Trečią vaiką gimdysiu Izraelyje skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Gabijai, kuri, kaip pati sako, yra dviejų su puse vaikų mama.

Man 32 metai ir esu dviejų su puse vaikų mama. Tas pusė, kaip suprantama, vis dar mano pilve.

Pirmasis nėštumas ir gimdymas

Pirmoji dukra gimė dviem savaitėmis anksčiau laiko. Matyt padėjo suvalgytas aštrus kiniškas maistas, nes grįžtant namo iš restorano supratau, kad nubėgo vandenys, o vyras niekaip negalėjo tuo patikėti, kad jau greit taps tėčiu! Dar truputį palaukusi, susikroviau lagaminėlį ir patraukėm į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Vilniaus senamiestyje. Beje, pakeliui dar ir sauskelnių sustojome nusipirkti viename prekybos centre. Visiškai nesijaudinau dėl gimdymo, buvau rami ir savimi pasitikinti.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Įspūdinga mergaitės reakcija sužinojus, kad jos mama laukiasi
Neplanuotai pastojusi 47 -metų moteris sužinojo, jog laukiasi trynukų

Iš anksto buvau apsisprendusi, kad noriu ir galiu pagimdyti pati, be nuskausminamųjų. Į ligoninę atvykome vidurnaktį, o dukra gimė tik ryte. Naktis prabėgo akimirksniu. Atsimenu, kad skaudėjo, bet buvo pakenčiama, tik vyrui, matyt, dvigubai sunkiau buvo matyti kenčiančią, nes jam iki šiol tas mano kančios iškreiptas veidas atmintyje įstrigęs. Tiesa, dukra neskubėjo ateiti į pasaulį, tad ryte prireikė skatinamųjų vaistų. Po jų iš karto skausmas tapo intensyvesnis, jau nebesuvokiau, kas su manim vyksta. Netrukus paguldė ant stalo ir nuo to momento visas skausmas kažkur mistiškai dingo.

Gimus dukrai dar teko šiek tiek pabūti palatoje, bet jaučiausi iš tiesų puikiai. Kai pasakė, kad perveš į normalią palatą, norėjau pati paimti dukrą į rankas ir nueiti, bet mane privertė atsisėsti į vežimėlį.

Šis pirmasis gimdymas išties buvo nuostabus. Padėjo ir tai, kad tą naktį visoje ligoninėje gimdžiau tik aš viena, tad niekas nešaukė už sienos, buvo visiška tyla ir ramybė. Beje, pati aš irgi garsiai emocijų nereiškiau (t. y., nešaukiau), nes paprastai fizinį skausmą iškenčiu tyliai, žinau, kad jis praeis.

Antrasis nėštumas ir gimdymas

Po metų ir septynių mėnesių gimė sūnus, tik šįkart gimdymas buvo visiškai kitoks - dėl sūnaus netaisyklingos padėties gimdoje teko atlikti cezario pjūvį. Mano gimdymo terminas buvo numatytas tą pačią dieną, kaip ir vyro gimtadienis. Sunku buvo patikėti, kad taip ir įvyks, tačiau šįkart gamta nesumelavo - sąrėmiai prasidėjo tiksliai numatytą dieną.

Cezario pjūvis buvo atliktas toje pačioje ligoninėje. Per pačią operaciją, tiesą sakant, jaučiausi kaip obuoliais farširuojama višta - mano pilve kažkas kažką grūdo ir traukė. Nepaisant šio keisto jausmo, operacija praėjo sėkmingai ir gimė sveikas sūnus, tik aš nebuvau tokioje euforijoje, kaip po pirmojo gimdymo: viską skaudėjo, pati mažai ką galėjau atlikti be kitų pagalbos. Negalėjau iš karto pasidžiaugti sūnumi, nes teko gulėti pooperacinėje palatoje.

Tos kelios dienos ligoninėje buvo tikrai nemalonios, nes skausmas nemažėjo ir temdė visas kitas emocijas. Tad iki šiol negaliu suprasti tų moterų, kurios prašo cezario pjūvio vien dėl to, kad pačios bijo gimdyti (aš nekalbu apie tuos atvejus, kai cezario pjūvis yra būtinas). Tai buvo visiškai kita patirtis ir iš tikrųjų, jei tik būčiau galėjusi, būčiau norėjusi jos išvengti.

Trečiasis nėštumas

Trečiasis vaikelis jau pakeliui, tačiau šįkart laukia dar kitokia patirtis, kadangi gimdysiu nebe Lietuvoje, o Izraelyje. Prieš aštuonis mėnesius išsikėlėme gyventi į vyro gimtinę ir planuotai pastojau. Matyt, aplinka padarė įtaką, nes čia visos šeimos turi mažiausiai po tris vaikus (ir plius dar po du šunis). Be to, tiek aš, tiek vyras esame iš trijų vaikų šeimos, tad daug laiko nesvarsčiau priimant galutinį sprendimą - pastoti ar ne.

Šiuo metu beveik įpusėjau nėštumą (man - 17 savaičių) ir jau spėjau pajusti, kad čia viskas kitaip. Pirmosiomis savaitėmis atliekami keli genetiniai tyrimai dėl vaiko apsigimimų. Po specialių ultragarso ir kraujo tyrimų išvedama bendras statistinis procentas, ar vaikas gali būti apsigimęs. Lietuvoje nebuvau dariusi tokių tyrimų, bet kiek žinau, jie neprivalomi ir yra nepigus.

Čia, Izraelyje, jie privalomi, tiesa nėra visiškai nemokami, bet ir nėra brangūs, nes didesnę dalį kompensuoja sveikatos draudimas (pačiam primokėti reikia apie 70lt). Šių tyrimų tikslumas yra apie 70 proc.

Jeigu viskas gerai, nėščioji paliekama kuriam laikui ramybėje, bet jeigu gydytojas genetikas mato, kad vaisius gali būti apsigimęs, tada siūlomas kitas tyrimas, kurio tikslumas yra jau 99 proc. Kiek teko girdėti, tai vienas iš naujausių tyrimų pasaulyje, kurio metu nereikia imti vaisiaus vandenų, tiesiog užtenka motinos kraujo mėginio. Reikėtų pastebėti, kad šis tyrimas yra nekompensuojamas ir pačiai šeimai tenka už jį susimokėti. Tačiau palyginus tyrimo kainą su algomis Izraelyje, tas mokestis nėra toks ir didelis (apie 3000 Lt).

Tad šiuo metu manęs laukia visiškai naujos patirtys. Labai įdomu, kaip čia vyks gimdymas, tik žinau, kad visais įmanomais būdais bandysiu išvengti cezario pjūvio operacijos.

Gabija

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis