Pažintis su daugiavaike mama iš Vilniaus, įkūrusia netradicinį vaikų darželį

Vilniuje toks darželis su dabar jau oficialiai patvirtintu vegetarišku valgiaraščiu veikia jau ne pirmi metai.

Darželis įsikūręs gražioje vietoje, Verkių regioninio parko pašonėje, ir jį lanko ne tik vegetarų vaikai.

Kaip jis atsirado, ar sunku būti „kitokiems“ šioje visuomenėje, pasakojo vegetarinio darželio „Šviesos slėnis“ įkūrėja ir puoselėtoja Jūratė Varneckienė (44 m.), penkių vaikų – Jorio (17 m.), Barto (14 m.), Gerto (9 m.), Varsos (6,5 m.) ir a. a. Aro mama.

Toks darželis atsirado natūraliai, esu penkių vaikų mama, auginu keturis, nes vienas iškeliavo anapilin dar visai mažutėlis. Turime daug vaikų, tuo tik džiaugiamės kartu su vyru, nes tai buvo mūsų abiejų sąmoningas pasirinkimas. Kiek vaikų turėti, sprendžia tik pati šeima, na, truputėlį įsikiša likimas (juokiasi). Mūsų šeimoje aš ir keturi mano vaikai esame vegetarai.

Mėsos atsisakiau maždaug prieš 26 m. Jaunėlė, kuri nuo gimimo neragavusi mėsos, ūgtelėjo ir atėjo metas rinktis darželį. Taip ir sumąsčiau, jog gerai būtų, kad mergaitė galėtų gauti tokį maitinimą, prie kurio yra pratusi, ir darželyje. Patirties jau turėjau, sūnūs lankė Valdorfo darželį, buvau įsitraukusį į jų veiklą. Mano berniukams tuometiniame darželyje geranoriškai leido maitintis vegetariškai. Tiesiog pasikalbėjau su auklėtojomis ir paprašiau.

Mūsų darželį „Šviesos slėnis“ renkasi labai įvairios šeimos, mes esame vegetarinis darželis, tačiau ne tik vegetarams. Vadinasi, mus renkasi ne tik dėl maisto, yra ir daugiau gerų dalykų pas mus yra. Yra vegetarų šeimų, kurioms svarbu, kad vaikas gautų tik vegetarinį maistą, yra ir visavalgių, kurioms rūpi kiti aspektai. Galbūt jiems svarbu, kad maistas gaminamas vietoje, iš ekologiškų produktų. Galbūt svarbu, koks mūsų požiūris į vaiką, kaip jie čia gyvena per dieną.

Savo tiesų neperša

Besidomintieji mūsų darželiu tėvai manęs klausia: „Ar jūs vaikams neaiškinate, kad mėsą valgyti yra labai blogai?“ Atsakingai galiu pareikšti, kad aš savo tiesų niekam neperšu, o ypač vaikams. Jeigu manęs paklausia, kodėl aš nevalgau mėsos, tiesiog pasakau, kad toks mano pasirinkimas. Laikausi pozicijos, kad mažiems vaikams reikia kuo mažiau aiškinti, jiems pakanka žinoti ir suprasti, kad suaugęs žmogus tiesiog tvirtai laikosi savo sprendimų, kad jis nesiblaško.

Kitiems galiu paaiškinti, kodėl nevalgau mėsos – man tiesiog gaila gyvūnų, nenoriu jų skriausti. Tai vienas svarbiausių dalykų, kodėl atsisakiau mėsos – tam, kad nedaryčiau skriaudos gamtai. Kaip galiu prašyti, kad vaikas gražiai elgtųsi ir neskriaustų kitų, jeigu aš pati sąmoningai pasirinkdama valgyti mėsą ir suvokdama, kaip ji atkeliauja ant mūsų stalo, ją valgysiu?

Fotografė Nendrė

Darna su gamta

Darželį šiuo metu lanko apie 30 vaikų, yra dvi grupės. Su jais dirba 7-8 žmonės – auklėtojos, virėja ir aš. Darbuotojai nebūtinai patys yra vegetarai, dabar virėja – vegetarė, bet buvo moteris, kuri pati valgė mėsą, bet gamino vegetarinius patiekalus.

Mes dirbame pagal Valdorfo metodiką. Vaikai beveik visas dienas leidžia lauke, ryte atėję į darželį jie kurį laiką pabūna kieme, kol visi susirenka, ir tuomet keliauja į miškus. Mes toks savitas lauko darželis, kai tik orai leidžia. Tėvai vaikus atveda į kiemą, jie plaunasi rankas kieme, pusryčiauja – taip pat. Viduje vaikai tik pietauja ir miega pietų miego.

Darželyje mokome gerbti vienas kitą, gerbti gamtą, ją tausoti ir saugoti. Mes netoleruojame žaidimo su maistu. Netgi stabdome vaiką, kuris sako: „Fu, kaip neskanu.“ Nepatinka, patrauk dubenėlį, nevalgyk, bet nesityčiok iš maisto, būk malonus.

Berniukai patys pasirinko

Mano pirmieji berniukai nebuvo vegetarai nuo gimimo, jau paaugę jie patys pasirinko jais tapti. Aš tik pasakiau, kas yra mėsa, ir leidau patiems pasirinkti, ar jie nori ją valgyti. Tuomet vienam buvo 8,5 m,, o kitam – 5,5 m. Sakote, prigąsdinau? Oi, ne, tiesiog pasakiau, iš kur ta mėsa gaunama, kad iš tos gyvos karvės, vištos, ar žuvies, kuriuos matome gamtoje. To užteko, kad vyresnieji sūnūs pasirinktų nevalgyti mėsos. Jauniausiasis, grįžęs iš darželio, jam tada buvo treji, kartą paprašė: „Mama, gal aš galėčiau nebevalgyti mėsos? Tu paprašyk darželyje.“

Važiavau, prašiau, ieškojau sprendimų, kaip pakeisti jo mitybą taip, kad nereikėtų valgyti mėsos. Jau buvau subrendusi ir sustiprėjusi kaip mama, kuri turėjo su savo įsitikinimų. Kai leidau į darželį pirmą sūnų, maniau, kad vegetarinis maitinimas tokioje įstaigoje neįmanomas. Tiesiog stengiausi nereaguoti, ką jis ten valgydavo. Mano gyvenimo kelyje pasitaikė beveik tik geri ir geranoriški žmonės. Į akis nė vienas nėra pasakęs maždaug taip: „Vargšai vaikai, dėl motinos mėsos negauna“, gal kuris taip ir galvoja, bet tegul. Mano trys sūnūs jau lanko Valdorfo mokyklą, kurioje yra galimybė maitintis vegetariškai, rudenį prie jų prisidės ir jaunėlė Varsa.

Daug mitų dar yra visuomenėje apie vegetarus: kad jie paliegę, amžinai alkani, pikti, visiems liepia valgyti tik lapus ir t. t. Nieko panašaus. Net per mano nėštumą gydytojai manęs nesmerkdavo, tiesiog žiūrėdavo tyrimus ir klausdavo: „Varneckiene, ką jūs valgote, kad hemaglobinas toks geras?“ Svarbu, visavertė mityba, kam su mėsa, o kam ir be jos.

Vegetarai juk ne vien žalumynais minta, yra ir įvairiausių kruopų, be to, mes vartojame pieno produktus. Aš su vaikais kasmet lankausi pas gydytojus, juk ir mums reikia gauti pažymas į mokyklas ir darželį. Ir kasmet mūsų kraujo tyrimai atitinka normas.

Fotografė Nendrė

Vegetarė žmona ir visavalgis vyras peiliais nesimėto

Aš pati vegetarizmą pasirinkau iš pradžių nerimtai, taip žaismingai, buvau bebaigianti mokyklą. Iki tol valgiau ir mėgau mėsą, bet tuomet man kilo klausimas, o ar įmanoma išgyventi be jos. Pabandžiau ir galiu pasakyti, kad tai buvo sėkmingiausias eksperimentas mano gyvenime. Man taip patiko ta būsena, kurią jauti, kai nevalgai mėsos, kad net nekilo mintis kada nors vėl tapti visavalge. Per tuos daugiau nei dvidešimt metų mėsos nesu valgiusi, gal kelis kartus netyčia. Po kelerių metų sąmoningai atsisakiau ir žuvies. Tiesiog mano vyras žvejys parnešė gyvos žuvies ir ją dorojo namuose. Nuo to karto atsisakiau ir jos.

Mano vyras – ne vegetaras, bet jis valgo nedaug mėsos. Kaip sugyvena vegetaras su visavalgiu? Ogi, gerai, taikiai, peiliais nesimėtome. Namuose mėsos negaminame, nes mano vyras be jos tikrai gali išsiversti. Jis mėsą valgo, kai nuvažiuoja pas tėvus, jei ant stalo yra mėsos, per šventes jos neatsisako. Kartais, susirinkę prie stalo, vyras ir mano mama draugiškai iš manęs pakrizena, tačiau jokių moralų tikrai neskaito. Per mūsų šventes esame draugiškai susitarę, kad kai kepame lauke ką nors, turime atskiras groteles, jie – mėsai, aš – savo lavašui. Taigi, sugyvename draugiškai. Kiekvienas renkasi pats.

Kryžiaus keliai siekiant įteisinti vegetarinį valgiaraštį

Ketverius metus truko kelias, kad mums leistų sudaryti vegetarinį valgiaraštį. Vienas būdų įteisinti šį mitybos būdą buvo ir teisminis.Visada norėjau daryti taip, kaip reikia, laikytis visų įstatymų, bet nepaminti ir savo dorovinių įsitikinimų. Reikėjo gauti higienos pasą, veiklos leidimą, dėl to reikėjo suderinti valgiaraštį. Tada ir prasidėjo mūsų kryžiaus keliai. Puikiai suvokiau, kad tokį valgiaraštį, kuris atitiktų visus reikalavimus, pati vargiai ar galėčiau sudaryti, neturėjau patirties, nusprendžiau susirasti tuos, kurie tuo užsiima. Sudarėme sutartį su įmone, kuri sudarinėja darželių, mokyklų, kitų institucijų valgiaraščius. Prašiau padaryti tokį, kuris atitiktų visus LR keliamus reikalavimus, o vaikai gautų iš maisto visus mikroelementus, baltymus, angliavandenius, riebalus, kilokalorijas per dieną ne iš kurios rūšies mėsos ir kiaušinių.

Vegetarinis valgiaraštis buvo sudaryta ir, žinoma, nebuvo suderintas. Gavome pastabų, kurių svarbiausia buvo: „Kodėl nėra mėsos?“ Vis bandėme ir bandėme, keitėme, tobulinome, bet mėsos ten vis tiek nebuvo. Derinome su Vilniaus visuomenės centru. Viskas bergždžiai – valgiaraščio be mėsos nepatvirtins. Visuomenės sveikatos centras daro tokią prielaidą, kad bent du kartus per savaitę į valgiaraštį įtraukus mėsą, viskas būtų gerai. Bet juk mūsų vaikai – ne visi vegetarai, namuose jie gali valgyti kokį tik nori maistą, mėsą – taip pat. Tai tik tėvų sprendimas. Liūdino tai, kad specialistai tiesiog nenorėjo mūsų girdėti mūsų argumentų, kad vaikai gali gauti visas reikiamas medžiagas nebūtinai iš mėsos. Šiais metais pasikeitė institucijos, kurios vertina valgiaraščius, vadovybė ir mes vegetariško valgiaraščio leidimus gavome.

Ką jie vis dėlto valgo

Maistas darželyje – kiek įmanoma, ekologiškas, kiek tai yra įmanoma, nes vargiai gausi ekologiškai išaugintų bananų ar apelsinų, bet juos valgome tik šaltuoju metų laiku, kai neturime savų vaisių. Miltus perkame iš Šlyninkos malūninko, kuris mala ekologiškai išaugintus kviečius ir rugius. Daržoves – iš vienų ūkininkų, kruopas, džiovintus vaisius ir riešutus – iš specializuotos ekologinės parduotuvės. Rudenį prasideda namų gėrybės, pačių užauginti moliūgai, cukinijos ir kita. Ryte vaikai atėję į darželį randa žolelių arbatos ir šviežių vaisių (žiemą – džiovintų), gali būti ir riešutų ar sėklų, kepintų saulėgražų ar moliūgų. Jiems labai patinka jas rankioti, tuo pačiu metu vystosi ir mažylių motorika.

Tada patiekiama košių – ir sūrių, ir saldžių. Saldiname daugiausia vaisiais, namine uogiene, kartais rudu cukrumi, beriame sezamo sėklų, aguonų, kokosų drožlių. Nesaldžias košes gardiname įvairiausiais aliejais – ne tik saulėgrąžų ar alyvuogių, bet ir lazdynų, makadamijų riešutų, linų sėmenų, avokadų, abrikosų kauliukų ir t. t. Taip pat beriame sėklų, tai gali būti linų sėmenys, ispaninio šalavijo sėklos, Bolivinės balandos, liucernos. Visos sėklos turi daugybę organizmui naudingų medžiagų.

Reikia domėtis ir pamatysite, kad ir vegetarinis maistas gali būti labai įvairus. Pietums patiekiame sriubos ir daržovių bei antrą patiekalą. Sriubos būna įvairiausios lietuviškos – ir ne tik. Paprastų kopūstų (žiemą – raugintų), barščių, šaltibarščių, burokėlių, su spindulinėmis pupuolėmis, kuriose gausu baltymų, ir t. t. Antrajam patiekalui du kartus per savaitę būna varškės produktų patiekalas, lazanija su varške, žemaičių blynai su varške. Kitas dienas gali būti plovas su soja, lęšių, ryžių troškinys ir kt.

Pieno produktų perkame iš draugų ūkininkų ir turime tradiciją du kartus per metus su vaikais nuvažiuoti į kaimą Švenčionių r. aplankyti savo karvės Anabelės, kaip vaikai sako, avių, vištų ir triušių. Einame į kluoną, pilną šieno, nuo jo pačiuožinėti vaikams juk toks smagumas!

Ką apie vaikų vegetarizmą mano specialistas

Vaikų gastroenterologas dr. doc. Vaidotas Urbonas: „Vaikas pats nepasirenka mitybos, už jį nusprendžia tėvai.“

„Viską vaikui parenka tėvai, tik, manau, kad turėtų egzistuoti proto balsas. Tėvai moko visko, vaikas pats nežino, ką jam valgyti. Padėkite prieš mažylį lėkštę salotų ir dėžę saldainių, kaip jūs manote, ką jis pasirinks? Žinoma, dėžę saldainių. Jeigu jau kalbame apie vaiko teisę pasirinkti, tuomet, leiskime valgyti tuos saldainius... Nesąmonė? Žinoma, tad vaiko teisės į pasirinkimą nereikėtų suabsoliutinti. Mes mokome mažą žmogų sveiko gyvenimo būdo, o pasirinkti jis galės vėliau. Nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso, kaip tai turėtų būti daroma. Idealu, kai prašome specialistų profesionalų nuomonės. Protingas žmogus klauso savo srities profesionalų, o ne vidinio balso.

Nė viena pasaulio pediatrų organizacija, kuri tiria vaikų mitybą, nerekomenduoja vaikų vegetarizmo, kartu tai nereiškia, kad jis draudžiamas. Visur pateikiamas toks prierašas, kad vegetarizmą vaikams galima taikyti tik su specialisto rekomendacijomis ir jų sudarytais valgiaraščiais. Vegetarizmas nėra kažkoks nusikaltimas, vegetariškai besimaitinančiųjų laikui bėgant atsiranda vis daugiau, reikia su tuo taikytis. Būtų gerai, kad tokius vaikus stebėtų savo srities specialistai, kad mažųjų vegetarų organizmui nieko netrūktų. Vaikas gali augti ir nevalgydamas mėsos. Bet rizika visada yra, čia tas pats, kaip nesiskiepyti – gali ir nesusirgti tomis ligomis, bet gali ir susirgti. Ir motociklu galima važinėti be šalmo, gal nieko ir nenutiks. Tas „gal“ – toks rizikingas dalykas. O štai veganizmas ir žaliavalgystė vaikams griežtai nerekomenduojama.“

„Vegetarai sako, kad jų kraujas atitinka visas normas.“

„Bet tai nereiškia, kad iš tiesų taip ir yra. Atskirų elementų bendrasis kraujo tyrimas neparodo, niekas netiria atskirai, tarkime, vitamino B 12 kiekio, cinko ar geležies ir kitų elementų. Kai kurių medžiagų stygių patyręs pediatras gali nustatyti iš gretutinių požymių ir nusiųsti specialaus tyrimo.
Vegetariškai maitinami vaikai tokie patys kaip ir kiti, nėra mokslinių duomenų, kad jie augtų sveikesni ar jų raida būtų kokia nors ypatinga. Kartais man sako: „Mes maitinamės vegetariškai ir mano vaikas visai neserga“, bet lygiai taip pat gali nesirgti ir mėsą kertantys mažyliai. Tai tik mitas, kad vegetarai sveikesni.

Negalima griežtai pasisakyti prieš vegetarizmą dar ir todėl, kad yra tokių vaikų, kurie nevalgo mėsos ne dėl to, kad tėvai jiems neduoda, o todėl, kad jie tiesiog nenori. Kodėl taip nutinka, negali pasakyti nė vienas mokslininkas. Tokio vaiko ir nereikėtų kankinti, kišti mėsos per prievartą. Bet... Aš galiu papasakoti istoriją, kai pas draugus vegetarus, auginančius mažą vaiką, atėjo visavalgiai ir paklausė mažylio: „Ko,Tomuk, norėtum dovanų gimtadienio proga?“ Vaikas atsakė: „Dešrytės...““

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis