Psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė: ne veltui sakoma, kad laimingus vaikus gali auginti laimingi tėvai

Tiek šeimai išsiskyrus, tiek mirus kažkuriam šeimos narių, likusieji išgyvena liūdėjimo ir gedėjimo periodą. Būtų nenatūralu per šventes tai ignoruoti, sako viena iš Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjų, Individualiosios psichologijos instituto vadovė dr. Rasa Bieliauskaitė.

Psichologės teigimu, neigiant gedėjimą geriau tikrai nebus, o bandymas kažkur nukišti sunkias emocijas vėliau gali pasireikšti sveikatos sutrikimais, vaikų elgesio problemomis.


„Susitaikymas su netektimi ar pasikeitusia situacija šeimoje yra procesas. Jam reikia laiko, todėl šventė, kurią norime kurti savo vaikams ir sau, bandydami ištverti artimo žmogaus nebuvimą, tampa savitu mūsų lūkesčių patikrinimu“, - sako dr. R. Bieliauskaitė. 


Pasak psichologės, tokioje šventėje neišvengsime liūdesio, gal pykčio. „Nėra lengva, tačiau svarbu neužsibūti tuose jausmuose, galvojant apie šventės planą, prie rimtos dalies pridėti linksmą – filmą, čiuožinėjimą, mėtymąsi pagalvėmis, šiltą kakavą. Sunku išlaikyti vaiko sunkius jausmus, todėl svarbu pagalvoti, su kokiais žmonėmis jums lengviau tai daryti, norisi būti, kas palaiko, paremia. O jei kas per dėtai dejuoja, kritikuoja – ar ne verta tokios kompanijos vengti?“ – sakė psichologė.


Kaip dar galima būtų padėti tėvų skyrybas išgyvenančiam vaikui ir sau pačiam per šventes?


Būna sunku ne tik išsiskyrusiems, bet ir šeimoms, kuriose nedarna, kur sudėtingi tarpusavio santykiai. Šventės – šeimos buvimui, susitikimui, vienas kito petys petin parėmimui. Tačiau kartais jos virsta tarnavimu tradicijai, kurios nevalia pažeisti, nors šeimoje nėra vienas kito palaikančių ir vienas kitą puoselėjančių santykių. Duoklė tradicijai nepadeda nei susikurti šventinės nuotaikos, nei geresnių santykių susikurti.


Per šventes ypač pajuntame ir savo mirusiuosius, ypač, jei jų netekome šiais metais.  Geriau gedėti nerodant to vaikui ar paaiškinti, kas vyksta?


Bet kokiu atveju vaikui reikia paaiškinti, kodėl liūdima – dėl netekties. Labai svarbu transliuoti mintį, kad šalia jo esantis žmogus yra pakankamai stiprus ir gali vaiku pasirūpinti. Labai svarbu transliuoti vaikui mintį, kad jis yra labai mylimas. Paaiškinti, kad išgyvenate dėl pasikeitimų ir matote jo pergyvenimus. 


Pasikeitimai šeimoje vaikui kelia daug baimės ir nerimo. Tai suprasti suaugusieji gali tik suvokdami savo liūdesį ir savo baimes. Tada jiems atsiranda galimybė ramiai matyti ir atlaikyti vaiko baimę, liūdesį, pyktį


Žinoma, vaikui nereikia sakyti: „Man baisu, nes aš nežinau, kaip mes toliau gyvensime“. Tai dar labiau sustiprintų jo baimes. Todėl geriau suteikti pasitikėjimo, kad su juo gyvenanti mama ar tėtis yra pakankamai stiprūs ir kad juo pasirūpins. 


Suaugęs žmogus vaikui, nepaisant jo amžiaus, turi transliuoti žinią: „Tu esi man svarbus, ir mes susitvarkysime. Ir su savo skausmu aš susitvarkysiu pats“. Vaikas linkęs prisiimti kaltę dėl tėvų jausmų, o nuo to jį reiktų saugoti.


 Kaip tą žinią transliuoti mažiausiam, kuris į pasikeitusią šeimos situaciją negali reaguoti žodžiais?


Toks vaikas artimojo netektį ar tėvų skyrybas gali dar sunkiau išgyventi, negalėdamas emocijų išreikšti žodžiais, gali patirti dar daugiau baimės. Kai vaikas jausmus pradeda išreikšti žodžiais, jausmai tampa labiau reguliuojami.  Suaugusiojo emocijos persiduoda vaikui, todėl visų pirma reikėtų susitvarkyti su savo emocijomis ir jausmais, atrasti jėgų ir užtikrintumo savyje, kad galėsiu vaiku pasirūpinti. Tai ir vaikui leidžia išbūti netekties jausmus. Svarbu nepasiduoti pagundai ir pabrėžti, jog vaikui blogai siekiant parodyti, koks blogas yra buvęs ar buvusioji


Skyrybos - dviejų žmonių santykių pasekmė, tačiau dažniausiai viena pusė jaučiasi nuskriausta. Vis dėlto, skyrybų atveju labai svarbu galvoti, ne ko kitas asmuo nepadarė ar ką padarė, o ką aš ne taip dariau, kad mūsų santykiai žlugo. Reikėtų atsisakyti minčių, kad buvęs vyras ar buvusi žmona privalo ateiti ir kažką padaryti. Po skyrybų susidaro dvi atskiros šeimos, o vaikas tampa tų abiejų šeimų nariu, todėl pačiam reikia galvoti, ką aš galiu padaryti, kad vaikui būtų geriau. Žinoma, idealiausia vaikui, kai per šventes su juo gali būti abu tėvai. Juk išsiskiria vyras ir žmona, bet vaikui jie visam laikui lieka mama ir tėtis.


Užsiminėte, kad vaikui būtina parodyti, kad jis yra mylimas. Dovanomis taip pat?


Vaiko neapgausi. Anksčiau ar vėliau išaiškėja, kad meilė slypi ne dovanose. Kita vertus, Garis Chapmanas knygoje „Penkios meilės kalbos“ dovanos išskiriamos kaip viena iš meilės formų. Svarbu, kad dovanos būtų tai, kas suteikia malonumą vaikui, o ne paslėpta tėvų mokymo priemonė. Kompensuoti meilę dovanomis bando ne tik išsiskyrusieji. Ir pilnose šeimose laiko bei dėmesio vaikui stoką tėvai bando kompensuoti dovanomis, tačiau vaikas ilgisi santykių.


Kokios įtakos vaiko ateičiai gali turėti ar skyrybų patirtis?


Neigiamų patirčių gali būti ne tik išsiskyrusioje šeimoje, tik kai vaikas auga išsiskyrusioje šeimoje, jis nėra toks saugus. Ir užaugęs jis gali justi baimę, ar nepaliks sutuoktinis, ar jis sugebės formuoti santykius. Tačiau tie dalykai pataisomi. Tyrimai rodo, kad išsiskyrusių šeimų vaikai būna brandesni. Neigiamas dalykas, kad juose yra daugiau nerimastingumo.


Žmogus, jeigu jam šeimoje yra blogai, neturi kentėti, neturi aukotis. Jei šeimoje smurtaujama, tegul ir ne fiziškai, o psichologiškai, aukojimasis gyvenant dėl vaikų neatneša gėrio nei tėvams, nei vaikams, nes jiems formuojasi nuostata, kad nėra išeities. Tokiu atveju tėvų skyrybos vaikui - tarsi apsauga nuo neigiamų potyrių. Ne veltui sakoma, kad laimingus vaikus gali auginti laimingi tėvai.


Vaikui geriausia, jei ir po skyrybų tėvai sugeba kartu spręsti su vaiku susijusius klausimu. Labai svarbu išsiskyrusiems suprasti, kad kitas sutuoktinis turi teisę į savo santykius su vaiku ir kad į tuos santykius kitas sutuoktinis minimaliausiai gali kištis.


Gana nemažai išsituokusių žmonių, dažniausiai tai būna moterys, iš aplinkos laukia nuolatinės paguodos, užuojautos. Ypač per šventes. Tokia būsena persiduoda ir kartu gyvenantiems vaikams. Vaikui tai labai sunki patirtis. Dėl mamos būsenos jis gali pradėti jaustis kaltu. 


Žmogui labai sunku suvokti, kad emocinė būsena yra jo paties pasirinkimas ir kad jis pats atsakingas už savo pasirinkimą. Kaip pats žmogus to nesuvokia ar negali pats su savo emocijomis susitvarkyti, nereikia bijoti ieškoti pagalbos. Tam gali pasitarnauti Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ grupės, į kurias renkasi žmonės, išgyvenantys skyrybų krizę. Išsivadavimo iš neigiamų emocijų kelias gana ilgas, bet nesprendžiama problema gali išsikeroti visame žmogaus gyvenime.


Labai dažnai išsiskyrę žmonės tvirtina, kad jiems sunkiausi sekmadieniai ir šventės. Tačiau tai rodo, kad žmogus dar nėra išsprendęs savų problemų. Džiugu, kad pastaruoju metu vis daugiau vyrų ir moterų supranta, kad reikia ieškoti pagalbos. Malonu, kad daugėja ir tokią pagalbą teikiančių specialistų.


Ko palinkėtumėte išsiskyrusioms ar santykių krizę išgyvenančioms šeimoms ateinančiais metais?


Paieškoti to, ką daryti būtų visiems malonu. Nesusaistyti savęs, kad per šventes būtina aplankyti visus giminaičius. Galbūt po skyrybų kils noras įvertinti, kokias tradicijas svarbu išlaikyti, o kokias galbūt kurti iš naujo.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis