Mano gimdymo istorija: vyras buvo didžiausia parama ir paguoda

Mamos Lolitos pasakojimas - optimistiškas. Net ir sunkiausią akimirką moteris neprarado vilties, kad viskas bus gerai.

Sveiki, jaukiai įsitaisiusi lovos kamputyje, kai visi darbai nudirbti, pietūs paruošti, o mažasis nepaprastai mielai susisukęs į kamuolėlį ilsisi ir kaupia jėgas likusiai dienos daliai, nusprendžiau, kad turiu laiko ir noro dar kartą prisiminti dieną, kai tapau MAMA.

Aš nuostabios, pavydą keliančios „vadovėlinės" istorijos, kaip viskas buvo lengva, paprasta ir nuostabu, nepapasakosiu, bet neabejoju, kad ir labai neišgąsdinsiu. Taigi, apie viską nuo pradžių...

Mažylis išeiti iš pilvelio neskubėjo.

Šventai tikiu, kad jis užsibuvo, nes aš labai ilgai jo prašiau nepaskubėti. Susitarėme, kad jis be jokių kalbų bus mažas Šauliukas, ir būtinai gims tokiom dienom, kad mama nepraleistų serialo „Nusivylusios namų šeimininkės". Žinoma, viskas juokai, tačiau juk juokaujant smagiau gyventi.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Taigi, taip ir atidėliojo mažasis pasirodymą. Praėjo ir numatyta gimdymo data, ir dar kelios dienelės... Gydytoja jau iškilmingai įteikė siuntimą į ligoninę, kur mano užsimiršusį gimti mažylį turėjo paskubinti.

Man griežtai prisakė „važiuoti ketvirtadienį" iš pat ryto, o aš šventai tikėjau, kad be penktadienio man nėra ten ko važiuoti. Šiaip nebuvau iš tų mamų, kurios jaučia viską - kada gims, kas gims, koks gims... Buvau toji eilinė nėštukė, kuri buvo tiesiog be proto laiminga, be jokių spėlionių, nes žinojau, kad bet kada, bet ką ir bet kokį stebuklą mylėsiu taip pat.

Taigi savęs ir nevarginau papildomomis mintimis, ir kodėl nenorėjau tądien į ligoninę, galvos taip pat nesukau. Tiesiog pasakiau vyrui, kad iš darbo atsiprašytų penktadienį, nes tik tą rytą mes ten vyksime. Penktadienį mes iš tiesų į ligoninę vykome, tik kiek anksčiau, ir lapelio „Siuntimas tirti, konsultuoti, gydyti", kurį įteikė gydytoja, neprireikė.

Vandenys nubėgo kiek po 5 valandos ryto.

Ramiai nusliūkinau į dušą, maniau, nėra ko skubėti - prisiminiau viską, ką aiškino pamokėlėse prieš gimdymą. Vonioje pamačiau stipriai žalius (stipriai, reiškia ypatingai tamsiai raudonos spalvos) vandenis, kurie įnešė šiek tiek sumišimo, bet visiškai nekėlė panikos (vėl tas nepaaiškinamas „žinojimas"), tiesiog paspartino išsiruošimo procesą ir jau po valandėlės buvau priimamajame.

Priėmė labai maloniai, viską paaiškino, aprodė, visos procedūros ir t.t... 3 centimetrai... Skatinamieji...

Na ką, mąstau, apie pietus turėtų viskas baigtis (ir kartu prasidėti). Vis dėlto, kaip ir minėjau, jokio panašumo į teoriją... Sąrėmiai jau po valandos buvo kas minutę, ir truko po minutę... Skausmas nepakeliamas, jokių masažų ir glostymų tikrai nenorėjau (kiek pamasažuoti nugarą leisdavau tik tarp sąrėmių), negalėjau gulėti, norėjau eiti (kaip ir visą nėštumą), labai norėjau į vonią...

Valandos bėgo gana greitai, su vyru iš pradžių ir pokštavau, ir dainas dainavau, ir akušeres linksminau.

Keitėsi pamainos (du kartus), nesupratau, kodėl pas mane eina tiek daug gydytojų, net skyriaus vedėjas... Kai sąrėmiai tokie dažni ir ilgi, maniau, kad atkentėsiu, bet viskas bus trumpiau. Man vis siūlė nuskausminamųjų, sakiau, kad ištversiu... Gydytojas ne kartą puse lūpų užsiminė apie galimą Cezario pjūvį, nes gimda nesivėrė.

Įsiprašiau į vonią, maniau palengvės. Palengvėjo!!! Pirmosiomis minutėmis... Vėliau skausmas pasidarė nepakeliamas, aš be galo pavargau, o tas palaimingas stūmimo jausmas vis nesijautė. Praėjus daugiau kaip šešioms įtemptoms valandoms po eilinio patikrinimo man pasakė, kad per šį laiką atsivėrė vos vienas nepilnas papildomas centimetras.

Tą akimirką kiek palūžau, nes iš tiesų labai kankinausi...

Supratau, kad be vaistų neapsieisiu, nes gydytojas jau visiškai atvirai pasakė, kad jei praėjus dar porai valandų situacija nesikeis, mane operuos. Na jau ne, pamaniau, prašyčiau, aš čia ne tam kankinuosi - prašau duoti vaistų, aš pailsiu ir gimdom!

Vaistų man suleido, tačiau čia ir vėl jokios teorijos - sąrėmiai tik šiek tiek ir tik trumpam aprimo, gal valandžiukę snūstelėjau, pažiūrėjom „Simpsonus" per TV (na vis tiek nieko ypatingo neveikiam), skausmai vėl didėjo ir labai sparčiai, ačiū Dievui - centimetrų kiekis taip pat. Papildomos nuskausminamųjų dozės jau nepadėjo, visiškai jokio poveikio nebejutau. Vis dėlto viskas pajudėjo, akušerės dar ramiai vaikštinėjo, ruošėsi gimdykloje, sakė, kad dar reiks luktelt, bet mes žinojome geriau - mes pasiruošę pasimatyti!

Palyginus su tuo, ką ištvėriau iki tol, gimdymas buvo gana trumputis.

Žinoma, prie visų džiaugsmų neapsiėjau ir be kirpimo. Bet niekas nesvarbu, viskas vardan JO! Štai ir jis... Po 12-13 valandų... Mažytis, bet tikras vyras - jokių ašarų, tik trumputis cypt, pranešantis, kad aš gyvas ir aš jau čia!, ir čiurkšlė aplink besidarbuojančioms moterytėms ant pilvų.

Vėliau „poguliukas" mamytei ant pilvo, sienomis iš džiaugsmo lipantis tėtis, kuris visą laiką buvo šalia ir buvo didžiausia parama ir pagalba besidarbuojančiai mamai: padavė šimtus gurkšnių vandens, kartu kvėpavo ir stūmė (tai vienas ryškiausių atsiminimų iš gimdyklos). Viskas paskui jau vyko labai greitai, kadangi kitoje gimdykloje pradėjo gimdyti kita mama. Man, kad nepritrūktų atsiminimų, dar ir susiuvo viską be nuskausminimo - daktaras skubėjo į gimdyklą, o anesteziologas nespėjo atbėgti laiku,bet tai nesvarbu! Mes juk sūnaus ką tik susilaukėme!

Visas likusias smulkmenas sužinojome tik vėliau.

Pasirodo, kad mano atvykimas visus „pastatė ant blakstienų". Vandenų spalva labai išgąsdino, man iš karto buvo paruošta operacinė („jeigu ką"), dėl to nuo manęs nuolat nesitraukė specialistai... Paniką dar labiau kėlė ypač lėtas gimdos atsivėrimas, daktarai ruošėsi blogiausiam. O mums nereikėjo nieko! Didvyriškai atlaikėme visus nesklandumus.

Esu ypač dėkinga gydytojams, kurie nesukėlė panikos ir neleido be reikalo nervintis. Labai dėkoju vyrui - vajė, ir kas gi nusprendė, kad ten jam ne vieta? O ypač dėkoju savo mažyliui, kad buvo toks stiprus!

Tiesa, pirmadienį išvykome namo ir „Nusivylusias namų šeimininkes" aš pažiūrėjau...

Lolita

Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis