“Sūnus auga girdėdamas tris kalbas - anglų, lietuvių ir albanų. Sakiniais jis dar nešneka ir tik dabar pradėjo tarti daugiau žodžių, daugiausiai lietuviškų ir angliškų. Nerimą kelia tai, jog jam jau 3 metukai, o jis dar tik pavienius žodžius tarti mokosi. Ypatingai širdį suskausta būnant tarp kitų tokio paties amžiaus vaikų, kadangi skirtumas labai ryškus”, - nuogąstauja Evelina.
Be to, anot jos, sūnui yra priaugęs liežuvio pasaitėlis. Daktarai, kaip pasakoja mama, ten nekerpa tol, kol logopedas nepasako, jog tai dar įtaką kalbėsenai. O pas logopedą pakliūti negali, nes jie nedirba su jaunesniais nei trijų su puse metų vaikais. “Tas nuolatinis delsimas yra pagrindinis dalykas, kurio Anglijoje negaliu pakęsti”, - piktinasi Evelina.
Uošviai kitatautę priima šiltai
gina įsitikinusi, kad nesvarbu, kokioje šalyje auga vaikas, svarbiausia yra tai, ką jam duoda tėvai. Tačiau, jos nuomone, sūnus augdamas ne Lietuvoje bus tolerantiškesnis kitų tautybių atžvilgiu, juolab yra apsuptas skirtingų kultūrų.
Evelina juokauja, kad šeimoje nesutarimų kyla nebent dėl megztinio storio ar panašių klausimų.
“Aš - nepraktikuojanti katalikė, o vyas - nepraktikuojantis musulmonas. Tikriausiai dėl to skirtingos religijos mūsų šeimai, juo labiau vaiko auklėjimui, jokios įtakos neturi. Iš visos vyro šeimos tikriausiai tik jo mama yra praktikuojanti musulmonė. Apskritai, lankant Kosovą pirmą kartą, mane ir mano šeimą nustebino tai, kad mes visgi esam šalyje, kurioje didžiąją dalį sudaro musulmonai”, - pasakoja lietuvė.
Ji teigia, kad ten neteko matyti nė vienos moters, dėvinčios tradicinius musulmonių apdarus. Gyventojai itin liberalių pažiūrų.
“Vyro šeima - nepaprastai nuoširdūs, paprasti, geranoriški ir tolerantiški žmonės. Juos lankome kartą per metus, visuomet labai gražiai priima. Į Lietuvą visi kartu parvažiuojame irgi kartą per metus, aš su sūnumi – dažniau”, - pagyrų uošviams negaili Evelina.
Mergina neslepia, kad vyrui atvykus į mūsų šalį nėra jauku. Nors jis ir baltaodis, išsiskiria iš minios, todėl visada atsiranda tokių, kurie nesiliauja spoksoję. Evelina neslepia pasiilgstanti Lietuvos, sako vis pazyzianti vyrui, gal kraustomės? “Na, bet reikia rasti kompromisą, gal kada nors…”, - neatmeta galimybės ji.
Trimečiai – paruošiamojoje mokyklėlėje
Emigrantų trimetis sūnus lanko valstybinį darželį po tris valandas kiekvieną darbo dieną. Darželių kainos Anglijoje įvairios, vidutiniškai po 50-60 svarų (205-246 Lt) per dieną. Tiesa, valstybė kiekvienam vaikui apmoka 15 valandų per savaitę, tad šeimai darželis kol kas nieko nekainuoja. Anksčiau 15 valandų priklausė tik vaikučiams nuo 3 metukų, o dabar jau ir dvimečiai tokiomis pačiomis teisėms gali eiti į darželį, pasakoja Evelina. Tiesa, kainos ir valstybiniuose, ir privačiuose darželiuose yra vienodos.
Trimečių darželis (nursery school angl.) yra kaip paruošiamoji mokyklėlė. Jų auklėtojos ten vadinamos mokytojomis. Mažesnių vaikų darželių diena yra skirstoma į dvi dalis (angl. sessions): rytinę ir popietinę. Vyresnių vaikučių darželyje laiką galima susiskirstyti kaip tau patogu.
Vienai auklėtojai – 4-5 vaikai
Veiklos darželyje, kaip pasakoja Evelina, vaikams netrūksta. Leidžiama vaikams terliotis, lauke lakstyti, gyvūnėlius prižiūrėti, seka jiems pasakas, užsiima menu, sportu ir t.t. Paklausta kiek vaikučių būna grupėje, ji sako, kad vienai auklėtojai, tenka prižiūrėti 4-5 vaikus.
“Man labai patinka tai, kad darželis turi labai didelį sodą - mano sūnus jį tiesiog dievina. Vaikai ten išleidžiami į lauką kiekvieną dieną, nebent labai smarkiai lyja”, - dalinasi įspūdžiais mama.
Darželyje – specialios priemonės bendrauti
Evelina džiaugiasi, kad darželyje nepaliekami nuošalyje vaikai, kuriems reikia daugiau pagalbos, jiems lavinimui skiriama daugiau dėmesio.
“Mano sūnus angliškai nesupranta. Yra ten dar keli tokie vaikučiai, tai juos kiekvieną dieną suburia grupelėn ir žaidimų metų moko anglų kalbos. Taip pat dažnam darželyje yra naudojamos specialios priemonės, padedančios lengviau bendrauti su vaikais. Viena tokių priemonių yra “Makaton” ženklų kalba - naudojami gestai, piešinukai, simboliai ir nuotraukos. Tokiu būdu auklėtojoms yra daug paprasčiau išaiškinti vaikams ko iš jų tikimasi, o vaikams gerai todėl, kad ir nemokėdami žodžių jie gali išreikšti savo jausmus”, - pasakoja lietuvė.
Karjerą nusprendė atidėti
Nuo bananų pakavimo darbus Lutone pradėjusi Evelina vėliau, draugės paskatinta, įstojo į Bedfordshiro universitetą ir ten baigė marketingo ir reklamos komunikacijų studijas.
“Kadangi stojau ne per ES vykdomą programą, finansinės pagalbos niekas nepasiūlė, viskuo teko rūpintis pačiai - ir paskolą pasiimti, ir pilnu etatu dirbti. Mokslų metu dirbau paprastus darbus - padavėjos, pardavėjos, o paskui susiradau jau nuolatinę darbo vietą Lutono oro uoste esančioje valiutos keitykloje”, - apie ne rožėm klotą kelią pasakoja mergina.
5 metus ten išdirbusi mergina po motinystės atostogų keitykloje dirbdavo tik vieną dieną per savaitę.
“Kitaip neišėjo. Darželiai Anglijoje brangūs, pilnu etatu tą patį darbą dirbdama būčiau sugebėjusi tik darželio išlaidas ir padengti. Tiesa, baigusi universitetą bandžiau darbo ieškotis pagal specialybę, bet vėlgi - visi gerai apmokami darbai yra Londone, darželio ir kelionės išlaidas atmetus vos keli šimtai nuo mėnesio algos beliktų, o ką ir bekalbėti apie nuolatinį vaiko nematymą ir bendravimo stoką”, - sako Evelina.
Tad, su vyru pasvėrę visus už ir prieš nusprendė karjerą kuriam laikui atidėti. Šiuo metu oficialiai mergina niekur nedirba, tačiau dar studijų metu pradėjo mokytis programavimo kalbų, domėtis svetainių kūrimu ir dabar bando jėgas šioje srityje.
