Dažnai gi, neramių jausmų vedini, mes norime greitai išspręsti problemą ir puolame kontroliuoti vaiko tuštinimąsi ir taip įsiveliame į kovą su juo. Po metų kovos turbūt jau esate ir pikta, ir nusivylusi. Reiktų suprasti, kad vaikas kovoja nesąmoningai, todėl pykčiais ir reikalavimais gal kartais ir priversite vaiką pasituštinti, bet vaiko nesąmoningas noras kovoti tik gilės. Ką tuomet daryti?

A.Adlerio psichologijoje šią kovą siūlo nutraukti, pasitraukiant iš jos. Perduokite vaikui teisę tuštintis, kada jis nori, o ne kada yra pasakyta. Tam prireiks nuoširdaus tikėjimo, kad vaikas gali pats susitvarkyti su tuo.

Prieš tai būtų naudinga pasikalbėti su vaiku apie tai, pamokyti vaiką, kaip pačiam susitvarkyti (nusivalyti, išsiplauti drabužėlius, pasikeisti švariais, nusiplauti rankas ir pan), jei pasituština ne į tualetą/puodą; aišku pagal vaiko gebėjimą.

Būtų geriau, kad vaikas pats susitvarkytų, kad nebūtų papildomai rodomas tėvų dėmesys. Geriausias vaikui padrąsinimas bus tikėjimas, kad jis gali susitvarkyti su šiuo reikalu. Taip pat neskatinčiau įtraukti apdovanojimų už tai, ką vaikas natūraliai turėtų išmokti daryti.

Taip nutrauksite klaidingą kovos ir dėmesio grandinę, kuri ir skatina vaiką palaikyti šį elgesį. Jūsų nusiteikimas, kad bus daug nepavykusių kartų, leidžia ramiau būti šiame procese. O vaikui tai leidimas prisiimti atsakomybę už savo kūną ir natūralius jo poreikius.