VšĮ „Sveikatai palankus" direktorės, maisto technologės ir mitybos specialistės Ramintos Bogušienės komentaras:

Tiek sveikatos specialistai, tiek tėveliai, tiek vaikų maitintojai siekia, kad vaikų mityba būtų subalansuota, įvairi, reguliari, patenkintų fiziologinį sotumo jausmą ir vaikai valgymų metu nepersivalgytų. Kuo skiriasi šiuo metu galiojanti vaikų maitinimo tvarka mokyklose nuo planuojamos priimti? O gi tuo, kad vaikas ne tik turės pasirinkimą, bet bus sudarytos sąlygos įsidėti maisto pačiam. Ar tai problemos sprendimas, kad vaikai valgytų sveikiau? O gal laukiamas atvirkštinis efektas? Ne vienas lietuvis atostogavo šiltuose kraštuose, kur pasirenkamas maitinimas "viskas įskaičiuota" ir matė savo tėvynainius, kuriems maitinimas tiekiamas švediško stalo principu, ir, turbūt, atkreipė dėmesį, kokios porcijos ir maisto kiekiai būna žmonių lėkštėse ir kiek po to maisto tose lėkštėse paliekama. Taip pat retas kuris po tokių atostogų nepriauga 2-5 kg. O jei taip kasdien?

Vaikas ateina prie stalo alkanas ir turintis visai laisvą pasirinkimą. Kas gi nutinka? Jis mėgsta kotletus – dedasi jų, mėgsta bandeles – dedasi jų, mėgsta bulvių košę – valgo vien ją. Vaikas nemėgsta daržovių – nesideda, vaikas nemėgsta troškinių – nesideda, vaikas nemėgsta žuvies – nesideda. Vieni suvalgo visus kotletus, kitiems lieka tik bulvių košė, o pabaigoje dienos pilni kibirai daržovių išmetimui. Ar tokia vaikų mityba bus subalansuota, įvairi? Turbūt atsakymas aiškus visiems, tad tikrai galime laukti atvirkštinio efekto. Jau nekalbu apie chaosą mokyklų valgyklose, vieni persivalgę, kiti alkani. Ar tokia šiuolaikinės sveikatos politikos kryptis? Ar siekiama sudaryti chaosą ir duoti vaikui, kurio mitybos raštingumas nebuvo ugdytas nuo mažų dienų, pasirinkti. Duok vaikui rinktis tarp picos ir troškinio, žinoma, kad rinksis picą! Ji juk galima mokyklose, nes jokie vaikų maitinimo teisės aktai to nedraudžia.

Mokyklose šiandien pavienių patiekalų sąraše (kai vaikas gali pats išsirinkti, ką pirks pietums iš esamo meniu) gali būti mėsainių, picų, dešrainių, tai legalu, tik pagamintame patiekale turi būti ribojama druskos kiekis iki 1 g/100 g, rūkyti mėsos gaminiai gali būti tiekiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, patiekalai neturi kartotis daugiau kaip kartą per savaitę. Kai socialiai remtini vaikai maitinami nemokamai, sakyčiau, jiems pasiseka labiau, ir valstybė jų sveikata rūpinasi atsakingiau, nes jie maitinami ne pagal pavienių patiekalų sąrašą, o pagal subalansuotą valgiaraštį, nors ir ten yra trūkumų, tačiau bent jau vaikas neturi improvizacijų – bandelė ar troškinys.

Iki šiol mokyklose vaikai turi pasirinkimą iš kelių karštųjų pietų patiekalų ir kelių garnyrų. Vaikas gali rinktis, ką valgyti – troškinį ar kotletą su bulvėmis ir salotomis, o gal tik salotomis be bulvių. Visada buvo ir yra šis pasirinkimas - tik vaikui paprašius tą padaro virėja, o ne pats vaikas įsideda.

Švediško stalo principas galiotų ir būtų vertingas tik tuo atveju, jei kalbama apie nemokamą maitinimą, palankų sveikatai maisto racioną ir visus tokius patiekalus, o vaikui duodamas pasirinkimas, pavyzdžiui, tarp agurko ir pomidoro, bet ne tarp vandens ar saldinto gėrimo, picos ar troškintos žuvies/ keptų garuose daržovių ir virtų grikių. Ir porcijos dydis turėtų būti nurodytas kaip pavyzdinis – realus patiekalas ar plakatas. Be to, turi būti vykdomas vaikų švietimas ir sąmoningumo didinimas, kad vaikai nepamirštų įsidėti į lėkštę daržovių. Patiekalai turi būti kokybiški, šiuolaikiški, pateikti patraukliai, kad vaikų neviliotų šalia mokyklų esančios užkandinės.