MARIUS ČEPULIS: „Nėštumas vyrui – kosmosas“
„Moteris nuo pat pirmos akimirkos nėštumą patiria fiziškai ir emociškai, o vyrui pati pradžia yra visiškas kosmosas: nėštumo jis dar nemato, negali pačiupinėti, nejaučia ir nesuvokia. Jis nesuvokia ir niekada nesuvoks, kas vyksta moteryje. Tik tada, kai moteris vyrui pasako: „Žinai, aš laukiuosi“, vyras tai žino. Tik kai moteris vyrui pasako, kaip ji jaučiasi laukdamasi, tada vyras tai žino. Kai pasako, kas joje vyksta, vyras tai žino. Ir niekaip kitaip.
Kaltės ir atsakomybės naštą dėl to, kas vyksta su jo moterimi, vyras linkęs užkrauti sau. Kai jo moteris verkia, vyras puola atsiprašinėti arba nesuvokdamas, kuo nusikalto, pyksta. Žinojimas, kad ne tu esi kaltas, ateina laikui bėgant, kai įgyji patirties. Dešimtą nėštumo mėnesį vyras paprastai jau žino, kad ne jis yra ašarų kaltininkas. Dažniausiai ne jis.
Tačiau nėštumo pradžioje vyras dažniausiai būna visiškai „apšalęs“, išsižiojęs ir dėl to nutinka įvairiausių nesusipratimų. Tad kuo anksčiau moteris pasakys savo vyrui: „Klausyk, apuoke, aš esu nėščia, dabar bus taip ir anaip, bet, gali būti, bus dar ir taip, o kai taip bus, reikia daryti tą arba aną“, tuo sklandžiau viskas vyks, nes vyrui bus aišku, kaip reaguoti, kada reikia lįsti ir padėti, o kada atsitraukti ir tyliai pabūti. Vyrui visada reikia siųsti labai aiškią žinutę apie tai, ko moteris nori ir ką vyras turi daryti, nes nei mes moterų, nei, po teisybei, moterys mus supranta iš žvilgsnio ar judesio. Kuo daugiau vyras ir moteris kalbėsis, tuo paprasčiau bus. Vyrams reikia aiškumo. Kai jiems viskas aišku, jų pasaulis yra savo vietoje ir niekas negriūva. Jei tik pasidaro neaišku, viskas pradeda griūti.
Akimirką, kai sužinai, kad tavo moteris laukiasi, labai džiaugiesi. Paskui viskas ir vėl eina sava vaga, gyveni šalia savo moters ir lauki, kada tai pasibaigs. Tiesą sakant, iš pradžių ne lauki, o džiaugiesi, bet paskutinius nėštumo mėnesius iš tiesų labai lauki finalo, nes matai, kad moteriai sunku, o ir iš vyro ji pradeda daugiau reikalauti. Jei kenčia mylima moteris, kenčia ir šalia esantis vyras.
Neatsiribokite, nebėkite nuo moters pas draugus, į žvejybą ar darbą. Su savo moterimi reikia būti, viską kartu išgyventi ir būtinai kalbėtis. Kalbėtis yra svarbiausias dalykas. Kartais, be abejo, ir vyrui reikia atitrūkti, bet labai svarbu saugoti artumą, suprasti, kad moteris ne tyčia tai daro, jos tokia fiziologija, hormonai, t. y. svarbu suprasti, kad tai, ką, būdama nėščia, daro moteris, ji daro ne tyčia, kad pakankintų savo vyrą, o dėl to, kad pagimdytų judviejų vaiką. Ir tai nutinka visoms.
Paskutinės nėštumo savaitės yra sunkiausios abiem. Nors Ingos nėštumas nebuvo sunkus, viskas vyko lengvai ir gražiai, bet paskutinėmis savaitėmis abu jau laukėme TOS dienos, jaučiau įtampą, augo nerimas, nes juk nežinai, kaip tądien viskas bus, ar gerai, o gal ne, jaudiniesi, ar viskas bus gerai vaikui ir mylimai moteriai. Kodėl vyrai verkia, kai moteris pagimdo? Nes sprogsta per paskutines nėštumo savaites užaugintas emocijų burbulas.
Paskutiniai mėnesiai tikrai tokie ir yra: stori ir negražūs: moteris ištinusi, kaupiasi skysčiai ir t. t. Tačiau net ir tada nuleidę akis sakome, kad moteris yra pati gražiausia. Sakome tai prisimindami pirmuosius keturis mėnesius, nes tada moters iš tikrųjų žydi. Ji švyti. Ji laiminga, jai dar nesunku, jaučia kūdikio judesius. Tai nuostabu. Net pamatęs svetimą švytinčią moterį supranti: laukiasi. O sava švyti dar labiau.
Aš esu patyręs keturis nėštumus. Ar kiekvienas jų buvo kosmosas? Man – taip. Lauktis ketvirto vaiko, Austėjos, man buvo visiška naujovė. Pirmų trijų vaikų laukiau su viena moterimi, ketvirto – su kita, gal dėl to viskas buvo visiškai kitaip. O gal dar ir dėl to, kad Austėja – labai planuotas vaikas, aš tiksliai dienas apskaičiavau, kada reikia mylėtis. Taigi, visko mokiausi iš naujo. Juk ne tu pats esi nėščias, nėščias yra tavo žmogus, o žmonės labai skirtingi.“
