Keturios jaunos mamos pasakoja apie savo požiūrį į vaikų auklėjimą. Jos atsako į klausimą: ar fizinis artumas (bučiniai, apkabinimai, prisilietimai) vaikui yra labai reikšmingas?
37 metų Daiva, 4 ir 2 metų vaikų mama: „Svarbiausia – natūralus ryšys“
Nuo pat gimimo su vaikais puoselėjame pačius šilčiausius ir švelniausius jausmus. Tikiu, kad tai, ką šiandien duodame savo vaikams, kažkada grįš atgal. Niekada to nedarau priverstiniu būdu, pavyzdžiui, neskatinu „duok bučinį", „apkabink mamytę". Nėra nieko nuostabiau už vaiko prisiglaudimą, kuris, rodos, toks natūralus. Kai jis į ausį šnabžda: „Mamyte, labai tave myliu". Tai taip tikra, nesuvaidinta, nesumeluota...
Kitas švelnumo etapas prasideda tada, kai vaikas pradeda reaguoti į jį supančią aplinką ir kitus vaikus. Nuostabu stebėti, kai du maži vaikai, visai dar žvirbliukai, susitinka, vienas kitu pradeda domėtis, liesti, kalbinti. Tuomet jau mamos drąsina apsikabinti, duoti rankytę, dalintis žaislais. Gali būti, kad ir daugeliui tėvelių labai smagu matyti, kaip vaikai nedrąsiai vienas kitą pabučiuoja į žanduką. Tą akimirką mūsų širdys ir akys šviečia džiaugsmu.
Manau, kad sunkiausia švelnumą puoselėti 2-3 metų amžiaus vaikams. Šiuo amžiaus laikotarpiu jie tampa individualistais, nori būti savarankiški, nepriklausomi nuo mamos ar tėčio. Švelnumą jie nori gauti, tačiau patys skurdžiau juo dalinasi. Nenori broliukui ar sesutei užleisti pozicijų į tėvų dėmesį. Šis periodas turbūt sunkiausias mamai, kuri augina du ar daugiau vaikų. Juk kiekvienam to švelnumo norisi padalinti po lygiai.
Maniškiai abu lanko darželį. Ne vienas manęs yra paklausęs, ar auklėtojų švelnumo ir rūpesčio užtenka vaikams. Manau, kad ugdymo įstaigoje mokoma ne švelnumo, bet tolerancijos ir supratingumo. Auklėtojos negali „prisirišti" prie vaikų, todėl jos elgiasi mandagiai, švelniai, tačiau išlaiko tam tikrą atstumą. Juk jos nėra tų vaikų mamos... Darželyje su vaikais turime tam tikras atsisveikinimo „ceremonijas": bučinys, apkabinimas, nosyčių pasitrynimas, kuri vadiname „murumuru", ir pasimojavimas pro langą.
Jei kartais suabejoju, ar pakankamai suteikiu vaikams švelnumo ir meilumo, prisimenu akimirkas, kada jie tai stipriausiai parodo. Pavyzdžiui, kai jiems blogai, liūdna, kažką skauda, jis ateina prie manęs prisiglausti, pabučiuoja ir, žiūrėk, jau ramūs bei laimingi. Pastebėjau, kad vaikai ir vieni kitiems būna patys geriausi švelnumo dalintojai, puikiai sugeba paguosti. Na, bet visko pradžia - šeima. Vaiko elgesys ateina iš artimiausios jo aplinkos, ten jis išmoksta prisiglausti, apkabinti, pabučiuoti, švelniai paglostyti.
30 metų Gražina, 1 metų 4 mėnesių sūnaus mama: „Vaikas turi matyti švelnumo pavyzdį tėvų santykiuose“
Jeigu prisiminsime pirmąsias akimirkas, kai vaikelis išvysta pasaulį, tai pastebėsime, kad viskas prasideda būtent nuo fizinio artumo, švelnumo. Naujagimis, padėtas ant mamos krūtinės ir pajautęs jos širdies plakimą, iškart nusiramina, pradeda lėčiau ir ramiau kvėpuoti. Be apkabinimų neįmanomas ir žindymas. Tad mamos ir vaiko tikrasis ryšys prasideda būtent nuo fizinio kontakto, o tik po to seka kiti poreikiai, pavyzdžiui, maistas.
Apkabinti mažylį galima ne tik fiziškai, bet ir švelniu žvilgsniu, šypsena. Manau, kad šie meilūs gestai jam taip pat siejasi su fiziniu artumu. Juk apkabindama vaikelį mama nusišypso, meiliai jį nužiūrinėja. Net jei spaudžia buities darbai ir rūpesčiai, sau kartoju vieną frazę: „Buitis liks, o vaikas užaugs ir apkabinimai jam bus ne tokie svarbūs, tad reikia naudotis šia diena, kai esu jam reikalingiausia!"
Manau, kad kiekviename vaiko brandos amžiuje žaidimai būna kitokie. Šiuo metu pagrindinis mūsų žaidimas – tai įvairių formų kaladėlių dėliojimas. Jeigu vaikas neatpažįsta kaladėlės formos ir nežino, kur ją dėti, švelniu prisilietimu prie rankyčių nurodant kryptį galima puoselėti ryšį su savo mažyliu.
Taip pat jam patinka žiūrėti, kaip aš gaminu maistą. Būtinai pasodinu jį šalia, leidžiu su pirščiukais ragauti ingredientus. Kartu gaminame, ir vaikas susipažįsta su įvairiomis maisto konsistencijomis, skoniais bei formomis. Neretai vaikas pats prašosi švelnumo: prieina ir prisiglaudžia arba tiesiog priėjęs tiesia rankytes.
Kaip vyrui sekasi berniuką mokyti būti švelnų ir mielą?
Vos gimus sūnui vyras nedrįso jo bučiuoti. Jis buvo labai mažas, trapus. Bėgant laikui vis drąsiau prisiliesdavome. Mūsų atveju ryšys tarp vaiko ir tėvo išsivystė savaime, kadangi vyras praleidžia su vaiku tiek pat laiko, kiek ir aš. Manau, kad pagrindinė taisyklė - praleisti kuo daugiau laiko kartu, suteikti progų tėvui pabūti dviese su sūnumi, leisti natūraliai formuotis jų ryšiui. Priverstinis artumas bus labai sintetiškas ir jautresnis vaikas tai akimirksniu pajus.
Kai būname visi trys, dažnai su vyru apsikabiname, kad sūnus matytų tinkamą pavyzdį, žinotų, jog tėveliai vienas kitą myli. Įdomu stebėti jo reakciją, dažniausiai jis atbėga ir nori prisijungti. Manau, kad vaikas turi matyti švelnumo pavyzdį. Tai svarbiausia.
Vaikas laimingas tik tuomet, jeigu mama jaučiasi gerai. Tiesa, taip pat tikiu, kad savęs realizavimas nebūtinai turi būti siejamas su darbine veikla, karjera. Visos gimėme skirtingos, nevienodi ir mūsų poreikiai. Vienai smagiau būti namuose pirmuosius dvejus metus, kitai - norisi dirbti, neužsisėdėti vietoje. Taisyklės tam nėra, tačiau praktikoje vis tik tenka dažniau stebėti pavyzdžius, kai ilgam likusios vaikelio priežiūrai namuose moterys pasijaučia nelaimingos, rutina jas pradeda varginti. Visoms patariu tiesiog gerai apsvarstyti situaciją ir tik tuomet spręsti, kas yra geriausia.
Sūnus, kai mes su vyru išeiname į darbus, lieka su auklyte. Mūsų vaikelis mielai ją bučiuoja ir apkabina, tad tikiu, kad švelnumo jų santykiuose yra. Ar jo pakanka? Išmatuoti neįmanoma, vienintelis dalykas, kurį galime su vyru padaryti, tai apdovanoti jį maksimaliu švelnumu grįžę iš darbų, ką ir stengiamės daryti.
Ne viena draugė teiravosi, ką daryti tais atvejais, jei vaikas vengia apsikabinimų, bučinių ir švelnumo? Tikiu, kad iš prigimties vieniems reikia mažiau dėmesio ir švelnumo, kietiems – daugiau. Nemeiliam vaikui siūlyčiau dažniau sakyti, kad jis mylimas, pasitaikius progai tiesiog jį glostyti.
25 metų Odeta, 2 metų sūnaus ir 3 mėnesių dvynukių mama: „Meilumo specialiai nereikia mokyti“
Savo vaikus stengiuosi kuo daugiau bučiuoti, myluoti. Prieš miegą visada paglostau, palaikau už rankytės. Pasisveikinimai ir atsisveikinimai visada labai šilti bei artimi. Mano sūnui 2 metai 6 mėnesiai ir jis pats noriai ateina prisiglausti, pamyluoti, ar tiesiog pabūti šalia.
Man net nekyla klausimas, ar sunku vaikų švelnumo ugdymui rasti laiko. Manau, kad apsikabinimai yra natūrali šeimos bendravimo dalis. Brolį mokau mylėti sesutes. Drauge jas apkabiname, bučiuojame. Vis jam primenu, kad sesės jį myli. Duodu jam dvynukes palaikyti, apkabinti. Kadangi sūnus dienos metu būna darželyje, kai grįžta stengiuosi jam suteikti kuo daugiau dėmesio.
Kai berniukui reikia švelnumo, jis ateina ir apsikabina, pamyluoja, prašo pakeliamas, dalina bučinius. Mergytės dar mažutės, bet moka paprašyti verkimu, kai reikia mamos apkabinimo. Ar berniukui reikia mažiau švelnumo? Visiškai nesutinku! Juk ir šeimose moterys dažniausiai rūpinasi vyrais. Taip ir su vaikais, mano mergytės savarankiškesnės, joms dviem mažiau dėmesio reikia nei vienam sūnui.
Manau, kad meilumo specialiai nereikia mokyti. Aišku, tais atvejais, kai šeimoje meilė ir švelnumas gyvena kiekvieno širdyje. Mes dažnai prieš miegą ar atsikėlę žaidžiame bučinių karą. Sūnus dažnai su tėčiu lenktyniauja, kas daugiau kartų mamą pabučiuos. Už gerą elgesį ar pasiekimą visada jį pabučiuojame, apkabiname, pakilnojame. Atrodo paprasti dalykai, bet jie labai efektyviai veikia.
Aišku, sunkumai neišvengiami, juk beveik visi vaikai vieną dieną išmoksta elgtis grubiau: stumdytis, muštis. Jei vaikas trenkia ar pastumia, visada mokome to žmogaus atsiprašyti ir jį pabučiuoti.
Na, o darželyje labai daug dalykų priklauso nuo auklėtojos: ar ji tik dirba savo darbą, ar nuoširdžiai pamilsta mūsų vaikus. Vaikai darželyje išmoksta kovoti, tampa individualesni, savarankiškesni. Aš su sūnumi namuose buvau iki jam suėjo dveji metai. Planuoju, kad ir su dukrytėmis nesiskirsiu dvejus metus. Man atrodo, kad iki tol vaikai dar labai gležni ir jiems tiesiog būtinas mamos rūpestis, nuolatiniai prisilietimai, auklėjimas bei lavinimas.
27 metų Edita, 1 metų ir 7 mėnesių dukrytės mama: „Vaikai – mažieji mūsų veidrodžiai“
Manau, kad fizinis kontaktas (bučiniai, apkabinimai) vaikui yra labai svarbūs. Ir ne tik vaikui, bet ir tėvams. Mūsų šeima be to neištveria nė dienos, o jei kelias dienas nesimatome, tada dar ilgiau ir stipriau apsikabiname. Monika labai teigiamai į tai reaguoja. Manau, kad pirmaisiais metais po maisto poreikio yra fizinis kontaktas, bendravimas su vaiku, pokalbio metu daug ką reiškia balso tonas, tėvų emocija. Vaikas viską supranta, į viską reaguoja, seniai paneigtas mūsų senelių, tėvų įsitikinimas, kad kūdikiai ar maži vaikai nieko nesuvokia. Tai visiška nesąmonė...
Pasakymas, kad nėra laiko apkabinimui, manau, tik pasiteisinimas. Toks požiūris yra neatleistinas. Viskas priklauso nuo kiekvienos šeimos požiūrio į auklėjimą. Man dėmesys dukrai yra pats svarbiausias dalykas, ir netrukdo pusvalandžiu vėliau išplauti indai ar neišgerta arbata. Galų gale, mes ir arbatą kartu su dukryte geriame - labai smagu drauge tai daryti, kasdienybę paversti žaidimu.
Mūsų ryšys su dukryte labai tvirtas, tėtis taip labai daug laiko su ja praleidžia, vertiname šį šeimos laiką. Dukra reikalauja daug dėmesio, nes mes patys ją taip pripratinome. Kai jai jo trūksta, ima krėsti išdaigas, verkšlenti, kad tik atkreiptų dėmesį, o dabar vis dažniau pasiprašo paimama ant rankų ir pati apsikabina.
Esu tikra, kad švelnumo ar prisiglaudimo pamokų nėra, tai pasekmė tėvų elgesio tiek su vaiku, tiek vienas su kitu. Juk vaikai mūsų mažieji veidrodžiai visais klausimais. Mūsų šeimoje natūraliai dažnai pavyksta apsikabinti, pabučiuoti vienas kitą, o vaikas mato, kad tai suteikia teigiamą emociją.
Auklėjant vaiką kartais iškyla sunkumų, būna nelengva. Mes save priskiriame prie griežtesnių tėvų, nenuolaidžiaujame. Dukrytė puikiai žino taisykles, ribas, kurių negalima peržengti. Nors jai dar nėra nei dviejų metukų, ji puikiai viską supranta. Kol kas mums puikiai sekasi sutarti, ji labai savarankiška, mes laikomės taisyklių, o kartu ir daliname švelnumą ir meilę.
Motinystės atostogose būsiu dvejus metus. Tikiu, kad mamos niekas nepakeis, o pirmieji metai patys įdomiausi, svarbiausi, ir jie labai greitai prabėga. Jų nesugrąžinsi, nepakartosi...Tos vertybės ir emocijos, kurias patyriu būdama su dukryte, man yra neįkainojamos. Tikiu, kad ir mergaitė kasdien iš manęs mokosi švelnumo, meilumo, savarankiškumo.
