Aukštakulniai bateliai iš kasdienio įvaizdžio dingo jau seniai. Būdama nėščia retkarčiais jais dar pasipuošdavau - na, norėdavau pasirodyti tokia „super" nėščioji, tačiau gimus mažyliui visos princesiškos kurpaitės liko dulkėti spintoje.

O kartu užmiršta ir ta garderobo dalis, tinkama tik prie aukštakulnių: dailios suknelės, tiesiog "nekrentančios" net ir prie dailiausių balerinų, maži rankinukai ir ryškūs lūpdažiai. O kam visa tai, kai nuotaika dažniau "mamiška", o ne pakiliai moteriška?

TAIP PAT SKAITYKITE:
Gydytoja apie vaistažolių arbatas: ką žinoti ir kokias klaidas darome
Vaikas prašo dovanos, kuriai neturiu pinigų: ką daryti?

Taip jau beveik dvejus metus kas sezoną perdėlioju avalynę, ir kaskart su viltimi - na, jau šiuos artimiausiu metu tikrai apsiausiu! Taip į spintą keliauja šaltajam ar šiltajam sezonui netinkami, o tinkami guldomi šalia tuo metu nešiojamų. Kad ir šiuo metu - šalia trijų porų aulinių stovi išrikiuoti aulinukai su maždaug 8 cm kulniukais, auliniai su itin riesta platforma ir 4 poros vakarinių aukštakulnių.

Manau, aukštakulniais per metus buvau pasipuošusi kokius du kartus - kartą į vestuves. Ir, viliuosi, turėjo per tą laiką būti dar bent vienas kartas, kai juos avėjau. O gal ir ne?

Tiesa, niekad nebuvau batų aukštais kulnais gerbėja, bet retkarčiais jais vis dėlto pasipuošdavau. Ir maniau, per nėštumą, kol Augustas dar bus mažas - apsieisiu ir su žemakulniais.

Tačiau mažajam jau beveik metai, o aš avalynės avėjimo įpročių taip ir nesugebėjau pakeisti. Štai šį rudenį visiškai kapituliavau, patikėjusi, kad batelių aukštais kulniukais neavėsiu dar amžių amžinybę, ir įsigijau "išeigines" balerinas - dailius, lakuotus bekulnius.

Taigi, nusprendžiau imti ir vėl pasirodyti - aš ne tik mama! O vis dar ir moteris, galinti net ir ekstremaliomis sąlygomis laviruoti ant kulniukų.

Na, o labiausiai mane pastūmėjo tos visos super mamų, kaip Beyonce, Vicoria Beckham ar Kim Kardashian, nuotraukos viešojoje erdvėje, kuriose jos - visos dailios, be anei mažiausio priekaišto veide, žingsniuoja apsiavusios batais aukštais aukštais ir plonais plonais kulniukais, o rankose - kūdikėliai.

Toks lengvumas, moteriškumo ir motinystės triumfas! Jų mažieji, atrodo, besvoriai, o ant pėdų, sprendžiant iš veido išraiškos, ne kokie Jimmy Choo, o paprasčiausi "Crocs".

Ir jei tų žingsnių - su batais žudikais ir mažyliais rankose - vos nuo visureigio durų iki parduotuvės prieigų, kol mažylis atsidurs auklės ar kokios kitos pagalbininkės rankose, manau kulniukai ir kūdikiai - suderinama, net ir paprastoms mirtingosioms.

Taigi, praėjusi mano savaitė buvo su rimtu iššūkiu - savaitė ant aukštakulnių. Ir Augustu rankose.

Tiesa, taikiau kelias išimtis: batus aukštais kulnais avėjau tik tuomet, kai ilgesniam išvykdavom kartu su mažyliu - į senamiestį pasivaikščiojimui, jo užsiėmimus ar apsipirkimus. Vežimėlio stumdymams po miškelį ar vienišiems išvažiavimams audavausi patogesnę avalynę.

Ir ką, šiandien galiu pasakyti - nebuvo taip baisu! Mažylis ant rankų ir aukšti kulnai - suderinami reikalai!

Savaitės patirtis keliais punktais:

• Kaskart išvažiuodama naujai susidėliodavau maršrutą - kad liktų kuo mažiau atstumų, kuriuos turėčiau nužingsniuoti pėstute. Ir tą savaitę labai supykdavau, jei prie prekybos centro nerasdavau laisvų vietų, skirtų šeimoms.

• Sunkiausia pasirodė ne vaikščioti. Keiksmažodžių lavina mintyse pasipildavo tuomet, kai bekulniuojant ant žemės nukrisdavo pirštinė ar Augusto nenusaugotas žaisliukas. Žinoma, kaip taisyklė - krisdavo dažnai. O laviruojant ant aukštakulnių, viena ranka stverti, kas ant žemės, o kitoje laikant mažąjį - nemenkas akrobatinis iššūkis.

• Jei anksčiau aukštakulnius audavausi tik žinodama, jog šalia bus Vytas, į kurį galėsiu įsikibti, tai šią savaitę supratau, kad vyrą šiame reikale gali atstoti ir vežimėlis - į jį įsikibus jau nebelabai svarbu, 2 ar 12 cm pakulnė po pėda.

• Sakot, nėra džentelmenų? Štai kartą stoviniavau prie stačių parduotuvės laiptų - tais pačiais batais su kokių 8 cm kulniukais, vežimėlyje vaikelis, o aš pasiruošusi jį imti į rankas ir nešti viršun. O ką daryti? Tačiau pasirodžiau gan beviltiškai - iš parduotuvės išlėkė vyras ir taręs: "Matau, jums labai reikia pagalbos", stvėrė vežimėlį ir užnešė viršun. Tiesa, po visko jo aplinkui nebemačiau - teko suktis pačiai. Vis dėlto, likau nustebinta, ilgam!

• Aukštakulniai įpareigoja. Nes kartu su jais privalu bent blakstienų tušas ar parausvintos lūpos, elegantiškesnis paltas ir tiesus stuburas. Tad jei kaskart pro duris žengi kiek netvirtu žingsniu, visa tai kompensuoja kur kas dailesnė išvaizda.

• Buvau pamiršusi - vaikščiojimas ant kulniukų, dar ir labai nebloga mankšta pilvo presui! Kelias dienas jausdavau atradusi naujus raumenukus liemens srityje. Ir kojų taip pat!

Patirtis naudinga tik tuomet, jei ją tęsi ir toliau. Aš vis dėlto nei vakar, nei šiandien batų aukštais kulnais nebeavėjau.

Pagrindinė priežastis labai paprasta - atsibodo turimi! Kai tik rasiu norimus naujus, manau, išdrįsiu jais pasipuošti dažniau. Na, čia palauksiu Kalėdų - per jas visokie stebuklai vyksta, per jas, pasitaiko, vyrai užsinori nupirkti ir naujus batus savo moterims.

O štai batai su platformomis - geriausias sprendimas mamai su nevaikščiojančiu mažyliu! Ir dailu, ir ne taip pavojinga, kaip kulniukai.

Šios savaitės reziumė - teisinantis mamas su aukštakulniais. Nes batai ant kulniukų - daugiau nei avalynė.

Moteriškumas, trapumas ir kartu pasitikėjimas savimi, paslaptis ir grožis. Net jei su kiekvienu žingsniu išsprūsta ir po mažą keiksmą, veide - šypsena. Nes kitokia veido išraiška čia tiesiog nedera.

O jei prie aukštakulnių komplekto dar ir mažylis rankose - papildomi susižavėjimo taškai garantuoti!