Vis kitokia
Kaip rašyseną, taip ir eiseną kiekvienas turime vis kitokią. Silpnaregiai, neįžiūrėdami žmogaus veido bruožų, atskiria jį iš eisenos ypatumų. Svarbu skirti, kur yra savita eisena, o kur jau patologija.
Štai eiti pasistiebusiam gali būti tik raidos etapas, kai vaikui tiesiog smagu eksperimentuoti, bet tai gali būti ir rimtesnių ar net labai rimtų ligų požymis. Kai kuriems autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams būdinga eiti pirštų galiukais, tokia eisena yra ir vienas vaikų cerebrinio paralyžiaus požymių.
Natūralu, jei vaikui smalsu išbandyti įvairias eisenas, ir jis lyg žaisdamas tai pašleivoja, tai pasistiebęs pavaikšto, tačiau jei tai daro nuolat, reikėtų aiškintis priežastis ir taisyti ydingą eiseną.
Kodėl svarbu
Netaisyklinga eisena ilgainiui tampa įpročiu ir keičia laikyseną, o ši savo ruožtu vėliau atsiliepia palyginti rimtomis bėdomis: galvos, nugaros, sąnarių skausmais ir pan.
Nebūtinai netaisyklinga eisena lems dideles bėdas suaugus, tačiau akivaizdu, kad dėl jos tam tikrų nepatogumų kyla jau vaikystėje. Netaisyklinga eisena trukdo koordinuoti judesius, ypač kai reikia atlikti tikslų ir greitą judesį, išderina pusiausvyrą, vaikui gali būti sunkiau mokytis šokti, atlikti fizinius pratimus sporto treniruotėse – dėl to gali jaustis nejaukiai. Pastebėta, kad, pavyzdžiui, pilnapadžiai yra mažiau judrūs, jų eisena primena šlepsėjimą, o šleivapėdžiams pinasi kojos, jie dažnai parpuola.
Jei kyla bent mažiausias nerimas dėl vaikučio eisenos, reikėtų pasakyti vaiko gydytojui, kuris arba paneigs abejones, arba nusiųs pas reikiamą specialistą, pavyzdžiui, neurologą, ortopedą ar kt.
„Mažieji jūreiviai“
Plati kojų atrama, ėjimas išsiskėtus būdingas pradedantiems vaikščioti vaikams, nes taip lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Panašiai plačiai kojas statome atsidūrę laive, tai net vadinama jūreivio eisena. Daugumai vaikų būdinga pradėti eiti išsižergus, nes taip saugiau, tvirčiau. Kai tik pradedama mokytis vaikščioti, tai nėra blogai, tačiau pamažu atramos amplitudė turėtų siaurėti ir tapti įprasta. Taip nutinka ne visiems.
Šį ypatumą galima taisyti paprastais dalykais, žinoma, jei tai nėra klubų patologija, lemianti plačią eiseną.
Pratimai
Vaikai mėgsta vaikščioti kaip katinai – šaligatvių kraštais, todėl kai einate pasivaikščioti, nedrauskite jiems šitos pramogos, žinoma, svarbu, kad ji būtų saugi. Namuose galima paguldyti lentą ant grindų ir paprašyti ja eiti. Lentą galima padėti ant dviejų plytų – gal taip įdomiau? Galima kreida nubrėžti liniją ir paprašyti eiti vadinamąją „tip–top“ eisena, t. y. statant kojas vieną už kitos. Paverskite tai žaidimu: kuris greičiau, kuris tiesiau, toliau taip nueis.
„Balerinos“ ir „balerūnai“
Kartais linksma žiūrėti, kaip mažieji lyg balerūnai stypčioja pirštų galiukais. Nors sakoma „gimęs šokti baletą“, tačiau su ateities profesija ar talentu tai menkai susiję. Medikai tokį stypčiojimą vadina „vaikštynės eisena“ (sėdėdami vaikštynėse mažieji dažniausiai stumiasi į priekį ne visa pėda, o kaip tik pirštų galiukais), tačiau šiai savitai eisenai įtakos gali turėti ir kitas vaikščioti pradėjusių mažylių džiaugsmas – stumdukas. Stumdamas šį prietaisą vaikutis galbūt ir jaučiasi saugesnis, bet automatiškai perkelia savo kūnelio svorio centrą į priekį, susikūprina, kūno svoris pasiskirsto ne tarp kojų, o krūtinės ląstoje. Įsitempia užpakaliniai šlaunų raumenys, pėdų atrama persikelia į jų galus. Tad jei vaikštynė, šokliukas ar stumdukas yra geriausi vaiko draugai, kyla nemenka rizika, kad jis įgus vaikščioti kaip balerūnas. Kodėl? Žmogaus organizmas geba prisitaikyti, pavyzdžiui, nenaudojamos raumenų grupės sunyksta. Todėl jei didžiąją dienos dalį vaikutis praleidžia remdamasis pirštais, ilgainiui pradeda keistis kaulų tarpusavio išsidėstymas, raiščių ilgis, raumenų jėgos pusiausvyra. Stovint pirštais tampa nereikalinga tokia ilga Achilo sausgyslė, todėl ji sutrumpėja. Ilgainiui vaikui stovėti visa pėda tampa nepatogu, nes taip atsistojus nemaloniai tempia sutrumpėjusią Achilo sausgyslę.
Dauguma vaikų šią bėdelę išauga, juk yra judrūs, nuolat bėgioja, laksto, šokinėja, vadinasi, ir vėl „ištampo“ sausgyslę iki reikiamo ilgio, tačiau yra tokių, kuriems reikia specialios pagalbos. Daug dalykų galima padaryti namie.
Pratimai
Sugalvokite smagių užduotėlių, estafečių, kai reikia eiti atbulomis, nes taip eiti įmanoma tik iki galo nuleidus pėdą. Jei gyvenate daugiabutyje, kuo dažniau kartu su mažiuku lipkite laiptais, o ne kilkite liftu, eidami pasivaikščioti paraginkite užkopti į visus sutiktus kalniukus. „Balerinoms“ rekomenduojama avėti batukus kietesniu paduku ir tvirta užkulne (tai gali būti ortopedinė avalynė arba paprasti, bet tinkami batukai – tvirta užkulne).
MAMA KLAUSIA:
Pažįstu vaikučių, kurie sėdėjo vaikštynėse ir nieko bloga jiems nenutiko – vaikšto taisyklingai.
Atsako kineziterapeutas
Vaikučiui, kuris yra stiprus ir sveikas, geras jo raumenų tonusas, raiščių įtempimas, saikingai naudojama nei vaikštynė, nei kita technika žalos tikrai nepridarys. Tačiau jei vaikutis yra silpnesnis, ypač jei raumenų tonusas žemas, o raiščiai laisvi, netaisyklingos eisenos rizika labai didelė. Todėl visas šiuolaikines judėti padedančias priemones reikia rinktis ir naudoti atsakingai ir saikingai. Vis dėlto naudingiausi vaikui yra natūralūs judėjimo būdai: šliaužimas, ropojimas, ėjimas palei baldus ir tik tada, kai jis jau geba gerai koordinuoti judesius, pradeda eiti savarankiškai.
„Meškiukai“ ir „ančiukai“
Vieni mažyliai krypuoja kaip meškučiai – suka pėdutes į vidų, kiti – kaip ančiukai, šie pėdutes suka į išorę. Kai pėdutė netaisyklingai pasukta visą laiką, ilgainiui vieni raiščiai būna įtempti ir ilgėja, o kiti trumpėja. Jei nekreipsime į tai dėmesio, fiziologiškai netaisyklingi ilgi raiščiai „užsifiksuos“.
Netaisyklingai statyti pėdą vaikas gali dėl keleto priežasčių. Paprastai pasukama ne tik pėda, bet ir koja per visą ilgį, t. y. iš klubo, pasuktas būna ir šlaunikaulis, ir blauzdikaulis. Ateityje dėl to gali atsirasti rimtų klubo sąnario, kelio sąnario bėdų, skausmų.
Padėtis, kai einama pėdutę pasukus į išorę, vadinama atvira klubo padėtimi. Pėdutė einant pasukama į vidų? Taip nutinka dėl uždaros klubo padėties. „Uždaras klubas“ yra pavojingesnis nei „atviras“, nes sukant kojas ir pėdas į vidų klubo sąnario galvutė yra tarsi plėšiama iš sąnario, todėl didėja išnirimo rizika.
Ir vienu, ir kitu atveju pirmiausia reikėtų pasitarti su ortopedu, nes netaisyklingai pasuktos pėdutės (taip pat ir ėjimas išsiskėtus, krypuojant) gali būti dėl neišgydytos klubų displazijos.
Pratimai
Esant bet kokiai netaisyklingai pėdų padėčiai labai tinka toks žaidimas: ant grindų kreida išpiešiamos tiesios pėdutės (galima iškirpti iš kartono ir dėlioti ant grindų), vaikutis paraginamas eiti pėdučių takeliu taip, kad jo pėdutė uždengtų nupieštą ar iškirptą pėdą, vadinasi, vaikas turi pasukti ją taisyklingai.
Jei tik kur atrandate smėliuko, kvieskite „meškučius“ ir „ančiukus“ į lauką, dėliokite pėdutes „eglute“ arba darykite traktoriuko vėžes (einama pasukus pėdas į išorę (patariama šleivapėdžiams), arba į vidų (patariama tiems, kurie suka pėdutes į išorę). Tinka ne tik smėlis, bet ir šlapiomis pėdomis ant sauso asfalto. Šleivapėdžiams patartina dažniau atsisėsti turkiška (lotoso) padėtimi, vengti sėdėti ant kojų.
Jei pėdutė plokščia
Plokščiapadystė taip pat gali lemti tam tikrus eisenos ypatumus. Pėdos skliautas (išlinkimas) reikalingas ne dėl jos grožio. Jis yra skirtas „gesinti“ smūgį, kai pėda nusileidžia ant žemės – vadinasi, atlieka amortizatoriaus funkciją. Jei nėra skliauto, smūgio niekas nesušvelnina, todėl eisena yra „kieta“ – ir ne tik išoriškai nelabai graži, bet ir žalinga sąnariams, stuburui.
Kai pėdutė plokščia, rekomenduojama daryti pratimus, stiprinančius jos skliautą, pavyzdžiui, skatinti vaikutį vaikščioti pasistiebusį, basam bėgioti įvairių faktūrų paviršiais ir pan.
Griuvinėtojas
Vaikščiojantis pyplys dažnai parpuola? Tai gali lemti kelios priežastys. Viena jų, palyginti rimta, yra sutrikusi pusiausvyra, šios priežasčių ieško neurologai ir kiti specialistai. Tačiau dažnai griuvinėti vaikutis gali ir dėl to, kad turi dar per mažai judėjimo patirties, pagaliau dėl dėmesio stokos, kai labai kuo nors susidomėjęs ar turėdamas tikslą lekia jo link net nepastebėdamas kliūčių, jei labai aktyvus, taip pat ir dėl fizinių veiksnių, pavyzdžiui, jei raumenys silpni ir nesugeba tinkamai sureaguoti į kliūtį.
Pratimai
Mažiesiems griuvinėtojams verta kuo dažniau žaisti žaidimus, kurie reikalauja susikaupti, koordinuoti judesius. Pavyzdžiui, kambaryje galima „suorganizuoti“ įvairiausių kliūčių, klampių paviršių. Tai gali būti dėžutės, porolono gabalai, ant kurių galima užlipti, nulipti, perpilti, įvairiausios lazdelės, išmėtytos ant grindų, po kambarį ištampytos virvelės ar guma – reikia perlipti jos neužkliudžius. Vaikams patinka žaidimas „Sustingusi figūra“, kai reikia kuo ilgiau išsilaikyti tam tikra padėtimi nesujudėjus, galima žaisti, kas ilgiau išstovės ant vienos kojos. Puikiai tinka žaidimai su kamuoliu, kurie reikalauja vikriai keisti padėtis ir tikslių judesių.
MAMA KLAUSIA:
Sūnui – 1 m. 8 mėn. Neseniai pastebėjau, kad eidamas, ypač su sunkesniais batukais, jis tartum šleivoja. Kreipiausi į specialistus, nustatė, kad laisvoki kojų raiščiai, dėl to pėdutės truputį krypsta į vidų. Skyrė mankštų, masažų. Liepė namie būtinai visada avėti basutėmis, kurios turi tvirtą užkulnį. Aš esu prieš visokius batukus namie, juk tada vaiko kojytė niekada nepailsi: namie su batais, lauke – su batais. Patys juk taip vaikščioti nenorėtume...“
Atsako kineziterapeutas.
Šiuo atveju didesnę dalį dienos vis dėlto rekomenduotina avėti tinkamą avalynę. Tikrai ne visą dieną, nes vaikas turi pabūti ir basas (net ir be kojinaičių), ir pabandyti eiti pirštukais, kulniukais, patirti įvairius šiurkščius paviršius. Patariame pavaikščioti klampiu paviršiumi, pavyzdžiui, čiužiniu, porolonu, smėliu, nes tai tvirtina raiščius ir raumenis. Batukus taip pat reikėtų keisti, nebūti visą laiką avėti ortopedinius, nes kojytė turi jausti įvairias padėtis. Tinkamas batas laiko pėdutę taisyklinga padėtimi, nereikalauja pakankamo raumenų darbo išlaikant šią padėtį, todėl specialūs pratimėliai, stiprinantys raiščius ir raumenis, yra būtini.
