Susipažinkime, Monika, iš arčiau.
Mano šeima – vyras Vaidotas, 6 metų sūnus Jokūbas ir 2 metukų dukrytė Ieva. Gyvename mažame miestelyje Kuršėnuose, Šiaulių rajone. Studijų metais teko gyventi Kaune, bet tuo metu mano būsimas vyras mane sugrąžino į Kuršėnus. Ir tuo džiaugiuosi. Mažas miestas man patinka, nėra didelių atstumų, automobilių spūsčių, viskas ranka pasiekiama, o netoli didesnis miestas – Šiauliai. Kai laukiausi pirmagimio, skraidžiau kaip ant sparnų, nėštumas buvo lengvas, gimdymas taip pat. Kai nusprendėm turėti antrą vaiką, mano noras buvo turėti ramią, sveiką mergaitę. Šį norą vis užrašydavau į savo norų knygutę. Dar norėjau lengvo gimdymo. Taip ir buvo – Ieva gimė lengvai ir greitai. Sūnus gimė gana greitai, nuo pirmų vos juntamų skausmų iki gimimo praėjo apie 7 valandos. O su dukra viskas vyko dar greičiau, apie 16:30 val su vyru dar vaikščiojom po parduotuves, aš puškėjau be skausmo, o 20:37 val jau laikiau savo mergaitę ant rankų. Ieva buvo ramybės įsikūnijimas, gulėdavo gultuke, žvalgydavosi, nepamenu bemiegių naktų, kaip buvo auginant sūnų.
Kokia yra jūsų profesija ir kaip sugalvojote imtis naujos veiklos?
Mano specialybė yra lietuvių filologija. Iki šiol neteko dirbti pagal profesiją, bet tai taikau kasdienybėje, visada rašau lietuviškomis raidėmis ir kiek įmanoma taisyklingai. Taip pat mėgstu rašyti įkvepiančius ar apmąstymų sukeliančius tekstus, jais dalinuosi savo feisbuko paskyroje.
Dar teko išmokti buhalterės profesijos ir kurį laiką dirbti. Kai susipažinau su vyru, jis įkūrė įmonę ir jam reikėjo buhalterės. Tuo metu aš neturėjau jokios veiklos, tad pradėjau lankyti buhalterių mokymus. Kartu su buhalterijos pradžia prasidėjo ir mano kelionė po rankdarbių pasaulį. Tarp dokumentų tvarkymo turėjau laisvo laiko, kurį išnaudodavau papuošalų kūrybai bei kosmetikos gamybai. Papuošalus kurdavau iš natūralių akmenų bei swarovski kristalų, modeliai buvo paprasti. Tuo metu buvo labai populiarus „supermamų“ forumas,. Čia turėjau savo temą „Papuošalų pasaulis“ ir klientų ratą, po to susidomėjau dekupažu.
Prieš 10 metų mano darbai buvo vaikiški, bet tuo metu man mieli ir gražūs. Be tos pradžios nebūtų ir mano dabartinės kūrybos. Po dekupažo ir papuošalų kūrimo sugalvojau, kad noriu mokytis vilnos vėlimo. Šiauliuose susiradau vėlimo mokytoją, kuri mane išmokė velti šalius, skraistes, riešines, gėles, pirties kepures. Dabar, kai pažvelgiu atgal, Visata man buvo dosni, išpildė mano norus. Tiesa, dar ir dabar džiaugiuosi nuostabia draugyste, kurią sujungė vilna, besitęsiančia iki šiol. Veltinio laikotarpiu vadinausi „Susivėlusios avys“. Laikui bėgant, išbandžiau velti rūbus, rankines, puošiau moteris karoliais, auskarais, šlepetėmis. Šiandien, kai pažiūriu į savo veltų darbų gausybę, atrodo, kad tai buvo kitame gyvenime, nes išties daug nuvėliau. Po vilnos vėlimo sekė pertrauka, sūnaus laukimas ir jo auginimas.
Kai Jokūbui buvo maždaug metukai, prisiminiau dekupažą ir atradau naują veiklą – kūriau plaukų puošmenas. Lankeliais, galvos juostomis, gumutėmis į plaukus tuo metu buvo apdovanotos visos artimųjų mergaitės. Dekupažu dekoruodavau rėmelius, pakabas ir viską padovanodavau. Po maždaug pusmečio pamačiau skelbimą, kuris siūlė mokytis iškilaus dekupažo technikos. Taip pirmą kartą apsilankiau kūrybinėje studijoje „Menoja“. Pamenu savo pirmąją kurtą dėžutę iškiliuoju dekupažu. Tada mokytoja pagyrė sakydama, kad mano dėžutė geriausiai pavykusi iš visų mokinių. Taip po truputį namie savarankiškai dekoravau daiktus iškiliuoju dekupažu ir tobulėjau. Iki šiol tai mano „arkliukas“. Man labai patinka iškilusis dekupažas ir jo pritaikymo galimybės.
2014 metais prasidėjo kitas mano kūrybos etapas, nes po iškiliojo dekupažo pamokos pradėjau lankyti kūrybinę studiją „Menoją“. Su sūnumi pabūdavo mano mama, o aš lankiau studiją, kūriau įvairiausius gražius daiktus, kurie dabar puošia mūsų namus. Dabar jau pripratau ir nepastebiu, kad kiekvienas namų kampelis kažkuo papuoštas: tai paveikslai, mano atnaujinta sena kėdė ar interjero burbulai. Paskutinieji užsiėmimai studijoje vyko, kai laukiausi dukrytės. Turiu labai gražų prisiminimą – šiandien Ievos kambarį puošia mano pieštas paveikslas, tiksliau, mūsų abiejų pieštas paveikslas, kai dukryte saugiai gyveno mano pilve. Gimus dukrai, namie kūriau plaukų puošmenas, jai ūgtelėjus lankiau rūbų siuvimo kursus, pasisiuvau sau keletą sijonų, suknelę, sūnui patalynę. Visada labai norėjau sukurti interjerinį meškutį ir mano noras išsipildė, kai suradau internetinius meškiukų kūrimo kursus.
Na, o nuo šių metų pradžios savo mažame miestelyje Kuršėnuose subūriau moteris kartu kurti įvairius rankdarbius. Man pačiai norėjosi kūrybinės veiklos, o ir pasidalinti tuo, ką aš moku. Kiekvieną ketvirtadienį moterys renkasi į „Deivių kūrybos namus“. Smagiai ir kūrybingai leidžiam laiką, užsiėmimus vedu aš, kitos moterys arba kviečiamės svečius.
Ką šiuo metu mieliausiai kuriate?
Dabar, kai dukrytei 2 metukai, o sūnus lanko mokyklą, vėl po truputį grįžtu prie veiklos, kuri teikia malonumą. Labai mėgstu puošti namus, viskas aplink man turi būti gražu, jauku ir miela. Turiu naujų idėjų, dabar mano feisbuko puslapis vadinasi „Dovana sielai“. Vasarą pradėjau gaminti sojų vaško žvakes su eteriniais aliejais ir savo rinktais gėlių žiedlapiais.
Su džiaugsmu renku gėles, žoleles, jas džiovinu ir panaudoju savo kūryboje. Kiekvieną vasarą turiu tokį ritualą – paskiriu dieną ir važiuoju rinkti čiobrelių, kiek džiaugsmo tada būna, kiek kvapų ir spalvų susipina! Šiemet rišau puokšteles iš čiobrelių, žemuogių ir medetkų – tokiomis puokštelėmis buvo apdovanotos moterys, kurios renkasi į rankdarbių užsiėmimus.
Vėl grįžau prie papuošalų kūrybos bei iškilaus dekupažo. Dievinu atnaujinti senus, užmirštus daiktus ir suteikti jiems naują gyvenimą. Tai tarsi mielas pokalbis su jais. Na, o didžiausia mano aistra – pakuoti dovanas. Tada aš užmirštu viską, kas aplink mane ir pasineriu į spalvotų popierių, juostelių, kutų, smulkmenų bei gamtos gėrybių pasaulį. Taip gimsta nuostabūs dovanų įpakavimai, kurių net nesinori išpakuoti.
Visas kūrybos procesas man džiaugsmas, laimė, laikas sau, laikas savo sielai. Vasarą su draugėmis ir nuostabia fotografe iš „FotoDalia“ miške sukūrėme pasaką. Tiesiog vieną dieną gimė idėja, kuri manęs nepaleido – parodyti savo kūrybą, įpinant ją į realų draugių susitikimą. Viskas pavyko puikiai.
Kai jau turiu patirties, esu išbandžiusi įvairiausių rankdarbių ir turiu kitokį stiliaus pojūtį, nei kūrybos pradžioje, tai suteikia man išskirtinumą, savitą stilių bei būdingą braižą. Aš ne tik siūlau įsigyti, ką sukuriu, bet ir organizuoju rankdarbių mokymus klientų šventėse ar siūlau paslaugą į namus, kai klientas gauna visas priemones, instrukciją ir pats susikuria daiktą ar padovanoja tokį rinkinį kitam.
Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Visgi šiuo metu daugiausia būnu mama, nes dukrytė auga su manimi namie, dar daug laiko užima namų ruošos darbai. Bet turiu laiko ir kūrybai. Kai ryte išleidžiu sūnų į mokyklą, dukra atsikelia, pavalgo, ir, jei nereikia atlikti kitų darbų, galiu prisėsti prie rankdarbių. Žinoma, mano tempas priklauso ir nuo dukrytės nuotaikos. Kartais prisėdu vakare ar per dukros pietų miegą, bet naktimis aš miegu, tiesiog blogai jaučiuosi, jei naktinėju. Šiandien tai mano hobis, kuris man labai patinka. Kai paaugs dukrytė, noriu savo veiklai skirti daugiau laiko.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito interviu su Jumis?
Mielos mamos, pirmiausia linkiu leisti sau. Leisti sau pagulėti per pietus, gražiai apsirengti būnant namie, leisti sau pasidovanoti gėlių, leisti sau paliūdėti ir paverkti, kai sunku, leisti sau mylėti save netobulą. Žinau, kad tai nėra lengva, mano pačios siekiamybė daugiau sau leisti. Moteriški darbai namie neturi pabaigos, todėl dažnai taip į juos įninkame, kad užmirštame save. Pailsėjusi mama yra tikras stebuklas, kuris šildo šeimą ir namų aplinką. Būkit laimingos.
