Tačiau ir vieni, ir kiti sutaria, kad gyvūnas padeda vaikui augti. Visomis prasmėmis. Konsultuoja kaniterapijos specialistė Joana Grygutis, dviejų vaikų mama.
„Gyvūnai man patiko nuo vaikystės. Jais domėjausi, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus ir svajojau pati turėti. Labai gaila, bet mano tėvai nesutiko auginti bute nei šuns, nei kokio nors kito gyvūnėlio. Maniau, kai pradėsiu gyventi savarankiškai, įsigysiu šunį, tačiau tai nenutiko iš karto.
Bandžiau auginti įvairius gyvūnus. Esu turėjusi žiurkę, katę, žuvyčių, jūrų kiaulytę, bet šuo – tai visai kitokia atsakomybė. Apie šunį rimtai susimąstėme persikraustę į nuosavą namą. Jau turėjome du vaikus, tad veislę rinkomės labai atsakingai. Svarbiausias kriterijus buvo, kad būtų draugiškas vaikams. Lyginome įvairių veislių charakterio bruožus, kol apsisprendėme, kad mums ypač tinka labradoro retriveris. Taip mūsų namuose atsirado pirma kalytė, juoda labradorė Norma. Šiuo metu jai – trylika metų, o tai šiai veislei tikrai nemažai. Nors sveikata šlubuoja, sąnarius skauda ir jėgų kartais nepakanka, ji vis dar stengiasi išlikti budri, aploja praeivius, vaiko paukščius ir pan.
Prieš trejus metus suvokėme, kad mūsų namuose kažko trūksta. Nutarėme įsigyti kitą šunį su viltimi, kad jis dar pasimokys iš Normos mūsų šeimai tinkamų įpročių. 2015 m. rugsėjo pirmą savaitę į mūsų namus atvyko gyvybinga, energijos kupina labradorų veislės kalytė. Sūnus ją pavadino Kia šeimos automobilio garbei.
Tada, lyg netyčia, bet vienu metu ir labai sąmoningai pradėjau domėtis kaniterapija. Įsitraukiau į šią veiklą, išklausiau visus kursus, išlaikiau egzaminus ir dabar esu tuo labai patenkinta. Jau dvejus metus dirbu su savo nuostabiąja porininke Kia. Važinėjame pas vaikus ir tai teikia mums abiem daug džiaugsmo.
Kaniterapija – tai alternatyvus ir (ar) pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnę fizinę, emocinę sveikatą, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, naudojamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti.
Įdomu, kuo skiriasi šeimos, kurios turi naminių augintinių, ir tos, kurios jų neturi? Gal vos žvilgtelėjusi ar trumpai pabendravusi su vaiku jau galite pasakyti, turi jis šuniuką, katę ar kitą gyvūną namuose, ar ne?
Esu įsitikinusi, kad vaikai gali užaugti geri ir rūpestingi ir be gyvūnų. Tam, kad gyvūnas darytų kokią nors įtaką vaikui, jis pats turi norėti tą gyvūną auginti, prižiūrėti, žaisti su juo. Augintinis namuose, kad ir koks jis – mažas, didelis, su sparnais ar su žvynais, pirmiausia yra tam tikri įsipareigojimai. Net jeigu jo nereikės vedžioti į lauką du kartus per dieną, jam būtina skirti dėmesio: pamaitinti, išvalyti narvelį, pažaisti, pašukuoti ir pan. Jei šios pareigos vargina ir atliekamos tik todėl, kad mama liepė, tai ar naudinga turėti gyvūną nežinia.
Esu įsitikinusi, kad vaikai gali užaugti geri ir rūpestingi ir be gyvūnų. Tam, kad gyvūnas darytų kokią nors įtaką vaikui, jis pats turi norėti tą gyvūną auginti, prižiūrėti, žaisti su juo. Augintinis namuose, kad ir koks jis – mažas, didelis, su sparnais ar su žvynais, pirmiausia yra tam tikri įsipareigojimai.Joana GRYGUTISTačiau jei šuniukas, kačiukas ar kitas augintinis yra mylimi, tai ir pareigos nebus tokios jau varginančios. Vis dėlto tėvai neturėtų tikėtis, kad vaikas gebės savarankiškai pasirūpinti gyvūnu. Jam augant atsakomybė už jį ir pareigos taip pat turėtų augti, tačiau tėvai turi padėti, būti šalia ir pan.
Nesu aiškiaregė ir tikrai negaliu vien pažiūrėjusi į vaiką pasakyti, ar jis augina kokį nors gyvūną. Žinoma, ilgiau pabendravus su vaiku pagal jo elgesį, bendravimo su kitais gyvūnais įgūdžius galima numanyti, turi jį namuose ar ne.
Rimtas žingsnis
Įsigyti gyvūną – atsakingas žingsnis. Būtina labai rimtai apsvarstyti, ar augintinio tikrai reikia ir koks būtų tinkamiausias šeimai, kas juo rūpinsis.
J.Grygutis: „Tėvai savo vaikus pažįsta geriausiai, tačiau dažnai juos pernelyg idealizuoja ir tikisi iš jų per daug. Darželinukas, prižiūrimas suaugusiojo, gali įpilti maisto, pašukuoti, saugiai pažaisti ir pan. Mažesni vaikai turėtų rūpintis augintiniu tik su tėvų priežiūra, tada užsimegs ryšys ne tik su augintiniu – bendras rūpestis ir kartu praleistas laikas stiprins ir vaikų bei tėvų tarpusavio ryšį.
Joks gyvūnas nepakeis tėvų meilės ir dėmesio. Taip pat negalima tikėtis, kad augintinis yra lyg koks stebuklingas mygtukas, kurį spustelėjus vaikas ima ir pasikeičia. Prieš įsigyjant būtina labai atsakingai pasvarstyti, ar tikrai verta.
Ar naminis gyvūnas turi įtakos šeimos narių santykiams, pavyzdžiui, brolių ir seserų? Gal turi įtakos santykiams ir už namų sienų, pavyzdžiui, gal gyvūną auginantys vaikai lengviau įpranta prie darželio, kitų pokyčių?
Ypač glostydami šiltakraujus gyvūnus jaučiame daug malonių pojūčių. Įrodyta, kad glostant šunį ar katę mažėja kraujospūdis, gaminasi laimės hormonas, kuris teigiamai veikia visą žmogaus organizmą, tad labai mažėja agresijos lygis, žmogus – vaikas ar suaugęs tampa ramesnis, atsipalaiduoja.
Galiu drąsiai teigti, kad gyvūnai skatina vaikus būti atsakingesnius, rūpestingesnius kitiems. Vaikai, kurie auga kartu su naminiais gyvūnais, dažnai lengviau bendrauja, paprasčiau įsilieja į naują kolektyvą.
Gydo draugystė
J.Grygutis: „Gyvūnas pats savaime negydo. Gydo gydytojas, tačiau tinkamai paruoštas ir apmokytas gyvūnas kartu su specialistu gali padėti siekti tam tikrų rezultatų greičiau ar tiesiog kitu būdu. Pirmiausia gyvūnai teikia daug gerų emocijų žmogui. Yra duomenų, kad nuolatinis buvimas su gyvūnu stiprina vaiko imunitetą.
Aš dirbu su įvairiais vaikais. Šuns buvimas šalia visada padeda lengviau ir greičiau užmegzti ryšį su vaiku ir jį palaikyti. Šuo niekada nevertina nei vaiko, nei jo elgesio – priima jį tokį, koks yra, ir visada kantriai išklauso, kad ir ką nori pasakyti. Net sunkiausios temos, kai jos išsakomos šuns akivaizdoje, liejasi lengviau. Vaikas jaučia, kad gyvūnui gali drąsiai ir atvirai išsakyti savo baimes, paslaptis, ir tai sukuria labai stiprų ryšį. Vaikas, kuris neturėjo artimo draugo, jį atranda. Šuo niekada nenusisuka nuo žmogaus, net jei jo veiksmai, elgesys nėra toks, kokio iš jo tikimasi, siekiama. Gyvūnas niekada nenusivilia vaiku.
Šuo gali padėti specialių poreikių, rimtų sveikatos bėdų turintiems, nevaikštantiems, segantiems spazminiu paralyžiumi, priepuolių kamuojamiems vaikams. Labai gera stebėti geras ligoniukų emocijas, kaip bendraujant su gyvūnu atsipalaiduoja ir emocinė, ir raumenų įtampa.Joana GRYGUTISŠuo gali padėti specialių poreikių, rimtų sveikatos bėdų turintiems, nevaikštantiems, segantiems spazminiu paralyžiumi, priepuolių kamuojamiems vaikams. Labai gera stebėti geras ligoniukų emocijas, kaip bendraujant su gyvūnu atsipalaiduoja ir emocinė, ir raumenų įtampa, kaip stengiasi atlikti kasdienius pratimus ir stengiasi ne šiaip sau, o dėl šuns. Vaikas jaučia, koks minkštas šuns kailis, kaip jis kvėpuoja, ir tai skatina stengtis, judėti ir atlikti tam tikrus veiksmus, kurie teikia naudos. Tėvai ir specialistai pastebi, kad po kaniterapijos vaikai būna ramesni, geresnės nuotaikos, kartais net mažėja priepuolių. Gydo ir tai, kad jau vėliau, užsiėmimui pasibaigus, paklausti apie šuniuką ir vėl šypsosi, sugrįžta tas geras jausmas.
Gal pastebėta, kokios įtakos naminis augintinis turi vaiko gebėjimui ir norui, pavyzdžiui, mokytis, kažkuo domėtis? Kokių naujų gebėjimų vaikai įgauna, kai namuose atsiranda gyvūnas?
Vaikai, turintys galimybę kokybiškai bendrauti su gyvūnu, geba geriau kontroliuoti savo emocijas, jie yra empatiški. Dėl šių gebėjimų vaikas tampa atviresnis aplinkai. Vaikai yra smalsūs iš prigimties, jie siekia pažinti pasaulį. Skirtingais amžiaus tarpsniais pasaulį pažįsta vis kitaip, tačiau vaikas, kuris jaučiasi gerai ir saugiai, gali laisviau bendrauti. Gyvūnas, tapęs vaiko draugu, didina saugumo jausmą.
Yra vaikų, kurie bijo gyvūnų, ypač šunų. Kodėl? Ar vaikui natūralu jų bijoti?
Vaikų noras pažinti ir tyrinėti pasaulį daro juos šiek tiek bebaimius, taigi, paprastai jie patys nesugalvoja ir natūraliai nebijo gyvūnų. Baimė atsiranda po blogos patirties arba dėl kitų įtakos. Deja, bet labai dažnai suaugusieji formuoja netinkamą vaikų požiūrį į gyvūną. Ne kartą girdėjau suaugusiuosius, sakančius vaikui: „Nelįsk prie šuns, kai tau įkąs, tai liksi be rankos" arba „Neliesk, jis gali turėti blusų" ir pan. Net nesusimąstydami suaugusieji paima savo atžalą tvirčiau už rankos ar perveda į kitą pusę, kai pamato artėjantį žmogų su šunimi, neleidžia vaikui gyvūno kalbinti, kuria baisias istorijas. Reikia mokyti saugaus elgesio, o ne gąsdinti. Baimė neapsaugo nuo nelaimių.
Kaip padėti užsimegzti gyvūno ir vaiko ryšiui? Ką turėtų daryti tėvai? Kokios dažniausios klaidos?
Šuo negali namuose atsirasti netikėtai, turi būti rimtai svarstoma, ar šeimai tikrai yra būtinas gyvūnas, kas tai galėtų būti, kas juo rūpinsis, kur jis bus, kai visi išeis į darbus, o kas bus, jei norėsime vykti atostogauti, ir t. t. Daugelį sprendimų tėvai, prieš įtraukdami vaikus, privalo būti jau aptarę tarpusavyje, o vardą šunyčiui turėtų išrinkti vaikai.
Sėkmingai nusipirkus gyvūną tėvai turėtų nuolat stebėti, ką vaikai su juo veikia. Kur bus šunelio vieta ir bendravimo su juo taisyklės su vaikais turėtų būti aptarta iš anksto.
Kokiems vaikams ypač reikia šuniuko, kačiuko ar kito augintinio?
Nereikia išgyventi, jei negalite sau leisti gyvūno. Tikrai nesugadinsime vaiko, jei jis jo neturės. Pažįstu šeimą, kurioje auga du judrūs, gyvūnus mėgstantys berniukai, bet tėtis turi stiprią alergiją kailiui. Šeima surado kitokių laisvalaikio leidimo formų, daug keliauja ir suvokia, kad ne viską gali turėti.
Noriu – nenoriu
Neretai labai norėję šunelio vaikai paskui ima ir išauga iš to noro. Kodėl?
Gyvūnas pats savaime negydo. Gydo gydytojas, tačiau tinkamai paruoštas ir apmokytas gyvūnas kartu su specialistu gali padėti siekti tam tikrų rezultatų greičiau ar tiesiog kitu būdu.Joana GRYGUTISJ.Grygutis: „Vaikai daug ko nori, tačiau ne visos jų užgaidos turi būti tenkinamos. Suaugusieji priima galutinius sprendimus, taigi, jie privalo suvokti, kad vaiko noras nėra pakankamas argumentas įsigyti gyvūną. Turime suvokti, kad augančio vaiko norai keisis, pomėgiai ir laisvo laiko lieka vis mažiau. Gyvūnas šeimoje gyvens 2, 5 ar net 15 m., tad prieš apsispręsdami nusipirkti šunį, katę ar kitą gyvūną turime pagalvoti apie gana tolimą ateitį, pamąstyti, kokio amžiaus tada bus vaikai, kas jiems bus aktualu, ar daug šeima keliaus ir t. t. Už gyvūną yra atsakingi tėvai.
Įdomus tyrimas
Naminai gyvūnai, ypač šunys, ne tik gerina fizinę ir psichinę sveikatą, jie gali paskatinti geriau dirbti ir žmogaus protą. Tai įrodyta.
JAV 2010 m. buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad 64 proc. ketvirtos klasės moksleivių kalbos supratimo ir tarimo lygis žemesnis nei normalus, o net 20 proc. moksleivių turėjo skaitymo sunkumų.
Siekiant pagerinti padėtį, buvo pradėta ieškoti alternatyvių būdų padėti vaikams įveikti sunkumus. Nuspręsta atlikti eksperimentą – skaityti su draugu. Buvo svarbu pasirinkti tokį skaitymo draugą, kuris ramiai klausytų, o skaitytojas nejaustų nerimo, kad bus pertrauktas, kad iš jo gali būti pasišaipyta ir pan. Tokiu draugu tapo šuo. Buvo pastebėta, kad skaitydami šuns akivaizdoje vaikai visiškai nejausdavo nerimo, būdavo įsitraukę į tai, ką skaito, jiems būdavo įdomu.
Paaiškėjo, kad mokiniai norėdavo susitikti su šunimi, netgi verždavosi jam paskaityti. Ši terapija padėjo vaikams įgyti didesnės patirties ir pasitikėjimo skaityti prieš visą klasę.
***
Atvirą interviu su vaikelio susilaukusia politike Agne Bilotaite.
Psichologė Jūratė Bortkevičienė: mažas manipuliatorius išauga į didelį.
Išsami 7-8 mėnesių kūdikio raidos apžvalga.
Vyriški pokalbiai: interviu su dviem stereotipus griaunančiais tėčiais.
Nuo kokio amžiaus vaikui reikia būrelių?
Viešnagė trynukų susilaukusioje vilniečių šeimoje.
Psichologė – apie tai, kaip tėvai, net to nežinodami, apgaudinėja savo vaikus.
Išsamūs patarimai, kaip lavinti vaiko IQ.
