Beata iš grupės Funky: Brazilijoje gyvenau kaip auksiniame narvelyje

Kažkada Lietuvoje buvo jos auksiniai laikai, žvaigždės gyvenimas. Paskui ji ištekėjo, gimė sūnus Tomas (dabar jam 11 m.), ji sukūrė lopšinę, kurią dažnai girdėjome per radiją, ir... tarsi dingo. Aštuoneriems metams.

Tačiau savo šeimai, kuri per pastaruosius metus išsiplėtė net iki Brazilijos, Beata Willkin iš „Funky" buvo ir yra žvaigždė. Per tuos metus, kai buvo „dingusi", ji iš naujo „atrado" meilę - įsimylėjo brazilą Gleytoną Barbosą, susilaukė antros atžalos - Izabelos (6 m.) ir dabar, po ilgų klajonių po pasaulį, grįžo į Lietuvą ir sceną.

„Mums jau norisi tvarkos gyvenime ir vietos, kurioje galėtume įleisti šaknis. Iki šiol gyvenome su lagaminais: tris mėnesius Brazilijoje, tris - Lietuvoje, paskui dar ir Lenkijoje. Man pačiai galva sukasi, o kitiems išvis sunku suprasti, kaip mes iki šiol gyvenome.

Antra vertus, nepraradome ir „skrydžio lengvumo". Štai šauna Barbosai mintis: „Skrendam į Braziliją!" Mes atsidarome lagaminus, sumetame į juos daiktus, uždarome - ir skrendame! Jokių: „Ai, ir vėl daiktus krauti", „Oi, tiek darbų nepadaryta", „Ak, tingiu gal...""

Lengvai prisitaikantys

„Mudu su Barbosa esame mėtyti vėtyti. Išmesk mane bet kuriame pasaulio krašte, aš rasiu savo vietą. Barbosa - lygiai toks pat, jis prieš penkiolika metų atskrido gyventi į Europą. Todėl ir vaikai mūsų tokie. Pokyčius, naujus žmones, iššūkius - viską jie priima išskėstomis rankomis.

Gimdyti Izabelos kartu su Tomu skridome pas Barbosą į Braziliją. Tomui tada buvo šešeri. Per tris mėnesius bendravimas su braziliukais, žaidimai ir Barbosos šeima taip įtraukė Tomą į savo gyvenimą, kad naują - portugalų kalbą netrukus jis kaip riešutus gliaudė, labai natūraliai ten pritapo.

Tomas jau dabar laisvai kalba penkiomis kalbomis, mokosi šeštosios - vokiečių. Izabela puikiausiai susikalba trimis kalbomis. Namuose mes bendraujame portugališkai, „multikus" vaikai žiūri rusų kalba, o mokyklą lanko lenkišką."

Neauga svoris? Duokite pupelių!

Pagimdžiusi Izabelą, lovoje Beata turėjo gulėti beveik pusę viešnagės Brazilijoje laiko - net 40 dienų. Ištvėrė vos vieną.

„Brazilijoje įprasta, kad moteris gimdo taikant cezario pjūvį (Izabela gimė kaip tik taip). Pagimdžiusi moteris ten yra lyg didžiausias ligonis, vos ne mirštanti gulbė. Paprasta valstybinė ligoninė skiria prie jos dvi pagalbininkes - medicinos sesutę ir jos asistentę. Kiekviena gimdyvė guli milžiniškoje lovoje su dideliu privažiuojančiu stalu, kuris būna nukrautas valgiais, nuo kurių akys raibsta.

Namuose mes bendraujame portugališkai, „multikus" vaikai žiūri rusų kalba, o mokyklą lanko lenkišką.Beata Willkin

Lietuvoje po gimdymo mamoms daug ko negalima, o ten pagimdei ir iškart gauni pupelių troškinio! - sako moteris. - Brazilai tiki, kad pupelės yra stebuklingos: stiprina organizmą, gali pagausinti pienuko ir t. t. Pupelių nuoviro gauna net ir kūdikiai, jei svoris blogai auga. Ten normalu trijų mėnesių „leliukui" duoti palaižyti keptos mėsos, o štai žindyti nėra svarbu. Kas kiek gali, tas tiek žindo.

Bet užtat siekiama, kad vaikas augtų savarankiškas. Netrukus po manęs pagimdė Barbosos sesuo ir kai mažajam Pedro sukako keturi mėnesiai, jis jau buvo atpratintas nuo sauskelnių!"

Visų vaikas"" ir kiti Brazilijos ypatumai

Prieš 11 m. pagimdžiusi Tomą Beata „tik mama" ilgai neišbuvo, skubėjo dainuoti. Tačiau Izabela augo be auklių. „Antra vertus, Brazilijoje sunku pasakyti, kas augina vaikus, nes... juos augina visa giminė! - sako moteris ir prisimena: - Kartą išbėgu į kiemą, o Izabelos nėra. Žemė po kojomis svyruoja, atrodo, plaukus nusirausiu, tokia panika. O kažkas man sako: „A, Izabelą Barbosos sesuo ir mama pasiėmė, visos išvažiavo į svečius." Visi vyrai ten keičia kūdikiams sauskelnes, daro mišinukus ir t. t."

Kitas labai stiprus gyvenimo Brazilijoje įspūdis Beatą juokina iki šiol. Mat Barbosos namuose San Paule durų skambutis praktiškai niekada nesiliaudavo čirkšti. Dzin ir dzin.

„Vieni giminės ateina, kiti išeina. Eina ir eina. Būdavo, ir mes išeiname su Barbosa į miestą, jis sako: „Čia gyvena mano pusbrolis. Jei neužeisime, bus skandalas." Taip ir vaikšto vieni pas kitus."

Fotografės Nendrės

Auksinis narvelis"

Stiprus šeimos jausmas, draugiški bendraujantys žmonės, saulė ir šiluma, visada švieži vaisiai. Kodėl gyventi, leisti šaknis pasirinkote Lietuvą, kurios žmonės tokie vėsūs, o orai mažai saulėti, klausiu Beatos.

„Brazilijoje gyvenome kaip auksiniame narvelyje. Tas jausmas lydėjo nuo pat gimdymo namų. Ką tik gimusio mažylio mamai į rankas niekas neduoda, nes ji turi pailsėti. Vaikutis nešamas į kitą skyrių, kurį saugo apsaugininkų komanda. Būti saugomam iš visų pusių, gyventi apsitvėrus dukart už namą aukštesne tvora - tokia tikroji Brazilija. Ten normalu pagrobti vaiką ir prašyti išpirkos, o mes, šviesių plaukų ir mėlynų akių europiečiai, visiems kaip ant delno. Jokios laisvės!" - atsako Beata.

O tu iš kur?"

Anksčiau tokį klausimą Barbosa vis išgirsdavo Vilniaus gatvėse. „Iš Brazilijos", - ramiai atsakydavo vyras. „Ir požiūris iškart pasikeisdavo, - sako Beata, bet neslepia: - Tik ne mano tėčio. Jis kelerius metus negalėjo susitaikyti su tuo, kad mano mylimasis - tamsiaodis.

O juk Europoje Barbosa jau daugiau nei penkiolika metų, ilgai gyveno Vokietijoje. Ta šalis, vokiškas punktualumas jį „perdarė".

Lietuvoje jis jaučiasi gerai. Visas rajonas pažįsta, visi yra jo draugai. Vienintelis „nepatogumas" - trūksta gero maisto, o ypač geros mėsos, juk brazilai valgo daugiausia tik marmurinę jautieną, ir šviežių vaisių. Pavyzdžiui, marakujos, kurią jis valgo šviežią, geria jos sulčių, jose marinuoja krevetes ir t. t., čia, Lietuvoje, nenusipirksi. Ką jis daro? Renkasi tai, kas yra, tačiau maistą ir virtuvę tebegarbina braziliškai. Pavyzdžiui, specialiai keliasi penktą valandą ryte, kad pamarinuotų šonkauliukų, kurių valgysime pietums.

O kokius tortus ir pyragus kepa! Neseniai iškepė tokį morkų pyragą, kad iki šiol negaliu patikėti, jog iš morkų galima toookį skonį išgauti! Pyragėlių su mėsa tešlytė plonytė plonytė, mėsytė burnoje tirpsta... Jis gamina baklažanų apkepus (padažą verdą dvi valandas!), o kaip ruošia žuvį, kaip kepa mocarelą... Bet aš nesistebiu, nes pusė Barbosos giminaičių - virėjai profesionalai".

Fotografės Nendrės

Ponia, kaip auklėjate savo vaikus?"

„Tomas turi labai gerą humoro jausmą. Izabela nuo jo neatsilieka, kuria eilėraščius, daineles tiesiog „čia" ir „dabar". Ji labai kūrybinga. Visa į mane!" - sako Beata.

„Aš pirmą savo eilėraštį parašiau antroje klasėje. Jį išspausdino lenkų laikraštis, gavau net honorarą. Tada ir supratau, kad iš savo kūrybos darysiu verslą! Buvau labai imlus ir protingas vaikas, į pirmą klasę ėjau mokėdama tris kalbas, skaityti ir skaičiuoti. Perkėlė į antrą, o man ir joje buvo „ankšta"! Mokytoja pasodino į galą ir pasakė: „Rašyk eilėraščius." Aš taip ir dariau, - juokiasi moteris prisiminusi laikus, kai buvo Izabelos amžiaus. - Aš esu iš paprastos daugiavaikės šeimos, niekas nežinojo, kaip su tokia protinga mergaite elgtis, visi tik džiaugėsi, kad nereikia padėti pamokų ruošti.

Jei atvirai, truputį ilgiuosi Brazilijos. To jausmo, kad žmonės ryte atsikelia ir džiaugiasi gyvenimu.Beata Willkin

Gyvenome „pereinamame" dviejų kambarių bute, pas mus kiekvieną naktį nakvodavo tėvų broliai ir seserys, kurie mokėsi Vilniuje. Kiekvieną naktį tuose dviejuose kambariuose miegodavo 12 žmonių. Pusryčiaudami sėdėdavome net ant palangių.

Ne veltui sakoma, kad sulaukę vaikų suaugę žmonės arba „nusisuka" nuo savo vaikystės, arba vaikams dovanoja ją tokią, kokią patys turėjo. Dabar Vilniuje gyvename trijų kambarių bute, tačiau visų mūsų gyvenimai verda viename. Mes visą laiką kartu! Paprastas vakaras atrodo taip: mudu su Barbosa kalbamės, šalia skaito Tomas, žaidžia Izabela, kažko paklausia, įsitraukia į pokalbį, išsako savo nuomonę ir t. t. Yra šeimų, kuriose tėvai gyvena savo gyvenimą, o vaikai - savo. Mes visi, dabar jau įskaitant ir mano tėvus, gyvename vieną gyvenimą. Mano vaikai turi šeimos jausmą, mums visiems vieniems kitų labai reikia.

Kartą Izabelos mokytoja paklausė manęs, kaip auklėju savo vaikus, kad jie tokie kitokie, labai geri. Atsakiau, kad tiesiog elgiamės su jais kaip su sau lygiais žmonėmis".

Geriausia draugė

„Mes visur kartu su savo vaikais. Visos šventės - nuo vaikų gimtadienių iki helovynų, diskotekų ir t. t. švenčiamos mūsų namuose. Aš noriu matyti, ką mano vaikai veikia, su kuo draugauja, kokie jų pomėgiai. Anksčiau manęs buvo pilna visur, bendravau su daugybe žmonių. Paskui supratau, kur ir su kuo esu laimingiausia. Mano patogumo zona - mano šeima. Aš laimingiausia tada, kai esame visi kartu - ir tik... mes. Be abejo, vis dar turiu gerų draugių, bet geriausia mano draugė yra Barbosa. Su juo galiu plepėti apie viską. Jei draugės organizuoja vakarėlį „tik mergaitėms", tai Barbosa visada eina kartu. Jei jo draugai organizuoja vakarėlį „tik berniukams", kartu einu aš. Mums taip labai gera."

Fotografės Nendrės

Ryte galvok apie naktį

„Barbosos mama jaunystėje buvo išrinkta miestelio „mis", o tėtis - futbolininkas. Brazilų vyrų ir moterų vaidmenys šeimose labai panašūs į tuos, kokie jie čia, Lietuvoje.

Barbosos mama, jei ir dirbo, tai labai trumpai, didžiąją savo gyvenimo dalį buvo namų šeimininkė, augino tris vaikus. Šeimą išlaikė tėvas. Jie niekada negyveno prabangiai, bet visiems visko užteko.

Brazilijoje visiškai nesvarbūs buities klausimai, tai sritis, kuri jiems neįdomi.

Niekas ten nesuka galvos ir nesipyksta, jei neplautų indų stirta visą dieną stovi kriauklėje. Jų jie tiesiog „nemato". Jei kažkam bus „ta" nuotaika arba pasibaigs visos lėkštės, ateis ir suplaus. Toks požiūris man labai tinka ir patinka.

Brazilai turi posakį: „Vyras jau ryte turi galvoti apie tai, kas bus naktį."

Barbosai svarbiausia, kad būčiau gerai pailsėjusi, gerai pavalgiusi ir viskuo patenkinta. Jis niekada nekelia balso.

Jei atvirai, truputį ilgiuosi Brazilijos. To jausmo, kad žmonės ryte atsikelia ir džiaugiasi gyvenimu. Ilgai darosi kavą, ilgai sėdi ir kalbasi, aptaria, ką keps pietums. Man sakė, kad Barbosos tėvas sunkiai dirba. Bet, jei atvirai, aš nemačiau ten sunkiai dirbančio žmogaus. Tas darbas yra toks: truputį šen, truputį ten pasikrapšto, pasisukioja ir eina švęsti gyvenimo."

2016 metų sausio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Girk mažiau!

Nauja mada japoniškas auklėjimas

Kaltės jausmas

2016-ųjų vaikai – ypatingi

Išsamų žurnalo anonsą rasite ČIA.

Užsiprenumeruoti žurnalą palankiausiomis sąlygomis galite ČIA.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis