10 frazių, kurių protingi tėvai nesako savo vaikams

Pateikiame dešimt frazių, kurių vaikui geriau nesakyti, nes ilgainiui jos gali sukelti nepageidaujamų padarinių.

Jovita Leonavičienė


1. Duok, aš padarysiu. Matai, kad tau nieko neišeina.


Mažylis ilgokai bando užsirišti batų raištelius ar užsisegti sagas, o jau laikas išeiti iš namų. Pamažu netenkate kantrybės ir, nekreipdami dėmesio į vaiko norą būti savarankiškam („Aš pats!"), imate ir viską padarote už jį.

Pažvelkime į galimas pasekmes. Kelis kartus taip pasielgę, tėvai iš tiesų padaro „meškos paslaugą". Vaiko savarankiškumo siekis greitai išsenka. „Kam stengtis, jei vis tiek mama viską padarys už mane?", - sukasi jo galvelėje. Ateityje gali kilti ir dar didesnių nesusipratimų šeimoje. Tuomet, kai vaikas vengs būti savarankiškas, tėvai ant jo pyks - pradės burbėti ar šaukti. O juk patys nulėmė tokį jo elgesį anksčiau.

„Geriau duok man padaryti...", „Tau nieko neišeina...", „Tu nemoki, nežinai, nesupranti..." ir pan. - psichologai mano, kad šios frazės iš anksto programuoja vaiką nesėkmei, pasėdamos neužtikrintumą savimi. Vaikas ima jaustis kvailai, nejaukiai, todėl stengiasi kuo mažiau rodyti iniciatyvos namuose, mokykloje ir tarp draugų.


2. Imk, tik nusiramink!


Žinoma, atlaikyti kelias valandas trunkantį zyzimą - „Prašau prašau prašau...", „Ar galima? Tik truputį..." - išbandymas ne kiekvieno tėvelio jėgoms. Tačiau griežtą „ne" pakeitę į neryžtingą „taip", nesąmoningai leidžiame vaikui suprasti, kad atkakliu zirzimu ar įkalbinėjimu galima pasiekti viską, o mamos ar tėčio atsisakymo nereikia priimti už gryną pinigą.


3. Jei dar kartą tai pamatysiu - tuomet...


Dažniausiai tėvų draudimas žiūrėti televizorių ar grasinimas nenupirkti ledų taip ir lieka žodžiais. Todėl tokios vaiko drausminimo priemonės greitai nustoja veikti. Ir kai šimtas pirmąjį - jau paskutinį! - kartą tėvai galiausiai nubaus mažylį, vaikas greičiausiai taip ir nesupras, kuo jis kaltas. Juk anksčiau už tą patį elgesį nieko nebūdavo! Taip, užuot paskatinę paklusnumą suaugusiesiems, atžalai galime sukelti nusivylimą ar net norą keršyti. Vaikas turi tiksliai žinoti, ko tikėtis vienu ar kitu nederamo elgesio atveju, o atsitiktiniai emociniai tėvų protrūkiai jam kelia tik sąmyšį.


4. Baik!


„Nustok!", „Užsičiaupk!", „Tuoj pat nusiramink!", „Greičiau! Kam pasakyta?!"... Kartais šiomis frazėmis „mokome" savo vaikus. Tačiau, jeigu jūs ar kitas suaugęs žmogus išgirstų tokius žodžius, tikriausiai įsižeistų ir dar pareikalautų atsiprašymo. Vaikas taip pat įsižeidžia, jaučiasi beteisis. Užuot nusiraminęs ir pakoregavęs savo elgesį, jis ima protestuoti. Mažyliai verkia ir ožiuojasi, o kiek paūgėję ima prieštarauti ir šaukti „Atstok!" arba dar blogiau - užsisklendžia savyje.


5. „Tu turi suprasti, kad...


...gamtą reikia saugoti, senesnius gerbti, tėvams padėti, žaislais dalintis". Jei visa tai bus sakoma pakeltu tonu, labiausiai tikėtinas vaiko atsakas - nusivylimas akyse ir noras atsidurti kuo toliau nuo tėvų. Tokioje situacijoje daugumai mažylių kyla gynybinė reakcija, vadinamasis susimąstymo barjeras. Vaikas nebesupranta, kas jam yra sakoma, nes tuo metu mintimis „persikelia" kur nors kitur. Blogiausia, kuomet pamokslai vaikui yra sakomi, kai jis yra išbalansuotas, nuliūdęs ar supykęs. Tokios būsenos vaikas yra susirūpinęs savo problema ir vargiai supranta net pačius nekalčiausius ir teisingus pamokymus. Reikėtų leisti nusiraminti ir vaikui, ir sau - galbūt tuo momentu jis norėtų išsikalbėti arba priešingai - pabūti vienas. Mažylio poelgį bus galima ramiai aptarti vėliau.


6. Berniukai (mergaitės) taip nesielgia!


Daugelis žino, kad nevalia berniukui sakyti „Neverk kaip mergaitė...", „Berniukai neverkia...", tačiau tai - tik ledkalnio viršūnė. Tėvai net namų ruošos darbus padalina vaikams, vadovaudamiesi įsišaknijusiais stereotipais. To daryti nederėtų, nes taip atžaloms nenoromis galime įskiepyti daug kompleksų, kurie vėliau kartins gyvenimą.


Suaugęs berniukas ims savo emocionalumą laikyti kažkuo netinkamu, o mergaitė patirs „nemoteriškumo" kompleksus, pavyzdžiui, nepasirinks tam tikros profesijos, nes laikys ją pernelyg vyriška. Visų pirma reikia atsižvelgti ne į vaiko lytį, bet į tai, kas jam patinka ir ką jis sugeba. Jei berniukas nori šokti, tai tegul ir šoka. Pasistenkite vengti stereotipais „kvepiančių" komentarų, tokių kaip „Dideli vaikai neverkia..." ar „Mergaitės nelaksto kaip patrakusios...".


7. Nesijaudink dėl tokio menkniekio.


Galbūt tai iš tiesų menkniekis. Tik pagalvokite: nedavė mašinėlės ar lėlės, pašiepė dėvimus marškinėlius ar sugriovė kaladėlių namelį... Bet prisiminkite save tokio amžiaus - argi tai nebuvo svarbi ir rimta problema? Pajutęs, kad tėvai nesupranta jo bėdų, kitą kartą vaikas neateis spręsti tokios pat ar dar rimtesnės problemos pas juos.


Demonstruodami, kad vaikiški rūpesčiai neprilygsta suaugusių žmonių, tėvai rizikuoja prarasti vaiko pasitikėjimą. Negalima vaiko pavaryti į šalį. Svarbiausia jį išklausyti, suprasti, priimti jo problemos rimtumą, parodyti jam supratimą ir pastangas spręsti nepalankią situaciją.


8. Aš tavęs nemylėsiu, jeigu tu ir toliau taip elgsiesi.


Tėvų meilė turi būti besąlyginė ir vaikas turi jausti, kad jis visada bus mylimas, neatsižvelgiant į jo poelgius, išvaizdą ir kitus veiksnius. Jeigu įteigiate vaikui, kad jūsų meilė priklauso nuo jo gero elgesio, tai neigiamai veikia mažylio saugumo jausmą.


9. Ne, šito mes nepirksime - nėra pinigų.


Taip sakyti, žinoma, yra paprastesnis ir lengvesnis kelias, nei imtis aiškinti vaikui apie pinigų vertę, taupymą, šeimos biudžeto formavimą ir pan. Tačiau ar teisingas? Juk šiuo atveju leidžiate vaikui suprasti: jei būtų pinigų, trokštamas daiktas ar pramoga būtų perkama. Bet tuomet mažylis tikrai nesuvoks, kad jo norai negali būti tenkinami bet kada.


10. Kodėl tu negalėtum būti labiau panašus į savo brolį (seserį)?


Toks lyginimas daro dvejopą žalą. Pirma, tarp vaikų įsiplieskia nesantaika. Antra, jiems vystosi nepilnavertiškumo kompleksas. Kiekvienas mažas žmogutis - unikalus ir jam dar teks ilgai aiškintis savo paties gabumus. Todėl padėkime jam atrasti savo talentus, užuot vertę susitapatinti su kitais.


Taigi, kai kurios mūsų ištartos frazė gali vaiką žeisti ar klaidinti, mums to net nepastebint. Esame jam brangiausi žmonės, autoritetai - viskas, ką sakome, „kapsi" jam į galvelę ir širdį. Todėl jau šiandien, kalbėdamiesi su mažyliu, neužmirškite savęs kontroliuoti ir pasverti kiekvieną žodį. Sakykime tik tai, ką iš tiesų norime. Nemanipuliuokime vaiku. Nedarykime jam (o ir sau) „meškos paslaugos".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis