Vyras, pagal specialybę – inžinierius, dabar kuria ir gamina ledus, žmona, baigusi verslo vadybą Vilniaus universitete, padeda Pauliaus verslui ir pati kuria kitokius vaikiškus drabužius. Paprastai interviu žiniasklaidai dalija Paulius, bet šį kartą – Gabijos eilė.

Mano pradžia – ko gero, kaip ir kitų mamų, kurios augina berniukus. Niekaip neradau, kuo juos aprengti, kad man pačiai patiktų. Taip truputį „suaugėliškai“, bet tuo pačiu metu – ir vaikiškai. Tuos drabužius kūriau taip, kaip gimdžiau savo vaikus – visa širdimi – ir labai sąžiningai, ir kūriau savo vaikams. Nesu linkusi bet kokia kaina parduoti to, ką sukūriau. Gal kartais net atkalbu žmones nuo pirkinio, jei matau, kad tie drabužiai gali netikti arba greitai atsibos jų savininkui ir liks kabėti spintoje, kol vaikas juos išaugs. Šie drabužiai man kelia labai malonius sentimentus, todėl labiausiai norėčiau, kad panašius jausmus jie keltų ir žmogui, įsigijusiam juos.

Net audinį rinkausi ne iš kokio katalogo, o skridau į Italiją, kurioje susiradau mažą šeiminę gamyklėlę, gaminančią itin kokybišką trikotažą. Jo kaina tikrai nėra menka, bet kokybė – stulbinanti. Sutinku, kad tai nėra pigūs drabužiai, o ir pas mus Lietuvoje vaikų aprangai tėvai tikrai taupo, juk vaikai taip greitai viską išauga, todėl tokių drabužių nereikia turėti labai daug. Mano pačios vaikai tikrai nėra nuo galvos aprengti mano kurtais drabužiais. Tarkime, kelnės iš kokios įprastos tinklinės parduotuvės, džemperis – mano pačios sugalvotas ir vaikai atrodo labai „kietai“. Drabužių nekuriu tam tikrai lyčiai, man, pavyzdžiui, pačios gražiausios mergaitės yra tos, kurios aprengtos truputį santūresnėmis spalvomis – juodai, pilkai, taip tarsi išryškėja, kai drabužis neužgožia natūralaus mergaitės grožio.

Į pagalbą – profesionalai

Turėjau reikiamą audinį, reikėjo surasti, kas nupieš tai, ką aš įsivaizduoju, paprašiau pagalbos profesionalų, drabužių piešinius kūrė iliustruotoja Tania Rex, Eidvilė Viktorija Buožytė. Kai sugalvoju, piešiu, kaip moku, nesu dizainerė profesionalė, paskui ilgai kalbu su žmonėmis, kurie toliau įgyvendina mano svajones, tenka nemažai pasiginčyti, nes noriu kitaip, nei darytų žmogus, baigęs tam skirtus mokslus. Jeigu bandyčiau suskaičiuoti, kiek į tuos drabužėlius įdėta įvairių žmonių meilės, būtų neįkainojami pinigais. Net užtrauktukus užsakau specialiai kiekvienam modeliui, neperku tokių, kurie „gal tiks“. Labai džiaugiuosi savo kūriniais, suprantu, kad jie yra brangūs, jų „netiražuoju“, jie yra vieno dydžio ir keli. Tiesą sakant, „Arrows & Sparrows“ nespėjau skirti tiek dėmesio, kiek norėjau, „paleidau“ pirmuosius egzempliorius į platųjį pasaulį ir pradėjau lauktis trečiojo vaiko. Laukimas buvo nelengvas, o dar mano vyrui šovė nuostabi mintis gaminti ledus, todėl visos šeimos pajėgos buvo mestos tam.

Viskas bus gerai!

Gruodžio pradžioje, kai Vilniuje žiebė eglutę, mes atidarėme savo ledainę „Ice Dunes“ (iš anglų k. „Ledų kopos“). Pasirodo, žmonės valgo ledus ir žiemą, o aš žinau, iš ko jie padaryti, ir drąsu jų pasiūlyti net mažiausiems vaikams. Paulius gamina ledus lygiai taip pat nuoširdžiai, kaip aš kūriau drabužėlius, uogos – iš turgaus, šaltuoju metu – šaldytos, riešutus patys skrudiname, cukraus sumažinome tiek, kiek tik įmanoma, pats stovi prie puodų ir verda, kartais ir paromis nesimatome, o kai susitinkame, vienas kitą drąsiname ir sakome: „Viskas bus gerai.“

Teisė paverkti 

Gali atrodyti, kad mums viskas labai lengva, bet taip nėra, tikrai didelis išbandymas šeimai, kai vyro ir tėčio nėra paromis. Nevaidinu, kad viską spėju pati, samdome auklę, kartais verkiu iš nuovargio. Būna dienų, kai uždarau vaikų kambarių duris, atsisėdu ant grindų, apsižliumbiu ir sakau sau: „Išgyvenau šitą dieną!“ Įvairių dienų būna, pasitaiko ašarų nuo pat ryto, tenka net sau pasakyti, kad aš turiu tokią teisę kartais apsiverkti, vaikams nesinori to rodyti, jiems visada pasakau, kaip jaučiuosi, kad man sunku, kad pavargau. Visada sulaukiu ir vyresnėlio, ir jaunesnių, kaip jie geba ir supranta, pagalbos. Mano mama sako, kad jai niekada nebūtų šovusi mintis gimdyti trečio vaiko. Visada kartojo, kad negimdyčiau anksčiau nei 28–erių, o aš 22–ejų jau buvau su kūdikiu ant rankų. Dabar aš ją suprantu ir manau, kad tą patį sakysiu savo vaikams (juokiasi).

Be plano 

Kartais sulaukiame draugų, tėvų klausimų, kaip gi taip: trys vaikai, verslas, kam taip apsikrauti gyvenimą. Turbūt smagu, kai turi gyvenimo planą ir žinai, ką darysi ateityje, bet kartais faina ir taip – be plano, be logikos. Gimus trečiam vaikui, kažkaip viskas, regis, ima spręstis tarsi savaime. Tiesiog imi suvokti, kad tie nesibaigiantys darbai netruks amžinybę, o dabar reikia daryti geriausiai – taip, kaip pavyksta. O jeigu kažkas neišeina, tiesiog truputį „paleisti“, niekas nuo to nesugrius. Man tokį žinojimą dovanojo vaikai, nes mėgdavau turėti planą ir jo laikytis, Elžbieta mane „išvadavo“ nuo visų planų ir dar nuo pedantizmo. Darau tiek, kiek galiu. Kiekvieno vaiko atėjimas į šeimą mus vis labiau išlaisvino nuo pačių savęs, nuo kažkokių įsitikinimų. Dabar mums atrodo, kad galima gyventibe plano, bet užtat su svajonėmis. Kuo mūsų daugiau – tuo mes

laisvesni.

Žvirbliai ir rodyklės

Man visi vaikai asocijuojasi su žvirbliais, o miestas – su ženklais ir rodyklėmis, kartu sudėjus, ir atsirado drabužių linijos pavadinimas – „Arrows & Sparrows“ („Rodyklės ir žvirbliai“), jei išverstume iš anglų kalbos. Aš pati gimusi Vilniuje, esu miestietė iki pašaknų, mano drabužiai skirti miesto vaikui, nors labai gražiai atrodo ir kaime, ir miške. 

Kuriame dėl savęs

Mano vyras Paulius yra inžinierius, o dabar gamina ledus. Kodėl? Paulius visada norėjo ledų, kurie turėtų tikrą skonį, o ne būtų tiesiog saldūs. Anksčiau turėjo labai gerai mokamą darbą, kol vieną dieną sėdėdamas prie jūros suprato, kad jo veikla neteikia jam jokio malonumo, kad taip gyventi netinka, ir viską metęs išvažiavo į Nidą. Ten dirbo kultūros centro vairuotoju už daug mažesnį atlyginimą, bet buvo daug laimingesnis. Tuo metu su juo ir susipažinau, tada mudviem ir nutiko tikra, graži ir didelė meilė.