Dar nesu sutikusi nė vieno vaiko, kuris nebūtų adaptavęsis mokykloje. Visi adaptuojasi, tik vieniems tai sudėtingesnis, o kitiems – lengvesnis procesas. Labai dažnai tėvai padaro meškos paslaugą, nupiešdami rožinį mokyklos paveikslą, pasakodami, kaip vaikui ten bus smagu, nes susiras daug naujų draugų, išmoks daug naujų ir įdomių dalykų. Tokiu atveju natūralu, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas nusimena. Juk mokykloje visą dieną nei cirkas, nei išsvajotasis teatras nevyksta, o ir draugauti ne visuomet visi nori.

Blogai yra ir kitas kraštutinumas. Tėvai, palydėję savo turtelį į mokyklą, pasako, kad dabar tai jau katino dienos baigtos. Tą išgirdę pirmokai ugdymo įstaigos slenkstį peržengia išsigandę. Todėl būtina rasti aukso vidurį – nei mokinuką nuteikti labai džiaugsmingai, nei gąsdinti. Padėtį reikia pateikti tikrovišką. Juk nei čia katino dienos baigiasi, nei nepakeliamas jungas prasideda. Taigi, užteks pasakyti: „Mokykloje tu tikriausiai susirasi naujų draugų. Nieko baisaus, jei kartais ir susipyksite. Juk darželyje taip pat kartais susipykdavai su draugais. Svarbu paskui susitaikyti. Jūs tikriausiai eisite į įvairius žygius arba lankysitės muziejuose, kuriuose bus įdomu, susitiksite su įdomiais žmonėmis. Jei ko nors nesuprasi, visada gali paklausti mokytojos. Vieni dalykai tau seksis lengviau, o kiti – sunkiau.“

Pirmokas turi suprasti, kad gyvenimas yra įvairus, todėl viena diena gali būti geresnė, kita – blogesnė, viena – įdomesnė, kita – mažiau įdomi. O tėvų pareiga – mokyti savo atžalą, kaip reikia elgtis įvairiomis aplinkybėmis: jei ko nors nesupranti, reikia kelti ranką, jeigu erzina kitas vaikas, reikia pasakyti mokytojai, jei ji į tavo pastabas nereaguoja, būtina pasakyti tėčiui ar mamai. Atminkite – adaptaciją galima prilyginti amerikietiškiesiems kalneliams. Naivu tikėtis, kad jau antrą dieną grįžęs iš mokyklos vaikas pasakys, kad visi vaikai yra jo draugai, o mokytoja – pati nuostabiausia. 

Viena diena mokykloje pirmokui greičiausiai bus nuostabi, nes jis susirado naują draugą, su kuriuo per visas pertraukas žaidė, o kitą dieną gali pasakyti, kad daugiau ten nebeis, nes mokytoja jam davė pastabą arba naujasis draugas susirado kitą draugą, su kuriuo žaidė per visas pertraukas.

Adaptacijai reikia laiko – ji gali užtrukti ir kelis mėnesius. Todėl jei namuose yra pirmokas, bent jau pirmus du mėnesius atsisakykite lankymosi svečiuose, ilgų vakarėlių sodyboje, neskubėkite vaiko išleisti į naują būrelį ar juo labiau jų daug. Namuose turi būti kuo aiškesnė rutina ir tikslesnė dienotvarkė, kad vaikas spėtų pailsėti, išsimiegoti, susidėti kuprinę, susiruošti drabužius rytdienai, liktų laiko pasikalbėti su artimaisiais.