Ką reiškia turėti tris vaikus?

Manęs vis klausinėja, ką tai reiškia – auginti tris vaikus?

Klausimas domina pačius įvairiausius gyventojų sluoksnius. Tuos, kurie planuoja neapibrėžtoje ateityje trečiąjį vaiką, o kol kas augina du. Tuos, kurie turi tik vieną ir tikisi, kad su trimis nieko baisaus ir apsispręs gimdyti antrąjį. Tuos, kurie išvis nieko neplanuoja, jiems paprasčiausiai smalsu, kaip jaučiasi daugiavaikė mama.

Taigi.

VIENAS VAIKAS

Absoliučiai rimtai galiu pasakyti štai ką. Pats didžiausias skirtumas – tarp nulio vaikų ir vieno vaiko. Skirtumas milžiniškas. Tą dieną, kai gimsta pirmasis vaikas, visas jūsų gyvenimas absoliučiai pasikeičia. Ir tai ne vien bemiegės naktys, sauskelnių kvapas namuose, ne vien prarasta galimybė eiti kur nori, su kuo nori ir grįžti, kada užsimanai. Tai būtinybė priprasti prie fakto, kad dabar jūsų jau trys žmonės. Kad jūs ne šiaip pora, o pora su vaiku. Ir į vaiko interesus reikia ne šiaip atsižvelgti, o kartais iškelti aukščiau savų. Ir ne kartais, o labai dažnai. Praktiškai visada.

Vaikas susiejo jus visam gyvenimui, net jeigu išsiskirsite. Jūs jau nebegalite tiesiog trenkti durimis ir išeiti, susirinkę daiktus, o paskui teisme pasidalinti spintas, televizorių ir pianiną. Jums teks kažkaip reguliuoti santykius, kadangi turite vaiką.

DU VAIKAI

Man antro vaiko gimimas panašus į nusileidimą lėktuvu. Ratai paliečia žemę, lėktuvą kaip reikiant supurto, o paskui jis pamažu sulėtina greitį ir sustoja.

Antrasis vaikas supurto visą šeimą. Pirmiausiai – pirmagimį. Dauguma pirmagimių paskui visą gyvenimą prisimena, kaip jiems kažko nedavė, nenupirko ir t.t. Idilė šeimoje baigėsi. Tėtis ir mama, švelniai burkuojantys virš lopšio – šis paveikslas lieka praeityje.

Dabar namuose kelis kartus daugiau betvarkės.

Iš visų kampų girdisi riksmai: „Mano!... Ne, mano!" ir „Paimk mane ant rankų!" Ir nesvarbu, kokio amžiaus vaikai. Paaiškėjo, kad septynmečiai irgi gali prašytis ant rankų, įtariu, kad vaikai gali prašyti ant rankų tiek ilgai, kiek atlaikys tėvų stuburas.

Su dviem vaikais jūs jau negalite ramiai pažiūrėti televizorių, paskaityti knygą ar pagulėti kvepiančioje vonioje, kol vyras prižiūri įpėdinį. Ne kiekvienas vyras sutiks prižiūrėti (ir skirti besipešančius, ir perrengti ir t.t.) abu vaikus, kol jūs ramiai siuvinėjate kryželiu.

Dar vienas sprogimas, užgulantis jums ausis – būtinybė dalinti savo meilę abiem vaikams. Jūsų vienintelė saulutė, vienintelis zuikutis, aplink kurį šokinėjo du tėvai, o taip pat močiutės, seneliai, nustojo būti visatos centru. Viskas. Aš gi sakiau, kad geri laikai pasibaigė.

Tačiau ne veltui aš pateikiau analogiją su lėktuvo nusileidimu. Kai šeimą nustoja purtyti ir kratyti, pajausite laipsnišką greičio sulėtėjimą ir palaimą. Jūs pakilote į visiškai naują lygmenį – savo tėvų lygmenį (bent jau tarp mano pažįstamų dauguma turi po brolį ar seserį).

Dabar jūs ne šiaip šeima, o šeima su dviem vaikais. Jeigu jų dar ir lytys skirtingos, tai dauguma laikys jus idealia šeima, apie jus dabar galima filmuoti kečupo ar sultinio kubelių reklamą.

Netrukus imsite pastebėti, kad darosi vis ramiau ir ramiau. Vaikai (ypač jei tos pačios lyties ir su nedideliu amžiaus skirtumu) puikiausiai bendrauja vienas su kitu, o jūs tuo metu galite ramiai išgerti arbatos ir paplepėti, retkarčiais atsitraukdami nuo pokalbio, kad sureaguotumėte į „Mano!... Ne, mano!" ir išskirtume besipešančius.

Be to, atsiradus antram vaikui, mama jau nesikrausto iš proto, jausdamasi uždaryta tarp keturių sienų su verkiančiu mažyliu. Ji dabar turi vyresnį vaiką, sūnų ar dukrą, su kuriuo galima pasikalbėti. Netgi su trimečiu yra apie ką paplepėti, o šešiamečiai – absoliučiai protingos būtybės, galima sakyti, jau suaugę žmonės.

Ką reiškia du vyresni vaikai, aš kol kas nelabai įsivaizduoju, tačiau kad ir kaip susiklostytų gyvenimas, brolis ar sesuo – tai artimas žmogus visam gyvenimui. Draugai ir sutuoktiniai, kaip bebūtų gaila, turi įprotį atsirasti ir pradingti, o brolis ar sesuo – tai savas kraujas. Ir jeigu užaugę vaikai nustoja bendrauti, esu tikra, jog tai tėvų kaltė. Ir mes, tėvai, turime susimąstyti, kaip padaryti, kad to neatsitiktų.

TRYS VAIKAI

Atvirai kalbant, trečio vaiko atsiradimo šeimoje galima netgi nepastebėti.

Jis taip mažai tepakeičia tėvų gyvenimą, lyginant su pirmais dviem, kad čia net kalbėti nėra apie ką.

Jei turite du vaikus, jūs ir taip netekote daugumos malonumų – prie jūsų durų jau nesidriekia eilė iš bobučių, pasirengusių pasėdėti su dviem vaikais, kad paleistų jus į teatrą ar net atostogų po palmėmis. Ne kiekviena močiutė su entuziazmu sutiks idėją pasėdėti su dviem anūkais, kol jūs pramogausite.

Su vienu anūku (o dar paeiliui su uošve, jei esate anyta) – kodėl nepasėdėjus? O su dviem – tiek daug galvos skausmo, kad ne kiekvienai močiutei pagal jėgas. Močiutės tučtuojau pradeda skųstis amžiumi, silpna sveikata, nervais, kurie neatlaiko riksmų ir betvarkės namuose, dėl to, jei esate dviejų vaikų tėvai, vargu ar būsite labai išlepinti turiningu poilsiu. Ir trečias vaikas situacijos niekaip nepakeis.

Ir vaikiškų daiktų pas jus jau pilni namai, tų daiktų jau daugiau negu jūsiškių. Patirties auginti vaikus jau pakanka, tad nebelėksite paknopstomis pas pediatrą dėl kelių įtartinų spuogų ar 36,7 temperatūros, arba jei vaikui pasidaro bloga tyrelės užvalgius. Tam, kad susidorotumėte su žindymo problemomis, jau nebereikia skambinėti draugėms ir sėdėti internete. Ir sauskelnes keičiate net nežiūrėdamos, ir apskritai, ir apskritai, ir apskritai...

Tačiau ne viskas taip gražu. Pirmas dalykas, atsiradus trečiam vaikui, antrasis pavirsta vaiku-sumuštiniu. Jis suspaustas tarp jauniausio ir vyriausio, ir jam reikia labai daug dėmesio, o kaip jam jį suteikti, jeigu namie tiek vaikų? Spontaniškumas galutinai išgaruoja iš gyvenimo. Viską, netgi dėmesį, tenka planuoti, tikras siaubas.

Antra, kaip knygoje rašė vienas trijų vaikų tėvas, kai šeima turi du vaikus, tėvai gali susidoroti su jais vienas prieš vieną, kai vaikų daugiau – tenka pereiti į gynybą. Ir iš tikrųjų. Kai vaikų daugiau negu tėvų, prie šito reikia priprasti ir išmokti su tuo gyventi. Laikai, kai tėtis skaito knygelę vienam vaikui, o mama tuo metu maudo ir maitina antrą, liko praeityje.

Jeigu vienam tenka knygelė, vadinasi, antrą ir trečią reikia kartu maudyti ir maitinti, o jeigu vienas nori miegoti, o kitas nenori, vadinasi, pirmasis lieka be knygelės ir užpyksta. Taigi, reikia pasistengti vieną kuo greičiau užmigdyti ir grįžti prie kito, o kol guldai kitą, du pirmieji pyks, nes visų kartu kuo nors užimti nesigauna.

Dabar įsivaizduokite, kad visi trys dar maži ir guldo juos vakare vienas iš tėvų, kadangi antrasis vėlai grįžta iš darbo. Ir teks labai rimtai susimąstyti, ar verta gimdyti tris.

Kiek lengvai man atsiėjo trečiojo vaiko gimimas morališkai, tiek sunku pasidarė fiziškai. Jeigu tarp dviejų vaikų sunku persiplėšti, tai tarp trijų išvis neįmanoma.

Internete viena trijų vaikų mama rašė, kad ji ne vaikšto po namus, o laksto. Daugmaž tą patį galiu pasakyti ir apie save. Gyvenimas pavirsta amžinu skalbimu, tvarkymusi, pamokų tikrinimu, ir su kiekvienu reikia pasikalbėti, kiekvienam paskaityti, su kiekvienu pažaisti. O kai du tuo pat metu verkia, išvis galima išsikraustyti iš proto. O juk gali ir trise verkti, jei nedidelis amžiaus skirtumas.

Jeigu jūsų vienturtis plaukioja ir jį du kartus per savaitę reikia nuvežti į baseiną – kentėti dar galima. O jeigu trys vaikai plaukioja, ir visi skirtingu laiku, vadinasi, į baseiną reikia važiuotis šešis kartus per savaitę. O jeigu vyriausiam dar papildomai reikia du kartus per savaitę į karate, vidutiniam – į muziką, o jauniausiam – į piešimą ar anglų kalbą – suprasite, kodėl su trimis vaikai nebelieka laisvo laiko.

Kažkur paralelinėje visatoje gyvena žmonės, kurie žiūri televizorių, skaito knygas, neskubėdami gurkšnoja kavą, vaikštinėja be vežimėlio, nesikelia vidury nakties, gali pasikviesti draugų ir ramiai su jais pasėdėti. Su trimis mažais vaikais šita visata visiškai nepasiekiama, jėgų teikia tik mintis, kad vaikai paaugs, o tada...

Jei po antro vaiko gimimo suprantate, kaip lengva buvo su vienu, tai gimus trečiajam pasidaro visiškai aišku, kad veltui skundėtės gyvenimu, ir kad du vaikai – nepaprastai lengva. O vienas vaikas – išvis ne problema. Su vienu vaiku galima nuostabiai poilsiauti.

Tačiau ne viskas taip klaiku, kaip aš čia ką tik papasakojau.

Ateina momentas, kai pastebi, jog visi trys tyliai žaidžia savo kambaryje, o paskui vyresnis pašildo sriubą ir maitiną vidurinį, kol jūs užsiėmusi jauniausiu.

Kad vaikai galėtų pabendrauti su žmonėmis, jums jau nebereikia vesti jų į vaikų aikštelę ar pakęsti namuose tuntą neaiškių draugelių. Šioks toks vaikų kolektyvas jau yra. Vyriausias, žinoma, šiek tiek nukenčia, užtat abu jaunesni susižavėję paskui jį sekioja kaip uodegytės.

Svarbiausia mintis, kurią norėjau išsakyti, atsakydama į klausimą ką reiškia turėti tris vaikus – yra ta, jog morališkai priprasti prie trečiojo labai lengva. O štai fiziškai – sunkoka. Paskutinį kartą taip pavargdavau būtent fiziškai, kai teko padirbėti kaime. Nuo ryto iki vakaro daržuose, susirietus. Vakare virsdavau iš koto. Štai maždaug taip jaučiuosi per pastaruosius vienerius metus – išsekusi fiziškai.

Tačiau ir čia ne viskas taip tragiška. Išmoksti racionaliai eikvoti jėgas, laiką ir kitus resursus. Džiaugiesi, kai tau tai pavyksta.

Džiaugiesi, kad pas tave dabar ne šiaip šeima, o didelė šeima.

Kartą perskaičiau, kaip paaiškinti vaikui, kad jis turės sesutę ar broliuką, jei vaikas nerimauja, kad jį mažiau mylės. Reikia pasakyti jam, kad meilė – tai kaip šviesa. Kai uždegi dar vieną žvakę, šviesos padaugėja. Kai gimsta dar vienas vaikas – padaugėja meilės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis