Nes kitiems ir su vienu vaiku būna karšta it pirty...

Augindamas penkis vaikus įpranti būti sunkumų kilnotojas. Kol kilnoji pirmuosius du, atrodo nelengva, bet štai nuo trečio ima lengvėti, o penktąjį vaiką kilnoji jau lengvai, net nepastebėdamas. Viską lemia treniruotės ir geri treniruokliai... Sunkiausia turbūt yra tiems, kurie augina vieną vaiką. Tada ir tėvams nelengva, ir vaikui vienam sunku tokius tėvus pakelti.

Šiandien net penkiais skirtingais balsais galite išgirsti jums adresuotą „Seneli!". Koks jausmas būti seneliu? Ar taip ir norisi visus vakarus praleisti krėsle prie židinio? Drįsčiau spėti, kad visgi nesate tas tipinis senelis...

Iš pradžių drausdavau kreiptis šiuo kreipiniu. Įsižeisdavau ir stovėdavau raudonas, neturėdamas kur dėti akių ir ausų. Su Vilium ir Augustu netgi buvom sutarę, kad būsiu jaunelis, bet jie to žodžio nesilaikė ir vėl ėmė mane sendinti.

Iš pradžių drausdavau kreiptis į mane senelio kreipiniu. Įsižeisdavau ir stovėdavau raudonas, neturėdamas kur dėti akių ir ausų. Bet... Jeigu net ir šuo pripranta prie kuo įvairiausių būsenų, tai ir aš pripratau.
Vytautas V.Landsbergis

Bet... Jeigu net ir šuo pripranta prie kuo įvairiausių būsenų, tai ir aš pripratau. Dabar jaučiuosi toks brandus, toks su senelio brendu... Vakarais arbatos puodelis, krėslas, židinys, močiutė Ramunė, kepanti pyragą - ši pasakos dalis man irgi, regis, gana gerai sekasi.

Jau antrus metus džiaugiatės ne tik keturiais anūkais, bet ir anūke Ryte. Ar nesunku būti tokios mažylės seneliu - su vyresniais anūkais, atrodytų, galima rasti daugiau kalbos, veiklos? Kaip su mažąja Ryte leidžiate laiką?

Rytė turi dvi savybes, kurios mane žavi. O žavi dėl to, kad abi jos tokios skirtingos ir telpa viename žmogutyje - ji vienu metu ir labai jautrus, ir labai stiprus vaikas. Ji labai labai moka mylėti ir tai parodyti. Ir... labai labai moka parodyti, kada ta meilė jau baigiasi, kai meilei reikia pertraukos. Tada paima už rankos, nuveda mane į mano kambarį ir uždaro duris, sakydama: „Eik. Dabar būk čia".


Asmeninio archyvo nuotr.

Ar iš vaikų ir anūkų galima kažko išmokti, kažko pasiimti?

Viskas yra mainai. Tu jiems kažką duodi, kažką gauni. Neaišku, kuris gauna daugiau... Mane anūkai visad ištraukia iš užimtumo ir reikalų pasaulio. Be gailesčio, be kompromisų - ateina, pasiima ir viskas. Kompas ir reikalai palauks. Jie stipresni už reikalus.

Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos vaikams, tėveliams, seneliams ir proseneliams?

Kad išsipildytų tai, ko jie patys sau linki... Čia kaip su dovanomis - niekad nežinai, ką dovanot, ar tiks? Palinkėsi sveikatos, o jie jau turi! Palinkėsi pinigų - o jie ir taip neturi kur dėti. Tesilinki sau patys. O aš kaip nors sau pasilinkėsiu - imsiu ir sveikatą, ir pinigus. Bet džiugesys, ramybė, neskubėjimas - tai turbūt svarbiausia. Kad nebūtų paskui kaip Pūkuotukui tame sename, gerame anekdote:

Ateina Pūkuotukas ryte į žaislų parduotuvę ir mato - ore plevena daugybė pripūstų, spalvotų balionėlių. Nusiperka jų visą puokštę ir išeina pasišokinėdamas.

Bet vakare grįžta į parduotuvę nuliūdęs, nešinas tais pačiais pripūstais balionais, o ausys net žeme velkasi...

Ir klausia:

- Gal galima tuos balionėlius gražinti?

- O kas atsitiko? - stebisi pardavėja. - Negražūs?

- Gražūs, - gūžteli pečiais Pūkuotukas, - bet nedžiugina.

Tomas Dirgėla

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eglė Straleckaitė: dabar svarbiausia – neužbučiuoti vaikelio

Šokėja ir šokių mokytoja Eglė Straleckaitė–Daugėlė (25 m.) su vyru verslininku Justinu Daugėla (28 m.) augina trijų mėnesių dukrytę Vakarę.

Princą George ir princesę Charlotte aplankė ypatingi svečiai

Karališkosios šeimos atžalos princas George ir princesė Charlotte vakar sulaukė ypatingų ir seniai matytų svečių.

10 princesės Dianos citatų, kurios privers susimąstyti (1)

Jungtinei Karalystei princesė Diana padovanojo du sosto paveldėtojus – princą Williamą ir princą Harry. Ji sugebėjo įskiepyti sūnums pagarbos vienas kitam, meilės šeimai ir, savaime suprantama, moterims jausmus.

Merūnas: mano karjeros kaina – nesimatymas su vaikais (10)

Išnaudoti talentą ir siekti karjeros, ar atsidėti šeimai? Žinomi Lietuvos žmonės tampa pavyzdžiu, kaip suderinti asmeninius ir karjeros iššūkius, nors pripažįsta – tai nelengva.

Šarūnas ir Laura Mazalai su dukrytėmis dalyvavo ypatingoje fotosesijoje (1)

Žurnalistai, restorano „Valflių namai" įkūrėjai, Šarūnas ir Laura Mazalai, pirmą kartą leidosi į avantiūrą su visa šeima.

Austėja Landsbergienė atskleidžia laimingos šeimos receptą (25)

„Kai žiūriu atgal, kartais net šiurpuliukai perbėga, kaip turėjo būti sunku: dirbi per du darbus, mokaisi, gyveni mažulyčiame nuomojamame bute, vaikai mažulyčiai, auklei neturi pinigų, tad kvietiesi tik tada, kai jau būtinų būtiniausiai reikia...“ - sako žinoma edukologė, socialinių mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Girmantė Vaitkutė: kuo daugiau vaikų, tuo širdis didesnė ir rankos apkabinimams tarsi pailgėja

Girmantė atvira: vaikų ji nori labai ir net ne svarbiausia jai būtų aplinkybės. Svarbiausi jai - mamos pasakyti žodžiai: „Nesvarbu, ar ištekėjusi, ar ne, svarbu, kad iš meilės". Apie taip laukiamus vaikus, gyvenimo stebuklus ir moteriškas patirtis kalbamės su įstabaus balso savininke, atlikėja Girmante Vaitkute.

20-ą vaiką pagimdžiusi moteris pareiškė, kad tai jau pabaiga (19)

20 vaikų per 30 metų. Tokia įspūdinga vaikų statistika gali pasigirti pati gausiausia Didžiosios Britanijos šeima.

Radvilų palikuonė Janina Radvilė: aš nesu klasikinė močiutė (3)

Mes, suaugusieji, didžiųjų metų švenčių laukiame ne dėl dovanų, o labiausiai turbūt dėl susitikimų, kuriems kitu metu nerandame laiko. Per šventes sodiname vaikus į automobilį ir važiuojame lankyti močiučių, senelių, tetų ir dėdžių, sėdame kartu prie vaišėmis nukrauto stalo ir kalbamės apie tai, kas seniai buvo kalbėta...

Antro vaikelio besilaukianti Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: vaikai yra stebuklas (3)

Prie Krizinio nėštumo centro akcijos prisijungusi dabar antro vaikelio besilaukianti Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė klausia: "Gal galime padaryti gražesnį pasaulį su vaikais?".

Įkvėpta motinystės lietuvė sukūrė knygą, kuri vaikus nukels į XVI amžių (1)

„Elenos istorija: labirintų paieškos“ – tai neeilinis, Lietuvos istorija paremtas pasakojimas apie keturis draugus, iš tiesų galėjęs įvykti XVI amžiuje Vilniuje.

Dr. Arūnas Liubšys apie gimdymą namuose: daug kas nutylima (47)

"Pastaruoju metu vis dažniau moterys kovoja už teisę gimdyti namie. Bet kur kas dažniau medikams tenka prabilti apie tai, kuo baigiasi tokia drąsa", - rašoma naujoje dr. Arūno Liubšio knygoje "Naujagimių gydytojo užrašai".

J. Arlauskaitė-Jazzu: motinystei pasiruošti neįmanoma (5)

Atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu dainų tekstai kupini jausmų ir meilės. Ir Justės gyvenime jų netrūksta. Pati atlikėja prisipažįsta, dabar jos gyvenime ramybės ir harmonijos laikas.

Janet Jackson neįmanoma atpažinti: kas lėmė tokius pokyčius

51 metų Janet Jackson nustebino savo gerbėjus pasirodžiusi neatpažįstamai pasikeitusi savo koncertinio turo Luizianoje metu.

Sandra: nedirbau tik dvi savaites iki gimdymo (12)

Kaune gyvenanti stilistė, kirpėja ir prekinio ženklo „Virgo wedding dress" įkūrėja Sandra Paulauskaitė - Sabaliauskienė su vyru Roku pirmagimės Atėnės susilaukė vos prieš kelis mėnesius.