Psichoterapeutė apie tai, kas lemia motinos jausmo atsiradimą

Motinos meilė – tai meilė iš pirmo žvilgsnio ar jausmas, kuris auga ir bręsta? Pabandykime pasiaiškinti, kaip vystosi prisirišimas tarp vaiko ir motinos.

Psichoterapeutė Gisela Preuschoff – ne vienos knygos, nagrinėjančios prisirišimą tarp motinos ir vaiko, autorė, pasakoja, kokių sąlygų reikia atsirasti motiniškai meilei.


Kas yra motinos meilė? Euforiją primenantis jausmas, kuris lyg mygtuką paspaudus atsiranda iškart po gimdymo ar pamažu augantis?


Panašu, kad šio jausmo prigimtis yra gaivališka, kai kurios motinos šį jausmą apibūdina kaip įsimylėjimą. „Mane užliejo nenusakoma šiluma“, - dažnai sako motinos. - Vaikas gali būti toks, koks nori, atrodyti taip, kaip nori – aš jį myliu tokį, koks jis yra“.


Pasitaiko ir tokių atvejų, kai mamoms reikia laiko, kad galėtų priimti savo vaiką besąlygiškai, pavyzdžiui, priešlaikinių gimdymų atvejais. Tyrimai rodo, kad tokiais atvejais mamos kartais jaučia prieštaringus jausmus kūdikiui. Juk jis atrodo visiškai kitaip, nei svajonėse įsivaizduotas rausvažandis putlus kūdikis.


Įdomu tai, kad motinos požiūris į vaiką akimirksniu keičiasi po pirmo artimo fizinio kontakto. Laimė, daugumoje ligoninių šiandien skiriamas didelis dėmesys tam, kad motinos kaip įmanoma greičiau priglaustų neišnešiotą kūdikį prie savo nuogo kūno. Dauguma moterų pasakoja tokiomis akimirkomis patiriančios užgimstančius ypatingus jausmus.


Kas tai lemia – hormonai?


Po gimdymo išsiskiria oksitocinas – hormonas, kuris atsakingas už laimės pojūtį. Galbūt gamta taip kompensuoja gimdymo sunkumus. Oksitocinas taip pat gaminasi kūdikį žindant, jis optimizuoja kraujotaką krūtyse, išskiria šilumą. Vis dėlto laimės pojūtį lemia ne vien hormonai. Meilė turi ir kognityviąją pusę – pavyzdžiui, kai suvokiame, kad mažas kūdikis visiškai priklauso nuo mūsų ir be mūsų neišgyventų.


Visgi yra moterų, kurios po sunkaus gimdymo iš pradžių visiškai nepajėgia priimti savo vaiko. Ar dėl to nukenčia jų ryšys?


Žinoma, baimė, neviltis ar kaltės jausmas gali turėti įtakos pirmojo ryšio užsimezgimui. Tačiau žmogus yra būtybė, tuo besiskirianti nuo kitų gyvūnų, kad gali patirti tokių prieštaringų jausmų ir juos įveikti! Bet kokia trauma ar skausmas yra įveikiami.


Daugelis jaunų motinų praėjus kelioms dienoms po gimdymo patenka į jausmų prarają. Ar tai normalu?


Sutinku, kad daug moterų po gimdymo jaučiasi nestabiliai. Vis dėlto aš tai vertinu ne vien kaip neigiamą dalyką. Naujagimių mamos privalo būti labai budrios, turi nuolat stebėti savo kūdikį, kad galėtų optimaliai patenkinti jo poreikius. Gali būti, kad dėl to gamta moteris apdovanoja ypatingu jautrumu, kuris gali pasireikšti ir stipriu pažeidžiamumu. Deja, šis pažeidžiamumas šiuo metu visuomenėje nėra paklausus. Todėl daugelis moterų išgyvena vidinį konfliktą: viena vertus, jos privalo pasirūpinti savimi ir išlikti kaip asmenybės, kita vertus, taip pat turi būti geromis ir rūpestingomis motinomis. Visai nenuostabu, kad daugelis jaunų motinų iš pradžių atsiduria emocinėje duobėje.


Ar moterys, kurios vaikystėje sulaukė mažiau meilės, taip pat išsiugdo motinišką meilę? O gal joms tai sekasi sunkiau?


Stiprią partnerio meilę jaučianti moteris gali iš jos gauti tiek jėgos, kad ji pajėgs perduoti savo vaikui motinišką meilę, kurios pati niekada nepatyrė vaikystėje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis