Atviras skaitytojos laiškas: ši nuotrauka įkvėpė pasidalinti savo žindymo istorija

Ačiū skaitytojai už pasidalintą savo istoriją. Jeigu ir jūs norite pasipasakoti, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Galiu pasidalinti savo žindymo pradžios sunkumais. Prisegu nuotrauką, į kurią pažvelgus ir kilo mintis šiais patyrimais pasidalinti.

Pamatęs šią mūsų nuotrauką, vyras pasakė, kad nieko tobulesnio nėra matęs. "Ir kiek vargo, skausmo teko patirti žindymo pradžioje", - pridūrė.

Tiesa, buvo labai daug išbandymų.

Pirmiausia, mano sūnus gimė didelis, tai turėjo įtakos jo didesniam norui pasisotinti. Dvi paras jis žindė ištisai, aš tik glausdavau jį nuo vienos krūties prie kitos. Neturėjau jėgų atsistoti iš lovos dėl didelio kiekio prarasto kraujo gimdymo metu, tačiau perkelti nuo vienos krūties prie kitos tikrai pajėgiau.

Nesudėjau bluosto tris paras (pirmoji para - kai prasidėjo gimdymo skatinimas, dvi paros - po gimdymo). Seselė antrą parą pasakė, kad neišmaitinsiu vaiko, teks duoti mišinuko. Pasakiau griežtą NE ir tiesiog glaudžiau jį prie savęs. Neišvengiau žaizdų ant spenelių, kraujo, nežmoniško ir neapsakomo skausmo, ašarų... Vyras sakė, kad nebekankinčiau savęs. Aš jam atsakiau, kad jei reiks, įsikąsiu į staktą dantimis, bet maitinsiu.

Praėjus dviems savaitėms po gimdymo, namuose nukraujavau ir praradau sąmonę. Krisdama susižeidžiau stuburą. Kai atvažiavo greitosios pagalbos darbuotojai, jie palaukė, kol pažindysiu savo kūdikį. Pasakiau, kad sūnus keliaus su manimi. Kadangi man buvo pažeistas stuburas, o ir dėl prarasto kraujo kiekio, negalėjau pati eiti ir apsirengti, tai sūnų nešė greitosios pagalbos darbuotojas, kuris po to šalia manęs sėdėjo, laikydamas sūnų ant kelių, priešais mane).

Nuvykus į ligoninę paaiškėjo, kad man buvo palikta placentos dalis, kurią reikėjo šalinti. Liepė kažkam atvykti ir paimti iš manęs kūdikį. Pasakiau, kad tai neįmanoma, nes sūnus valgo mamos pieną ir turi būti su manimi! Atvyko vyras. Jam leido pabūti palatoje su sūnumi, kol aš buvau operacinėje.

Viskas vyko labai greitai, operaciją darė su silpna narkoze, kadangi visi žinojo, kad aš maitinu. Išrašė antibiotikus, kurie yra suderinami su žindymu. Turėjau pasilikti dar per naktį stebėjimui ligoninėje, tačiau būtų neleidę likti sūnui kartu (ir tai nepaaiškinamo stebuklo dėka, man į palatą atvežė lovelę sūnui, nors jie labai rizikavo, nes tame skyriuje specialistai neturi kompetencijų kūdikio priežiūrai, ir leido dieną sūnui būti mano palatoje).

Pasakiau, jog atsisakau likti ir važiuoju namo. Buvau be jėgų, išsekusi, bet visiškai nesuvokiau situacijos sudėtingumo, nes tą akimirką ir amžinai, man svarbiausia buvo ir liks mano sūnaus - Rojaus interesai!

Birželio 26 dieną suėjo lygiai 6 mėnesiai, kai jį maitinu. Planuoju žindyti tol, kol pats atsisakys.

Žindymas iki šiol vyksta sėkmingai tik dėl to, jog aš niekada neturėjau net minties, kad aš nemaitinsiu savo sūnaus! Jaučiuosi dėkinga, laiminga ir visa esybe mylinti!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis