Kaip ištikimas ginklanešys visur jas lydėjo tėtis Aleksandras, kol mama Olga namuose prižiūrėjo vos prieš mėnesį gimusią Emiliją ir trečiąją ne mažiau talentingą sesę – aštuonmetę Juliją.
Nedainuoja kol kas tik naujagimė Emilija, nors balsą jau tikrai rodo, kaip sakė tėtis. Jis ir pasakojo, kaip auginti ir puoselėti talentus.
Kaip gyvena keturių dukterų tėtis?
Gerai gyvenu, laimingai. Žmonės visada ieško atsakymo į klausimą – „Kas yra laimė?“ Aš atsakymą jau radau: turiu didžiausią turtą ir laimę pasaulyje – keturias dukteris. Negaliu sakyti, kad nenorėjau berniuko, gal šiek tiek, kiekvieną kartą eidami su žmona daryti echoskopijos klausėme: „Ar kažkas naujo, ar kaip visada?“ (juokiasi) Nors su žmona pasikalbėdavome, jei būtų berniukas, net nežinotume, kaip su juo elgtis. Viskas būtų nuo nulio – ir kaip auginti, ir kaip nuprausti, galų gale net žaislų reikėtų visiškai kitokių, mūsų namuose – tik mergaitiški.
Trys vyresnėlės apdovanotos talentu, matėme per televizorių, visos turi absoliučią klausą, kaip jūs manote, tai duota gamtos ar jūs tiesiog jas labai daug lavinate?
Sunku pasakyti, manau, visi vaikai yra talentingi, bet aplinka taip pat labai veikia. Pas mus namuose nuolat skamba muzika, sakau, gal mūsų mergaitės net neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pradėti muzikuoti (juokiasi).
Kokia muzika skamba jūsų namuose?
Labai įvairi – nuo džiazo ir klasikos iki kokybiškos popmuzikos. Mums labai patinka Bruno Mars, Whitney Houston, Ella Fitzgerald, Michaelas Jacksonas.
Viskas prasidėjo nuo vyresnėlės Kleopatros?
Žmona, psichologė, labai domėjosi įvairiomis kryptimis, kaip galima lavinti vaiką. Paprasčiausiai stengėsi surasti kelią, kaip vaiką lavinti meno srityje – dainuoti, šokti, piešti. Kleopatra daug visko patyrė, žinote, pirmas vaikas, toks savitas bandomasis triušelis. Vyresnėlės krūvis buvo didžiausias, ji išbandė viską, ką tuo momentu tik galėjome „prifantazuoti“ – gimnastika, baseinas, dainavimas, įvairiausias mokyklėles, t. y. viską, ką tik mes galėjome rasti. Senelis buvo „įdarbintas“ asmeniniu vairuotoju, kad Kleopatra visur spėtų – iš būrelio į būrelį.
Kaip atsirinkdavote veiklas, kurios tinkamos jūsų vaikams?
Viskas priklauso nuo pedagogo – ar jis nori suteikti tik žinių, ar įtraukti į tą veiklą, sudominti, uždegti. Tas pats dainavimas irgi būna skirtingas – gali tiesiog „pataikyti“ į natas, viską tinkamai atlikti, bet tai bus tik techninis dalykas, jame – jokios širdies, jokios žinutės pasauliui. Kleopatra vienoje mokyklėlėje atliko piešimo testus, pagal kuriuos buvo nustatyta, ko jai reikia. Kiekvieną kartą, kad ir kokia veikla būtų, mes stengiamės, kad mergaitės išmoktų ne tik technikos, bet ir saviraiškos laisvės.
Dabar Kleopatra jau atradusi savo sritį, kur jai gera?
Ji ir toliau vis bando naujus dalykus, toks charakteris. Visos mano mergaitės baigė „Yamaha“ mokyklėlę, kurioje sukurta sistema, viskas gražiai sudėliota, kaip įtraukti vaiką į muziką žaidimo forma. Mergaitėms labai patiko, mokyklėlę lankė nuo pusės metukų. Kleopatra įveikė visus lygius, mokėsi iki 4 m. Sofija ir Julija lankė tik būdamos kūdikiai.
Jūs iš karto supratote, kad mergaitės gabios?
Kai vienoje mokyklėlėje mokytoja pasakė, kad Kleopatra labai gerai dainuoja, ir pasiūlė dalyvauti konkurse, mums su žmona tai buvo naujiena. Mergaitė turėjo gerą atmintį, galėjo greitai išmokti ir padeklamuoti eilėraštį, padainuoti dainą iš filmuko, bet mes per daug nekreipėme dėmesio, nesinorėjo, kad ji eitų tik viena kryptimi, siekėme, kad išbandytų kuo daugiau veiklų. Bet kai mokytoja pasakė, kad ruošia pasirodymą, o Kleopatra bus solistė, teko susitaikyti. Suradome dainavimo mokyklėlę, pradėjome lavinti rimčiau. Kleopatra labai mėgo bendrauti su bendraamžiais, o svarbiausia, visiškai nebijojo scenos. („Dabar jau kartais bijau“, – pakomentavo pati mergaitė).
Kaip lavinote antrąją – Sofiją?
Sofija pradėjo dainuoti, mat sesė dainavo, tokia papūgėlė buvo, galėjo pakartoti bet kurią dainą, kurią išgirsdavo iš sesers arba jutube. Net mažytė būdama nurimdavo klausydama Mozarto, žiūrėdama specialius filmukus „Little Einstein“. Vaikui svarbiausia bet kokias žinias gauti ne per prievartą, o smagiai. Manau negerai, kai tėvai per vaikus nori įgyvendinti neišsipildžiusius lūkesčius – „Aš nebaigiau muzikos mokyklos, tai tu baigsi ir išmoksi groti pianinu.“ Nepaiso, nori tas vaikas ar ne. Mes stengiamės taip su savo mergaitėmis nesielgti, tiesiog po truputį švelniai įtraukėme į muzikos pasaulį. Aišku, jei patys būtume kokie sporto mėgėjai, greičiausiai mergaites būtume švelniai pasukę kita linkme.
Ir būtumėte nužudę talentą muzikai...
Jos gabios ir sportui, Sofija, pavyzdžiui, turi įgimtus gimnastės duomenis, ji galėjo siekti aukštumų ir sporte, bet teko rinktis, nes jei nori būti sportininku profesionalu, turi dirbti šešias dienas per savaitę, nebespėjome visko, gimnastiką pakeitėme šokiais.
Ir šoka visos trys?
Taip, tik nelabai intensyviai – 2–3 kartus per savaitę, dabar labiau užsiiminėja gatvės šokiais individualiai su choreografe. Jos labai greitai „pagauna“, pakanka tik parodyti, o ir pačios parodo, kaip norėtų šokti pagal vieną ar kitą muziką. Dainavimas ir šokis yra neatsiejami dalykai.
Kaip atsidūrėte LRT projekte „Du balsai – viena širdis?“
Sužinojome iš vokalo mokytojos Viktorijos Kalpokaitės ir labai mergaitės užsinorėjo, atranka buvo didelė, jos padainavo, patiko prodiuseriams. Jie paklausė: „Ar mergaitės nelabai išgyvens, jei iškris projekto pradžioje?“ Kleopatra ir Sofija norėjo nors kartą pasirodyti tokioje scenoje, tokiai auditorijai, tai nepamirštami įspūdžiai visam gyvenimui. Po pirmo karto atsirado noras dar kartą – ir dar, ir dar. Tas nepaprastas mergaičių noras padaryti nuostabiai, perteikti emocijas per dainą ir atvedė jas iki finalo. Ir darbas, juodas darbas kasdien. Mes papildomai dirbome dar ir su savo choreografe, ne tik su projekto. Kleopatra ir Sofija stengiasi ne tik dėl paties projekto, to, ką išmoksi, ant kupros nenešiosi, gauni žinių ir įgūdžių, kurie pravers ir vėliau. Jos pačios pasako savo nuomonę, kaip norėtų, kad skambėtų daina, aš dėl to labai džiaugiuosi, nes nenorėčiau, kad būtų tik tiksliai judantys ir „pataikantys“ į natą robotai.
Jūs pasakojate ir atrodo, kad viskas vyksta it per sviestą, negi nebuvo kažkokių minčių – „Nebenoriu, mesiu, užteks“?
Gal mums, tėvams, dažniau tokių minčių kildavo, mergaitėms – rečiau, jos nedaro nieko per prievartą. Esame labai įsitraukę į visų mergaičių veiklą, bendraujame su tais žmonėmis, kurie moko mūsų dukteris. Pavyzdžiui, nuolat dėkojame choreografei už rezultatą, o ji dėkoja mums, kad pasakome, ko norime, kas patinka, o kas ne.
Su labai gerbiama vokalo mokytoja Viktorija Kalpokaite galime pasidalyti savo fantazijomis, kaip norėtume, kad būtų. Mano žmonai nuolat kyla idėjų, kurių ir pasiūlo vokalo mokytojai, o ji nusprendžia, tinka ar nelabai. Mes kalbame ir bendraujame, dėl to ir pasiekiame neblogus rezultatus.
Jau matote savo dukterų ateitį, įsivaizduojate, ką jos veiks užaugusios?
Mudu su žmona svarstome taip, kad muzika yra gerai, bet neblogai ir kitą profesiją turėti. Nereikia vaikų apriboti tik viena sritimi, reikia suteikti progų „pačiupinėti“ ir kitų dalykų, ne tik dainavimo ir šokių. Kleopatrai dabar 15 metų, ji bando ir kitas veiklas, mes tikrai per daug neinvestuojame tik į jos dainavimą.
Jei mergaitės talentingos muzikoje, tai gal ir kiti dalykai lengvai sekasi?
Kleopatrai lengvai sekasi ir matematika, bet taip nebuvo nuo pat pirmų dienų, kai ji ėmėsi jos mokytis. Man teko jai įrodyti, jog vien geros atminties nepakanka, kad tau sektųsi. Nepakanka tik sukrauti informaciją į smegenis ir reikiamą akimirką, tarkime, per egzaminą, ištraukti, paskui viską pamiršti. Informacijos kiekis nėra žinios, matematikui svarbiausia yra logika, man pavyko tai išaiškinti Kleopatrai.
Kiek sričių jūs pats išmanote, jei galite kalbėti apie muziką, šokį ir dar paaiškinti Kleopatrai matematiką?
Nežinau, kiek aš išmanau (juokiasi), baigiau radijo elektroniką, esu technikos žmogus, mano tėvas – matematikas, man šis mokslas aiškus nuo mažumės, kodėl negalėčiau jos paaiškinti dukteriai? Mokykloje žinių duodama tiek, kiek pakanka laiko, išdalijus jį visai klasei, o čia, reikia atsiminti, yra ir nemažai nemotyvuotų mokytis vaikų. Mūsų mergaitės nelanko ypatingų mokyklų, o paprastą standartinę prie namų. Tik Kleopatra dabar įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Suprantame, kad mokytojas negali per labai ribotą laiką „įdėti“ tavo vaikui tiek, kiek jam prireiks gyvenime.
Kaip su žmona dalijatės pareigomis?
Pamokas padėti ruošti – mano darbas, žmonos – tai gera psichologinė atmosfera namuose. Ji padeda mergaitėms suprasti, kodėl jos vienaip ar kitaip elgiasi, praverčia psichologijos išmanymas.
O kas namuose barasi?
Ir vienas, ir kitas, kai to reikia. Man žmona priekaištauja, kad nemoku nubrėžti ribų savo mergaitėms, ji turi atlikti tą funkciją už mane. Aš dažniausiai „susileidžiu“, kai mergaitės ko nors paprašo, man atrodo, na, kaip dabar joms galiu atsakyti. Vis sulaužau tas taisykles vieną, antrą, trečią kartą, žiūrėk, jos jau pradeda tuo naudotis. Tuomet turi įsikišti žmona ir viską sudėlioti į savo vietas. Ant šaldytuvo pas mus namuose kabo taisyklių sąrašas, jis gelbsti nuo chaoso namuose. Už gerus darbus duodame prizų, jos pačios pasirenka, ko nori, tarkime, keliauti į filmą. O kai laikaisi taisyklių nuolat, susiformuoja įprotis ir geri darbai pavyksta visiškai natūraliai.
Jums su žmona patiems lieka laiko?
Mūsų pomėgiai pasikeitė atsiradus pirmagimei. Mums patinka ta veikla, kuri siejasi su vaikų veikla. Mums smagu su jomis žaisti, keliauti, dažniausiai važiuojame automobiliu, nesirenkame tokio poilsio, kai nuvyksti prie jūros ir gulinėji paplūdimyje, nieko neveikdamas. Augančiam ir gabiam vaikui reikia vis naujų įspūdžių.
Jūsų mergaitės vis lavinasi ir lavinasi, ar spėja pabūti tiesiog vaikai?
Jos ir yra vaikai – ir dūksta, ir žaidžia. Lėlės joms nesvetimos, atrodo, jų tiek daug, kad praeiti nebeįmanoma. Bet vis atsiranda naujų, kažkuo ypatingų, kurių užsinori. Mano akiai tos lėlės visos vienodos, bet, pasirodo, – ne (juokiasi). Ir perkame, jei mergaitės nori.
Jūs gyvenate su penkiomis merginomis, kas apgina jūsų teises?
Oi, su tomis teisėmis yra taip – jei pats neapsiginsi, niekas neapgins (juokiasi). Aš gaunu tiek daug meilės, ji namuose trykšta iš visų pusių, kai kurie draugai, auginantys tik berniukus, man labai pavydi.
