Mama klausia:

„Auginu porelę - 5 metų mergaitę ir 6,5 m berniuką. Pastarasis kelia tikrą sumaištį namuose, elgiasi visai ne pagal amžių. Na, gal aš neišmanau šio amžiaus tarpsnio... Labai dažnai jis atrodo namie kaip paauglys, kuris tranko durimis, nuolat atsikalbinėja, viskuo nepatenkintas, savęs gailisi! Ar čia yra normalu? Jam tik šešeri... Bijau pagalvoti, kas bus po kelerių metų. Tikiu, kad kompiuteriai ir visos „YouTube“ nesąmonės jį veikia. Stengiuosi tai kontroliuoti,

kiek įmanoma..Bet kad niekas kitas jam „neįdomu", jis nieko „nesugeba ir nemoka". Žodžiu, pasaulis jam blogas. Girdėti požymiai, ar ne? Bet juk jis dar ne paauglys! Kada bręsta šiuolaikiniai vaikai?“

Atsako Vaikų psichologijos ir psichoterapijos centro vaikų psichologė Irma Ratautienė.

Dėkoju už klausimą. Iš Jūsų laiško suprantu, kad kyla neaiškumo ir abejonių, kas būdinga šešerių metų vaikui, kokie šio amžiaus tarpsnio ypatumai. Taip pat galima suprasti, kad priešiškas bei „protestuojantis“ sūnaus elgesys trikdo, kelia bejėgiškumo jausmą ir sunku atrasti paaiškinimą, kokios tokio elgesio priežastys. Nerimaujate, kad toks elgesys gali dažnėti, įgauti dar stipresnes išraiškas vaikui augant.  

Taigi pasigilinkime, kas būdinga šešiamečiams ir kokie svarbiausi vaiko poreikiai šiame amžiuje. Šešerių metų vaikas pamažu siekia tapti vis labiau emociškai ir intelektualiai nepriklausomas nuo tėvų. Tuo pačiu metu vaikas patiria ir nesaugumo jausmą, kuris kyla žengiant į pasaulį, kuriame jis vis savarankiškiau veiks be nuolatinės tėvų globos. Šio amžiaus vaikams išauga suvokimas apie tai, kas „teisinga, gera“ ir tai, kas „neteisinga, bloga“. Jie ima pabrėžti „tinkamą“ ir „netinkamą“ kitų elgesį, jiems tampa svarbu, kad aplinkiniai elgtųsi pagal nustatytas taisykles. Šiame amžiuje vaikai pasižymi dichotominiu vertinimu, t.y. jie dalykus mato kaip juodus arba baltus, tačiau jiems sunku suvokti tarpines spalvas, suprasti, kad gali būti tarpiniai variantai. Taigi dėl šios priežasties vaikai gali turėti kategorišką nuomonę tam tikrais klausimais. 

Šešiametis aktyviai vysto savo naujus įgūdžius skirtingose srityse: mokymosi, bendravimo ir kt. Šiuo laikotarpiu jam labai svarbu suaugusiųjų pagyrimai ir jo pastangų įvertinimas. Daugelis šešiamečių nori viską padaryti tobulai ir jie gali patirti daug neigiamų jausmų, kai jiems tai nepavyksta. Pavyzdžiui, jei pralošia žaisdami žaidimą arba nepavyksta nupiešti piešinio taip, kaip jie norėjo. Šešiamečiams labai reikalingas ir svarbus savo meistriškumo bei pasiekimų jausmas. 

Šešiamečiams itin svarbios taisyklės, ritualai, pasikartojantys dalykai bei rutina. Tai suteikia jiems ramybės ir saugumo jausmą. Kai nėra taisyklių ir išankstinio žinojimo, vaikui gali kilti daug nerimo ir nereikalingo emocinio krūvio kaskart pačiam priimant sprendimą, kaip jis turėtų elgtis.

Šiame amžiaus tarpsnyje išauga draugų bei socialinių ryšių su kitais žmonėmis svarba, santykiai tampa sudėtingesni, gali kilti daugiau konfliktų su bendraamžiais, tačiau taip mokomasi juos spręsti. Šešiametis ima geriau suprasti kito žmogaus perspektyvą ar jausmus, todėl palankus laikas skatinti šį suvokimą keliant vaikui klausimus, pavyzdžiui, „Kaip tu manai, kaip jautėsi vaikas, kai tu nepriėmei jo į žaidimą?“. 

Grįžtant prie Jūsų aprašyto sūnaus elgesio, galima numanyti, kad toks elgesys yra vaiko išgyvenamų jausmų – daugiausiai pykčio, tačiau ir nusivylimo bei liūdesio – išraiška. Tokios pykčio reakcijos kaip durų trankymas bei atsikalbinėjimas ir savęs gailėjimas yra būdingos įvairaus amžiaus vaikams, ne tik paaugliams. Netinkamas vaiko elgesys signalizuoja, kad tai, kas vyksta jo gyvenime, jam kelia pernelyg stiprius jausmus, kurių jis nesugeba sureguliuoti ir jie prasiveržia štai tokio neadaptyvaus, žalingo sau ir kitiems elgesio pavidalu. Labai svarbu pabandyti suprasti priežastis dėl ko vaikas pajaučia pyktį ir kitus nemalonius jausmus. 

Pyktis kaip natūrali reakcija paprastai gali kilti keletu bendrų atvejų:

- kai patiriamas poreikių nepatenkinimas ir bejėgystės jausmas;

- kai patiriamas neteisybės jausmas;

- kai suvokiama skriauda, grėsmė ar puolimas savo atžvilgiu;

- kai suvokiama, kad kažkas negerbia mūsų jausmų arba to, kas mums priklauso.

Pagal šias kategorijas galite pabandyti pasvarstyti ir nuspėti, kas sukelia Jūsų vaikui pyktį. Pabandykite atsekti, kas įvyksta prieš tai, kai berniukas ima trankyti durimis ar atsikalbinėti. Prisiminkite savo šešiamečio natūralius raidos poreikius. Galbūt jis patiria pernelyg daug kontrolės ten, kur jau galėtų būti savarankiškas, galbūt jis dėl įvairių priežasčių išgyvena nerimo ir jam reikalinga daugiau individualaus laiko su mama ir tėčiu, galbūt vaikui jo aplinkoje stinga aiškios struktūros, dienotvarkės ir iš anksto žinomų elgesio taisyklių, galbūt trūksta nuoseklumo suaugusiųjų reikalavimuose, kai kartais tam tikras elgesys vertinamas vienaip, kartais kitaip. 

Iš laiško atrodo, kad Jūsų vaikas dažnai išgyvena nesėkmę ar nusivylimą savimi. Paprastai vaikai sako, jog jiems neįdomūs ar blogi tie dalykai, kuriuose jie nepatiria sėkmės išgyvenimo ir su tuo ateinančio pasitenkinimo. Jei berniukas dažnai pasako, kad „nieko nesugeba ir nemoka“, gali būti, kad iš tiesų jis taip jaučiasi. Noras „pabėgti“ į virtualų kompiuterių pasaulį gali rodyti, jog realus pasaulis vaikui sukelia daug neigiamų jausmų, nuo kurių ir norisi „pabėgti“. Galbūt virtualiame pasaulyje berniukas patiria savo meistrystės, gebėjimų jausmą, gauna pripažinimą ir teigiamą grįžtamąjį ryšį dėl laimėjimų. Taip žaisdamas kompiuterinius žaidimus jis patenkina savo poreikius, kurių neišeina patenkinti kitais būdais.

Tokiu atveju būtų svarbu atstatyti vaiko savo meistriškumo, gebėjimų pojūtį, jausmą, jog jis gali pasiekti sėkmę savo kasdienybėje. Suaugusieji gali padėti vaikui patirti šį jausmą suteikdami galimybes išbandyti savo gebėjimus įvairiose veiklose, parinkdami veiklas, kurios nebūtų pernelyg sunkios arba pernelyg lengvos jų vaikui bei tose veiklose aktyviai padrąsindami vaiką, pabrėžiant pastangas bei rodant požiūrį, kad klaidas daryti yra naudinga, nes iš jų daug išmokstama. Tai gali būti vaiko amžių atitinkančios buitinės pareigos namuose, gali būti pagalba vienam iš tėvų jo veikloje, gali būti būrelis ar kita laisvalaikio ar mokymosi veikla ir pan. Labai svarbu, kad kiekvienas vaiko pasiekimas ir pastangos būtų tėvų pastebėtos, įvertintos ir pasidžiaugta jomis.

Jei laikas, praleidžiamas prie ekranų, yra pernelyg ilgas, tai gali turėti tiesioginės įtakos vaiko nuotaikai bei bendrai savijautai. Dėl didelio smegenų sužadinimo būnant prie ekranų, vaikai tampa pavargę, irzlūs, jiems sunkiau valdyti emocijas, ypač pyktį. Taigi būtų svarbu su vaiku konkrečiai sutarti laiko, praleidžiamo prie ekranų, dienos limitą (rekomenduojama, jei jis neviršytų 2 valandų, įskaitant ir kompiuterį, ir televizorių) ir užtikrinti, kad šio susitarimo būtų visuomet laikomasi. Kartu būtų svarbu pagalvoti, kaip sudėlioti sūnaus dienotvarkę, kad jis būtų užimtas prasminga veikla (buvimu gryname ore, fiziniu judėjimu, bendravimu su bendraamžiais, kūrybišku žaidimu, mokymusi, būreliu ir pan.). Turint tokį vaiko poreikius atitinkantį užimtumą, noras leisti laiką prie ekranų mažėja.

Taigi, linkiu sėkmės atrandant savo vaiko neigiamų jausmų priežastis bei kartu su juo ieškant ir vystant berniuko stipriąsias puses.

Vaikų psichologijos ir psichoterapijos centras, www.vaikuppc.lt