Skyrybos – stresinis gyvenimo įvykis, kuris neišvengiamai veikia visus šeimos narius. Psichologai drąsina tėvus dalintis su vaiku tuo, kas vyksta šeimoje. Tie vaikai, kurie supranta šeimą ištikusią bėdą, geriau prisitaiko prie pasikeitimų, lengviau priima naują šeimos modelį. Apie pokyčius šeimoje svarbu pasakyti laiku, t. y., nei per anksti, nei per vėlai.

Jei galimi pokyčiai šeimoje dar tik svarstomi, bet nesate tvirtai apsisprendę dėl jų, vadinasi, kol kas dar per anksti apie tai kalbėti ir su vaiku. Svarbu atminti ir tai, kad vyresni vaikai, paaugliai, jau gali numatyti įvykius, kurie vyks po mėnesio, tačiau jaunesniems tai padaryti yra sunku. Dėl šios priežasties verta jaunesniems vaikams apie svarbius pokyčius pranešti likus ne taip daug laiko iki reikšmingų pasikeitimų (tėčio ar vaiko su vienu iš tėvų išėjimo, išsikraustymo į kitus namus), tuo tarpu su vyresniaisiais reikėtų pasikalbėti apie tai anksčiau, kad jie spėtų susigyventi su naujovėmis. Šiuo etapu bene svarbiausia tėvų užduotis – suprasti vaiko jausmus. Gali būti, kad vaiką po šios žinios ištiks stiprios emocijos. Jei tėvai dažnai konfliktuodavo, vaikui, tikėtina, vis dar ruseno viltis, kad gali būti ir kitaip. Natūralu, kad vaikui suvokus tikrąją situaciją, gali pratrūkti tikrieji jo jausmai. Jei jis verkia, ar nori kalbėti, svarbu jam leisti išlieti, išsakyti susikaupusius jausmus ir paguosti jį. 

Jei pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, verta vaikui apie laukiančius pasikeitimus pranešti dalyvaujant abiem tėvams. Vaikui saugiau matyti, kad ir sunkiu metu tėvai gali kooperuotis. Tai jam įžiebia viltį, kad ir ateityje jie globos sūnų ar dukrą. Taip pat pokalbio su vaiku metu svarbu sutuoktiniams nekaltinti vienam kito. Geriau išdėstyti priežastis sąžiningai. Detalės vaikui nėra įdomios, čia pakanka suprantama vaikui kalba paaiškinti, kas nutiko ir kas laukia ateityje, tačiau nebekurstyti tėvų susijungimo vilties.

Taip pat paaiškinti, jog vaikas nėra kaltas ir nieko negali padaryti, kad tėvai vėl gyventų kartu. Vaikams teikia saugumo, jei mes plačiau aptariame ateitį: kas ir kur gyvens, kada galės susitikti, kaip pasikeis vaiko gyvenimas? Ar jis lankys tą pačią mokyklą? Kaip vaikas leis atostogas? Ar pasimatys su močiutėmis, pusbroliais? Kur gyvens tėtis arba mama? Taip pat pravartu paklausti paaugusio vaiko nuomonės, su kuo jis norėtų gyventi, atostogauti ir pan. Taip pat svarbu užtikrinti vaikui, jog ir po skyrybų vaiko gyvenime dalyvaus ir mama, ir tėtis, bei garantuoti, kad tėvai po skyrybų vaiko nepaliks. Kai žinia apie skyrybas jau bus priimta, laikas bus žengti antrą žingsnį - sudaryti galimybę vaikui lankyti abu tėvus ir bendrauti su jais abiem. Šiame etape taip pat svarbu skatinti vaiką klausti, dėmesingai jį išklausyti bei atsakyti į visus jo klausimus, susijusius su mamos ir tėčio gyvenimu atskirai. 

Tėvams svarbu žinoti ir tai, kad skyrybų akivaizdoje neretai sutrinka vaikų elgesys: vieni tampa uždaresni, kiti - konfliktiškesni, priešiški, treti pradeda dažniau sirgti, atsiranda bendravimo, mokymosi sunkumų, prieraišumo sutrikimų, sustiprėja nerimas, gali atsirasti tikai (nerviniu pagrindu), taip pat baimės, sumažėja vaiko savivertė. Visgi gyventi nuolatinėje įtampoje, girdint ir matant vien konfliktus, patirti nesibaigiantį psichologinį smurtą, dėmesio stoką, - taip pat žalinga. 

Viso vaiko adaptavimosi prie pokyčių metu svarbu tėvams ir aplinkiniams suprasti, kad vaikas tėvų skyrybas išgyvena itin skaudžiai. Jiems griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Dėl šios priežasties svarbu pasirūpinti, kad vaikas jaustų, jog yra ir liks mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors ir gyvenančius atskirai. Vaikui labai svarbu pajusti ir patikėti, kad ir išsiskyrus tėvams, jei jau taip atsitiko, tėvų sukurtas pasaulis liks jo viduje - jis liks su vaiku, turinčiu abu tėvus. Kiekvienas vaikas savo širdyje stengiasi sutalpinti abu tėvus, kaip jie bebūtų nutolę vienas nuo kito gyvenime. Šis vaiko elgesys juk vertas didžiausios pagarbos!