„Laukiuosi vaikelio, labai norėčiau jį žindyti. Tačiau vargu ar tai pavyks. Mano mama, močiutė ir net vyresnėlė sesuo savo vaikų nežindė, nes joms trūko pieno. Jos irgi labai norėjo žindyti savo kūdikį, tačiau po gimdymo labai greitai baigdavosi pienas."

Dabar Lietuvoje žindomas tik kas ketvirtas 6 mėn. kūdikis. Tačiau devintąjį dešimtmetį Lietuvoje pieno „trūko" labiau negu dabar: vos kas dešimtas kūdikis būdavo žindomas keturis mėnesius, o dauguma nujunkyti mėnesio amžiaus ir dar anksčiau. Ir dažniausiai ne jūsų mamytės dėl to buvo kaltos, gimdymo namuose buvo įvestos tam tikros taisyklės. Pačios blogiausios jų, mažinančios laktaciją, manau, buvo šios: mamos ir kūdikio atskyrimas, pirmojo maitinimo atidėliojimas ir naujagimio girdymas saldintu vandeniu bei pripratinimas čiulpti čiulptukus, žindymo dažnumo ir trukmės ribojimas, draudimas guldyti kūdikį šalia ir maitinti naktį bei per ankstyvas dirbtinis papildomas maitinimas. Kaip žinoma, bet koks žindymo ribojimas ir varžymas trukdo pienui atsirasti ir gausiai gamintis. Mamos, patyrusios, kad alkanas kūdikis rėkia, tačiau laikrodis dar neleidžia jo žindyti, neretai pamanydavo, kad turi per mažai pieno. Mat vaikelis „išalksta" per anksti. Tuomet imdavo pačios virti „klijukus" arba kreipdavosi į gydytojus. Deja, vaikų poliklinikos buvo virtusios vos ne dirbtinio kūdikių maisto reklamos agentūromis, o pediatrų kabinetai - karvės pieno mišinių receptų išrašinėjimo punktais...

Žindymo nereikia kurti, derinti ir reguliuoti, nes tai nėra koks nors neseniai sugalvotas naujas eksperimentas. Gamta motinos pieną ir maitinimą krūtimi „išrado" prieš milijonus metų ir tiek pat laiko tobulino. Ta ištobulinta programa yra užrašyta jūsų ir jūsų vaiko genuose. Tik tegul niekas netrukdo jai veikti! Būsimoms mamytėms nuoširdžiai patarčiau gimsiančio vaikelio maitinimui ruoštis jau iš anksto. Juk šiuolaikinėse „kūdikiui draugiškose ligoninėse" žindymas prasideda jau gimdymo lovoje! Lankykite nėščiųjų kursus, semkitės reikiamų žindymo žinių iš specialios literatūros ir viskas eisis kaip sviestu patepta.

„Vaikelį žindžiau tris savaites. Tačiau išėjusi jo pavežioti sutikau didelį šunį. Jis puolė loti ant mūsų.... Matyt, labai išsigandau, nes grįžusiai dingo pienas. Be to, mano močiutė sako, kad tokiomis aplinkybėmis vaikelio geriau nežindyti, nes pienas nuo išgąsčio tampa nuodingas..."

Net išsigandus pienas iš krūtų niekur nedingsta. Nei jo kokybei, nei sudėčiai dėl to nieko bloga nenutinka. Įtampa gali trukdyti išsiskirti hormonui oksitocinui, kuris kartu su hormonu prolaktinu atsakingas už pieno gamybą. Mamai gali atrodyti, kad „baigiasi pienas". Išties pieno yra - ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas vėl pradės tekėti - „atsileis", nes hormoną oksitociną išsiskirti paskatins stimuliuojamas spenelis. Pieno tekėjimo refleksas taip gali būti slopinamas, jeigu mama gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kurioje kiti žmonės tam nepritaria, kritikuoja.

Mamos pieno gamybą, išskirdama savo hormonus, gali trikdyti prie gimdos vidinės sienelės priaugusi placentos liekana. Taip pat estrogenų savo sudėtyje turintys geriamieji kontraceptikai, stiprūs šlapimą varantys vaistai.

„Mano trijų savaičių sūnus, atrodo, nepaleidžia krūties nė dieną, nė naktį. Mama sako, kad jis taip dažnai valgo, nes trūksta mano pieno ir kad reikia jį maitinti pagal grafiką - maždaug kas tris valandas. Nežinau, kaip man elgtis."

Pieno trūkumo priežasčių būna įvairių - tikrų ir išsigalvotų. Iš tiesų anksčiau buvo liepiama kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį, labai retai - tik kas keturias valandas. Jeigu vaikelis išalkdavo ir imdavo verkti nesulaukęs nustatytos maitinimo valandos, dėl to buvo kaltinama „per mažai pieno turinti" mama. O iš tikrųjų dauguma tokio amžiaus žindomų kūdikių paprastai išalksta daug greičiau. Tiesiog dėl to, kad mamos pienas labai lengvai suvirškinamas, o naujagimis labai greitai auga ir tą maisto porciją sparčiau įsisavinęs nedelsdamas vėl prašo naujos. Tai natūralu. Dažnai savo jauniklius žindo žmogbeždžionės, mūsų „artimiausios giminaitės" gamtoje, taip pat ir „laukinių" genčių moterys. Ten mamos pieno trūkumas - neregėtas, negirdėtas dalykas.